Розамунд Лаптон - Sesuo

– Beatrise...

Ponas Raitas man padeda, pasakinėja ir įkalbinėja, kad baigčiau duoti parodymus. Jis tebelaiko man už rankos, bet veido beveik nebeįžiūriu.

– Man pavyko nustumti tabletes už dantų palei žandus, vanduo nuplovė į gerklę vieną, gal dvi. Bet aš supratau, kad seilės netrukus ištirpdys ir kitas. Norėjau išspjauti, bet Viljamas tebešvietė man į veidą žibintuvėliu.

– O paskui?

– Iš vidinės striukės kišenės jis išėmė laišką. Tesės laišką man. Laišką, kurį ji rašė parke ant suoliuko prieš pat mirtį.

Aš nutylu, ant žolės, o gal ant pono Raito – tamsoje nematyti – byra ašaros.

Jis pašvietė į laišką, kad galėtų jį man perskaityti. Šviesa nebekrito man ant veido. Pasinaudojau trumpalaike proga, nukoriau galvą ir išspjoviau tabletes į sterblę. Jos be garso įkrito į striukės klostes.

Tu žinai, ką man rašei, bet aš girdėjau ne tavo balsą, o Viljamo; apie tavo baimę, tavo neviltį, tavo sielvartą man pasakojo Viljamo balsas. Tavo žudiko balsas pasakojo, kaip tu vaikščiojai gatvėmis ir po parkus bijodama likti namie, kaip tu rėkei į tamsų žiemos dangų Dievui (kurį esant jau netikėjai) grąžinti tau kūdikį. Kad manei, jog tai irgi tavo beprotybės ženklas. Kad nesupratai, kodėl aš neatvažiavau, kodėl tau nepaskambinau ir neatsakiau į tavo skambučius, aš sužinojau iš tavo žudiko. Tavo žudikas pasakė, kad tu neabejojai, jog priežastis svari; ir jo balsas, tariantis tavo parašytus žodžius, palaužė jų tikėjimą manim. Bet laiško pabaigoje pro jo balsą prasiskverbė ir švelnus tavo:

– Man reikia tavęs, dabar, šią akimirką, prašau, Bea...

Tada, kaip ir dabar, tavo žodžiai mane pravirkdė.

– Jis vėl įsidėjo laišką į kišenę, matyt, ketindamas vėliau sunaikinti. Nežinau, kodėl jį pasiliko ar kodėl perskaitė man. Turbūt kaip man reikėjo pono Raito išsilieti, taip ir Viljamas troško bendrininkės.

– Man reikia tavęs. Dabar, šią akimirką, prašau, Bea.

Jis norėjo, kad aš irgi jausčiau kaltę.

– O paskui? – klausia ponas Raitas ragindamas, kad prisiminčiau viską. Bet mes beveik baigėme.

– Jis išjungė mano mobilųjį ir padėjo netoli durų, kad negalėčiau pasiekti. Paskui išsitraukė iš kišenės mano šaliką, matyt, pasiėmė iš buto. Užrišo man burną.

Kai jis užkimšo man gerklę, galvoje ėmė sūkuriuoti baimingos mintys, atsitrenkdamos viena į kitą, šešių juostų minčių greitkelis, visos užplūdo iškart, grūdosi, negalėjo ištrūkti; troškau, kad vienos jų išsiveržtų klyksmu, kitos ašaromis, trečios mane palaikytų. Dauguma minčių buvo paprastos, kone apčiuopiamos. Iki tol nebuvau įvertinusi, kokia išraiškinga mūsų kūno kalba, – kaip žiauru buvo užkimšti burną. Ne todėl, kad negalėjau šauktis pagalbos – kas mane būtų išgirdęs apleistame pastate ir dar vidury ištuštėjusio parko? O todėl, kad negalėjau klykti, kūkčioti ar vaitoti.

– Tada supypsėjo Viljamo zirzeklis. Jis mobiliuoju paskambino į ligoninę ir pasakė, kad jau pakeliui. Turbūt neiti būtų buvę pernelyg įtartina.

Išgirstu, kaip man tamsoje užgniaužia kvapą.

– Beatrise...

– Aš sunerimau, kad gal Kasiai prasidėjo sąrėmiai, todėl jis išeina.

Tvirta pono Raito ranka tamsoje. Jo krumpliai mano minkštame delne ramina.

– Jis patikrino kamšalą, riešų ir kojų raiščius. Pasakė, kad grįš ir juos atriš, taip niekas nekels įtarimo, kai būsiu surasta. Jam nė nedingtelėjo, kad daugumą tablečių išspjoviau. Bet aš supratau, kad jei tebebūsiu gyva, kai grįš, jis mane papjaus kaip Tesę.

– Jei tebebūsite gyva?

– Aš nežinojau, kiek tablečių prarijau, kiek ištirpo mano seilėse, ar tiek pakaktų numirti.

Bandau galvoti tik apie pono Raito ranką, spaudžiančią man plaštaką.

– Jis išėjo. Po kelių minučių supypsėjo mano pranešimų gaviklis. Jis išjungė mano mobilųjį, bet nežinojo apie pranešimų gaviklį. Stengiausi save įtikinti, kad Kasia skambina dėl menkniekio. Juk jos kūdikis turi gimti tik po trijų savaičių.

Kaip ir tavo.

Ponas Raitas glosto man pirštus, ir nuo tokio švelnumo noriu verkti.

– O paskui? – klausia jis.

– Žibintuvėlį jis išsinešė. Pirmą kartą gyvenime atsidūriau visiškoje tamsoje.

Aš buvau viena tamsoje. Juodoje kaip degutas.

Juoduma trenkė puvėsiais, smirdėjo baime. Ji užliejo man veidą, plūdo į burną ir nosį, aš skendau, galvodama apie tave, brendančią iš jūros per atostogas Skajuje, springstančią, paraudonavusią – Nieko baisaus! Jūros vanduo pateko ne į tą gerklę! – ir įkvėpiau. Juoduma pripildė mano plaučius.

Pamačiau, kaip juda tamsa – siaubingas gyvas padaras, aprėpiantis visą pastatą ir naktį, ir nė skiautelės dangaus jai sulaikyti. Pajutau, kaip ji traukia mane kartu į begalinės baimės tuštumą – tolyn nuo šviesos, gyvybės, meilės, vilties.

Pagalvojau apie mamą šnarančiu šilkiniu chalatu, kvepiančią veido kremu, einančią prie mūsų lovų, bet prisiminimas buvo užrakintas vaikystėje ir nepajėgė apšviesti tamsos.

Laukiu, kad ponas Raitas mane paragintų. Bet nebėra ko pridurti. Pagaliau mes baigėme.

Jau viskas.

Bandau pajudinti rankas, bet jos tvirtai surištos kaklaraiščiu. Dešinės rankos pirštai tvirtai spaudžia kairę. Spėlioju, ar todėl, kad esu dešiniarankė, ramintoja tapo dešinė ranka.

Tamsoje, juodoje kaip degutas, aš vieniša guliu ant betoninių grindų.

Burna išdžiūvusi kaip pergamentas. Į mano kūną iki kaulų įsismelkė kietas šaltas betonas.

Aš pradedu rašyti laišką tau, mylima jaunesnioji sesute. Apsimetu, kad dabar sekmadienio vakaras, ramiausias mano metas, ir kad mane supa reporteriai, trokštantys papasakoti mūsų istoriją.

Mieliausioji Tese,

Padaryčiau bet ką, kad galėčiau būti su tavim, dabar, kaip tik šią akimirką, kad galėčiau laikyti tau už rankos, žiūrėti tau į veidą, klausytis tavo balso. Argi gali laiškas pakeisti lytą, regą ir klausą – visus jutimų receptorius, regos nervus ir virpančius ausų būgnelius? Bet juk anksčiau mums sekdavosi bendrauti per tarpininkus – žodžius, tiesa?

Prisimenu pensioną ir pirmą gyvenime tavo laišką man, parašytą nematomu rašalu, ir kad nuo tol gerumas man kvepia citrinomis.

Ir galvodama apie tave, kalbėdamasi su tavim, vėl galiu kvėpuoti.

23

Turbūt prabėgo daug valandų, Viljamas turi netrukus grįžti. Nežinau, kiek raminamųjų nurijau, bet visą naktį jaučiau, kaip išsekimo stingulys siurbia šilumą iš mano kūno ir temdo protą. Matyt, sąmonę tai prarasdavau, tai atgaudavau, argi įmanoma suprasti visiškoje tamsoje? Bet ir per klaikų priverstinį miegą aš tebekalbėjau su tavim, galbūt tada man prieš akis iškildavo ryškiausi vaizdai.

Dabar aš visiškai pabudusi, visi pojūčiai paaštrėję, įtempti ir neramūs; matyt, išsiskyrė daug adrenalino, streso hormono, pakankamai galingo sustojusiai širdžiai išjudinti; vadinasi, užtektinai galingo sąmonei grąžinti.

Bandau krustelėti, bet kūnas vis dar neklusnus ir sustingęs, o raiščiai per smarkiai suveržti. Tamsa sutirštėjo, dabar ji ne aksominė kaip pasakose, ne glotni ir švelni, bet su baimės smaigais, pabaksnojęs apčiuoptum už jos tūnant kietą dantytą blogį. Gulėdama ant betono, girdžiu krebždesį už kelių colių nuo veido – pelė? Vabzdys? Nebeskiriu garsų. Skauda skruostą, matyt, betonas, prie kurio prisispaudusi, nelygus.

O gal ne adrenalinas neleidžia man užmigti, gal aš iš tikrųjų atgavau sąmonę? Turbūt prarijau mažiau raminamųjų, negu būgštavau – o gal dozė buvo per maža numirti.