Розамунд Лаптон - Sesuo

Visi medikai gimdykloje vilki apsauginius drabužius, bet tai sritis, kurios neišmanau, todėl, jei jums rūpi, siūlau paklausti ginekologų.

Tačiau žmogus, leidęs vaistus, matyt, visiškai nesuprato mano chromosomos reikšmės. Priešingai nei virusas, ji neužkrečiama. Nėra reikalo vilktis apsauginių drabužių, bet gal personalas nešioja kaukes dėl viso pikto? Tačiau per jūsų sesers laidotuves pažadėjau atsakyti į jūsų klausimus, todėl pasidomėsiu. Labai abejoju, kad sužinosiu ką nors svarbaus.

◈

Nežinojau, tikėti juo ar ne. Niekaip nesupratau, kodėl jis man padeda.

◈

Betinos sumanymas sulaukė sėkmės, dvyliktą „Kojotas“ buvo pilnutėlis. Pamačiau į vidų braunantis Viljamą. Jis stengėsi atkreipti mano dėmesį. Nusišypsojo išvydęs neslepiamą mano nuostabą.

– Kresida, mūsų vyresnioji akušerė, pasakė, kad tu čia dirbi; tikiuosi, nepyksti?

Prisiminiau palikusi jai savo adresą ir namų bei „Kojoto“ telefono numerius, kai ji ieškojo tavo ligos istorijos.

Betina man nusišypsojo ir perėmė mano užsakymą, kad galėčiau pasikalbėti su Viljamu. Suglumau, kad ji neapstulbo išvydusi, koks gražuolis atėjo su manim susitikti. Nuėjau į baro galą, o jis atsekė iš paskos.

– Nesužinojau, kas leido Tesei ar kitoms moterims geną, jų ligos istorijos dingo be pėdsako. Atleisk. Nereikėjo siūlytis.

Net neabejojau, kad jam nepavyks. Niekam nepavyko, kas buvo šalia tavęs, kai gimdei Ksavjė, o juk gimdymas trunka kelias valandas, tai kaip be ligos istorijos jis išsiaiškins, kas tau suleido geną – tai visai greita procedūra ir nekrinta į akis.

– Suprantu, kad tave apvyliau, – kalbėjo Viljamas. – Todėl truputį paklausinėjau genetikos klinikoje. Priminiau kelias paslaugas. Gavau tau štai ką.

Jis kaip gėles padavė ligos istoriją.

– Šiokie tokie įrodymai, Bea.

Pamačiau, kad tai Mičo ligos istorija.

– Maiklas Flanaganas – Kasios Levski sugyventinis, – pasakė Viljamas, ir aš suvokiau, kad jam beveik nieko nepasakojau apie savo draugystę su Kasia. – Jis neturi mukoviscidozės geno.

Vadinasi, Mičas pasitikrino – ir Kasiai nieko nepasakė. Matyt, kaip ir Emilijus, jis nusprendė – nes taip jam buvo patogiau, – kad ne jis vaiko tėvas. Kaip jam turėjo palengvėti sužinojus rezultatus: pasitaikė proga išsisukti, nes Kasia kekšė ir jį apgavo. Įdomu, ar jis nuoširdžiai tuo tiki?

Tylėjau ir nedžiūgavau, todėl Viljamas pamanė, kad nesupratau.

– Abu tėvai turi turėti mukoviscidozės geną, kad kūdikis sirgtų. Šis tėtis nėra nešiotojas, todėl kūdikis nesirgo. Nežinau, kas vyksta per mukoviscidozės eksperimentą, bet aišku, kad negeri dalykai, ir ši ligos istorija tai įrodo.

Jis ir vėl nesuprato, kodėl tyliu.

– Atsiprašau. Reikėjo jūsų atidžiau klausytis, paremti iš pat pradžių. Bet juk galite nunešti ligos istoriją į policiją? Ar norėtumėte, kad tai padaryčiau aš?

– Nebus jokios naudos.

Jis suglumęs stebeilijo į mane.

– Kasios, jo buvusios sugyventinės, išvaizda tokia, kad žmonės linkę apie ją susidaryti klaidingą nuomonę. Policija nuspręs, kad ji arba apsiriko, arba melavo dėl Maiklo Flanagano tėvystės. Kaip numojo ranka į mano seserį.

– Jūs negalite garantuoti.

Galėjau, nes kadaise pati nepalankiai galvojau apie Kasią. Detektyvui inspektoriui Heinsui pasirodys, kaip man prieš kurį laiką, kad tokia mergina guli su visais; kad ji lengvai gali apsirikti dėl vaiko tėvo ar pameluoti.

Sucypė Viljamo zirzeklis, keistas garsas bare tarp ošiančių žmonių balsų ir taurių dzingsėjimo.

– Atleiskite, turiu eiti.

Prisiminiau, kad jis teturi dvidešimt minučių grįžti į ligoninę.

– Spėsite?

– Žinoma. Atvažiavau dviračiu.

Kai jis išėjo, vėl pamačiau Betiną man šypsantis. Aš irgi šyptelėjau. Jo įrodymai beverčiai, bet mane padrąsino. Pirmą kartą kažkas buvo mano pusėje.

Betina anksti išsiuntė mane namo, lyg apdovanodama už šypseną.

Grįžusi pamačiau, kaip Kasia klūpomis šveičia virtuvės grindis.

– Ką čia, po galais, darai?

Ji pakėlė galvą, veidas suprakaitavęs.

– Sakė, gerai kūdikiui; tinkama padėtis. – Tavo butas kaipmat pasidarė panašus į jos, apdaužyti indai ir seni puodai su rūdžių dėmėmis spindėjo. – Ir aš sakiau. Mėgstu valyti.

Ji man papasakojo, kad vaikystėje po pamokų šveisdavo ir blizgindavo, nes motina ilgai dirbdavo gamykloje, o kai grįždavo namo, butas švytėdavo. Kasios darbas buvo dovana jai.

Nepasakiau jai, kad Mičas neturi mukoviscidozės geno. Nepasakiau jai, kad Hetės kūdikis mirė. Praėjusį vakarą maniau, kad ją globoju, o dabar man toptelėjo, kad galbūt išdaviau jos pasitikėjimą. Dievaži, nežinojau, kaip yra iš tikrųjų.

– Imk, – tariau ir padaviau bilietus. – Čia tau.

Ji paėmė bilietus šiek tiek suglumusi.

– Neturėjau pinigų lėktuvo bilietams, čia autobuso bilietai praėjus šešioms savaitėms po kūdikio gimimo. Po vieną mums, kūdikis važiuos nemokamai.

Pamaniau, kad ji turėtų nuvežti kūdikį į Lenkiją parodyti seneliams, visiems keturiems, dėdėms, tetoms, pusbroliams ir pusseserėms. Ji turi debesį giminaičių, jie pasirūpintų mažyliu. Mūsų tėvai buvo vienturčiai, taigi mudvi negalėjome tikėtis giminaičių paramos. Mūsų giminė susiaurėjo dar prieš mudviem gimstant.

Kasia spoksojo į bilietus neįprastai tylėdama.

– Ir nupirkau vaistinėje tau elastines kojines, nes mano draugė gydytoja sako, kad turi saugotis trombozės, zakrzepica , – išverčiau paskutinį žodį į lenkų kalbą, nes iš anksto buvau jį susiradusi žodyne. Nesupratau jos išraiškos ir sunerimau, ar ne per daug įkyriai peršuosi į bendrakeleives.

– Galėsiu apsistoti ne pas taviškius. Bet neturėtum važiuoti taip toli viena su naujagimiu.

Kasia mane pabučiavo. Man dingtelėjo, kad, nors patyrė ir šilto, ir šalto, pirmą kartą matau ją verkiančią.

◈

Papasakojau ponui Raitui apie Mičo ligos istoriją.

– Tai dar viena priežastis, kodėl pasirenkamos neturtingos vienišos merginos – jomis niekas nepatikės.

Užuot atsikvošėjusi, nuo saulės aš dar labiau apsnūdau. Baigiu pasakoti ponui Raitui apie Mičo ligos istoriją.

Jau sunku rišliai kalbėti.

– Paskui atidaviau Kasiai bilietus į Lenkiją, ir ji apsiverkė.

Aš nebepajėgiu sutelkti dėmesio ir atskirti, kas svarbu.

– Tik tą vakarą tikrai supratau, kokia ji drąsi. Maniau, ji naivi ir nebrandi, bet iš tikrųjų ji narsuolė, turėjau suprasti, kai užstojo mane prieš Mičą žinodama, kad tas ją primuš.

Mėlynės veide ir rumbai ant rankų buvo akivaizdūs narsumo ženklai. Bet tokios buvo ir jos šypsenos, šokiai, ir nesvarbu, kas ją būtų ištikę. Kaip ir tu, Kasia moka džiaugtis mažmožiais. Ji kasdien išplauna iš gyvenimo aukso.

Tai kas, kad ji, kaip ir tu, nuolat pameta daiktus. Tai nėra nebrandumo požymis, kaip kad mano žinojimas, kur padėtas kiekvienas daiktas, irgi joks brandumo požymis. Ir įsivaizduok, mokydamasi naujos kalbos, ji priima tik žodžius, apibūdinančius gražų pasaulį, o niūrių žodžių atsisako, taigi kalba kuria pasaulį, kuriame gyvena. Tai ne naivu, o nepaprastai viltinga.

Kitą rytą supratau, kad privalau jai papasakoti, kas vyksta. Kokią turiu teisę manyti, kad po to, kas tau atsitiko, sugebėsiu pasirūpinti kitu žmogumi?

– Ketinau paaiškinti Kasiai, bet ji jau skambino pusei Lenkijos pranešti, kad atveš parodyti kūdikį. Paskui gavau dar vieną profesoriaus Rozeno žinutę. Jis prašė susitikti. Kasia tebečiauškėjo telefonu, kai išėjau iš namų.