Розамунд Лаптон - Sesuo

Kasia vėl kibo prie manęs ir tikino, kad turiu padėti gėlių parko išvietėje.

Ji paaiškino, kad pažymėčiau blogį meilės odcisk palca . ( Odsisk palca – piršto atspaudas, maždaug taip išvertėme, gražu.) Bet tai tegu daro kiti, tai ne man. Aš turiu rasti tą blogį ir susiremti su juo, gėlių jam įveikti nepakaks.

Buvo pirma šilta sausa pavasario diena po kelių šalčio ir drėgmės savaičių, medelyne skleidėsi kamelijų, raktažolių ir tulpių žiedai. Pabučiavau mamą, o ji stipriai mane apkabino. Ėjome po senų šiltnamių baldakimu, lyg būtume grįžusios į praeitį ir atsidūrusios senovinių rūmų sode.

Mama rinkosi atsparias šalčiui ir gausiai žydinčias gėles, o manęs neapleido viltis, kad ieškojau beveik du mėnesius ir šiandien vakare sužinosiu, kas tave nužudė.

Pirmą kartą atvykus į Londoną man pasidarė šilta, aš nusivilkau brangų storą paltą, ir mama pamatė, kuo vilkiu.

– Šie drabužiai siaubingi, Beatrise.

– Jie Tesės.

– Taip ir maniau. Dabar visai nebeturi pinigų?

– Tiesą pasakius, nebeturiu. Gal šiek tiek, bet juos atgausiu tik tada, kai bus parduotas butas Niujorke.

Turiu prisipažinti, kad jau kuris laikas vilkiu tavo drabužiais. Mano niujorkietiški apdarai čia atrodė juokingai, be to, tavieji labai patogūs. Turėčiau jaustis keistai ir niūriai vilkėdama mirusios sesers drabužiais, bet taip ir regiu, kaip tau linksma matyti mane tavo senais drabužiais iš kuistuvės. Juk mano drabužiai visada būdavo naujausias mados klyksmas, garsių dizainerių; kiekvieną kartą apsivilkus sausai išvalomi.

– Ar jau žinai, kas atsitiko? – paklausė mama. Pirmą kartą.

– Ne. Bet turbūt sužinosiu. Netrukus.

Mama paglostė anksti pražydusios raganės vainiklapį.

– Ši jai būtų patikusi.

Ir staiga ji neteko žado, prislėgta nepakeliamos sielvarto naštos. Apkabinau ją, bet jos mintys buvo toli. Valandėlę laikiau glėbyje, paskui mama atsisuko.

– Tesė turbūt baisiai išsigando. O manęs šalia nebuvo.

– Ji buvo suaugusi, negalėjai nuolat būti šalia.

Prasiveržė ašaros – išverktas riksmas.

– Turėjau būti su ja.

Vaikystėje buvau bailiukė, prisimenu, kaip tamsoje šnarėdavo jos chalatas, kaip kvepėdavo jos veido kremas, kaip šnaresys ir kvapas išsklaidydavo mano baimę, ir aš irgi užsigeidžiau, kad ji būtų buvusi su tavim.

Stipriai apkabinau mamą stengdamasi, kad ji manim patikėtų.

– Ji nieko nesuprato, duodu žodį, visiškai nieko. Jis įmaišė jai į gėrimą raminamųjų, ir ji užmigo. Ji nebijojo. Ji mirė ramiai.

Pagaliau ir aš, kaip tu, išmokau meilę branginti labiau už tiesą.

Mes toliau vaikštinėjome po šiltnamį, apžiūrinėdamos augalus, jie ramino mamą.

– Tai tu nebeilgai čia būsi, – tarė. – Jei greitai sužinosi.

Užsigavau, kad ji mano, jog galėčiau ją vėl po šitokio įvykio palikti.

– Ne. Aš pasiliksiu visam laikui. Eimjesas sakė, kad galiu gyventi Tesės bute nemokėdama nuomos.

Mano sprendimas nebuvo jau toks visai nesavanaudiškas. Buvau nusprendusi studijuoti architektūrą. Tiesą pasakius, nėra reikalo vartoti būtąjį laiką, aš vis dar galvoju apie architektūros studijas po teismo. Nesu tikra, ar mane priims, kaip sumokėsiu už mokslą, sykiu rūpindamasi Kasia ir jos kūdikiu, bet noriu pabandyti. Žinau, mano smulkmeniškas matematinis protas labai tinka konstrukcinėms detalėms, o gal, pasiraususi smegenyse, rasčiau ir šiek tiek tavo kūrybingumo. Kas žino? Gal jis, neiššifruotas dailininko talento kodas, snūduriuoja standžiai įvyniotas į susisukusią chromosomą ir laukia tinkamų atgyti sąlygų.

Pyptelėjo telefonas, pamačiau, kad Viljamas atsiuntė žinutę. Norėjo kuo greičiau susitikti. Nusiunčiau jam buto adresą. Nuo laukimo pasidarė šleikštu.

– Turi važiuoti? – paklausė mama.

– Taip, netrukus. Atleisk.

Ji paglostė man plaukus.

– Vis dar neapsikirpai.

– Ne.

Ji nusišypsojo man, tebeglostydama plaukus.

– Kokia tu panaši į ją.

22

Kai grįžau namo, laiptų apačioje manęs laukė Viljamas. Pakėlė akis: paprastai atviras veidas išblyškęs, sumenkęs iš nerimo.

– Aš sužinojau, kas vadovauja mukoviscidozės eksperimentui Šventosios Onos ligoninėje. Galiu užeiti? Nemanau, kad...

Kalbėjo skubėdamas, jau ne tas paprastai ramus balsas. Atidariau duris, ir jis įėjo.

Prabilo ne iš karto. Išgirdau, kaip laikrodis du kartus sutiksėjo tyloje.

– Hjugas Nikolsas.

Nespėjau nieko paklausti, Viljamas atsisuko į mane ir ėmė vaikščioti tebetratėdamas:

– Aš nieko nesuprantu. Kuriam galui daryti bandymą su kūdikiais, kurie neserga mukoviscidoze? Ką jis, po velnių, daro? Nesuprantu.

– Mukoviscidozės eksperimentas Šventosios Onos ligoninėje buvo pakeistas, – atsakiau. – Išbandyti kitam genui.

– Dieve mano. Kaip sužinojai?

– Iš profesoriaus Rozeno.

– Ir jis kreipsis į policiją?

– Ne.

Jis patylėjo.

– Vadinasi, teks man. Papasakoti policijai apie Hjugą. Tikėjausi, tai padarys kas nors kitas.

– Juk tai ne paskalos.

– Ne. Ne paskalos. Atleisk.

Bet man vis dar buvo neaišku.

– Bet kaip psichoterapeutas gali būti atsakingas už genų terapijos eksperimentą?

– Jis dirbo mokslinį darbą Imperatoriškajame koledže. Prieš tapdamas ligoninės gydytoju. Juk pasakojau?

Linktelėjau.

– Jo specializacija buvo genetika, – pridūrė Viljamas.

– Šito nesakei.

– Man nė į galvą neatėjo – o Dieve! – man tiesiog neatėjo į galvą, kad tai svarbu.

– Be reikalo prikišau, atleisk.

Prisiminiau, kaip Viljamas man persakė gandus, esą daktaras Nikolsas buvęs nepaprastai talentingas, jo „laukusi šlovė“, bet pamaniau, kad gandai nepagrįsti, ir nepakeičiau nuomonės, neva jis nevalyvai beviltiškas. Supratau, jog neįtariau daktaro Nikolso ne tik todėl, kad negalėjau įsivaizduoti jo smurtaujant, ne tik todėl, kad, mano nuomone, jis neturėjo motyvo, bet ir todėl, kad buvau švenčiausiai įsitikinusi: daktaras Nikolsas pernelyg sąžiningas.

Viljamas atsisėdo, veidas persikreipęs, pirštai barbena į sofos atramą.

– Kartą, prieš daug metų, kalbėjau su juo apie jo tyrimus. Jis pasakė atradęs geną, kurį iš jo nupirkusi bendrovė.

– Žinai kuri?

– Ne. Ko gero, jis nepasakė. Tai buvo seniai. Tik prisimenu, kad jis kalbėjo kaip niekad aistringai. – Viljamas vėl vaikščiojo krūpčiodamas ir piktas. – Jis pasakė, kad jo didžiausias siekis, ne, jis pasakė, kad jo gyvenimo tikslas – įterpti tą geną į žmogaus organizmą. Jis pasakė, kad nori palikti savo piršto atspaudą ant ateities.

– Piršto atspaudą ant ateities? – pakartojau pasibjaurėjusi ir pamaniau, kad iš tavęs ateitis atimta.

Viljamui pasirodė, kad nesuprantu.

– Jis norėjo įterpti savo geną į embriono ląsteles, kad jį paveldėtų būsimos kartos. Jis pasakė norįs patobulinti žmogų. Bandymai su gyvūnais buvo sėkmingi, bet daryti tyrimų su žmonėmis jam neleido. Jis išgirdo, kad tai genetinis tobulinimas, kurį draudžiama taikyti žmonėms.

– Koks tas jo genas? – paklausiau.

– Hjugas tvirtino, kad jis didina intelekto koeficientą.

Viljamas juo nepatikėjo, pernelyg didelis ir nuostabus buvo laimėjimas, o Hjugas toks jaunas, Viljamas sakė dar kažką, bet aš nebesiklausiau. Prisiminiau apsilankymą „Chrom-Med“.

Aš prisiminiau, kad intelekto koeficientas matuojamas baime.

– Maniau, jis beveik viską prasimanė, – pasakojo Viljamas. – Ar bent velnioniškai smarkiai pagražino. Jei jam taip neapsakomai sekėsi, kurių galų išėjo dirbti į nykią ligoninę? Tačiau jis, matyt, ligoninėje įsidarbino apgalvotai – laukdamas progos, kada galės išbandyti savo geno poveikį žmonėms.