Розамунд Лаптон - Sesuo

Kol jis kalbėjosi su kiosko savininke, nusiunčiau Kasiai žinutę su dviem žodžiais – odcisk palca – žinodama, kad ji supras, jog pagaliau palieku meilingą piršto atspaudą.

Viljamas atsisuko su dviem narcizų puokštėmis.

– Tu sakei, kad tai mėgstamiausios Tesės gėlės, nes narcizų geltonis išgelbės vaikų regėjimą.

Nudžiugau ir nustebau, kad jis prisimena.

Viljamas mane apkabino, ir mes drauge žengėme į parką. Man pasirodė, kad girdžiu, kaip tu mane erzini, ir sutikau, jog esu baisinga veidmainė. Juk supratau, kad romanas ilgai netruks, kad jis nesiskirs su žmona. Kartu supratau, kad man širdis neplyš. Nesididžiavau savim, bet jaučiausi atsikračiusi savasties, kuri man pasidarė svetima. Eidama šalia jo pajutau dygstant žalius vilties daigelius ir nusprendžiau leisti jiems augti. Nes dabar, sužinojusi, kas tau atsitiko, galiu įsivaizduoti ateitį be tavęs ir jos laukti. Prisiminiau, kaip atėjau čia beveik prieš du mėnesius ir raudojau tavęs, atsisėdusi ant sniego tarp plikų negyvų medžių. O dabar aplinkui jaunimas žaidžia sviediniu, juokiasi, iškylauja, medžiai išsprogo. Vieta ta pati, bet vaizdas visiškai pasikeitęs.

Mes priėjome prie tualeto, ir aš nuvyniojau nuo narcizų celofaną: norėjau, kad puokštė atrodytų suskinta darželyje. Kai dėjau gėles prie durų, staiga neprašytas atklydo prisiminimas – jo neturėjo būti.

– Bet aš tau niekada nesakiau, kad jai patiko narcizai ir kodėl patiko.

– Aišku, sakei. Todėl juos ir išrinkau.

– Ne. Kalbėjau apie tai su Eimjesu. Ir mama. Bet ne su tavim. – Tiesą pasakius, aš beveik nieko nepasakojau Viljamui nei apie tave, nei apie save. – Matyt, pati Tesė tau pasakė.

Nešinas puokšte narcizų, jis ėmė artintis.

– Bea...

– Nevadink manęs taip. – Ėmiau trauktis atatupsta.

Jis priėjo dar arčiau ir įstūmė mane į tualetą.

◈

– Jis uždarė duris ir prikišo man prie gerklės peilį.

Nutylu, drebėdama iš susijaudinimo. Taip, jis neskambino detektyvui inspektoriui Heinsui. Turbūt mintį jam pakišo koks nors televizijos serialas, jie kiaurą dieną rodomi palatose – prisimenu nuo tada, kai lankydavau Leo. O gal nutylu iš nevilties. Veikiausiai anąkart buvau pernelyg išsiblaškiusi, kad nieko nepastebėjau. Ponas Raitas toks malonus, kad neatkreipia dėmesio į mano kvailą patiklumą.

Paaugliai liaujasi triukšmingai žaidę mažąjį beisbolą ir ima klausytis muzikos. Į gamtą atėjusius pavalgyti tarnautojus pakeičia motinos su neseniai prašnekusiais mažyliais, šių džiaugsmingi riksmai kaipmat virsta graudžiais verksmais ir atvirkščiai: gyvi trūksmingi garsai. Ir aš trokštu, kad vaikai krykštautų garsiau, juokas būtų šaižesnis, muzika kurtintų. Ir trokštu, kad parke knibždėte knibždėtų žmonių ir nebūtų kur atsisėsti. Ir trokštu, kad saulė akintų.

◈

Jis uždarė tualeto duris ir užrišo dviračio grandine. Gal jokio jo dviračio ir nebuvo? Pro purvinus įtrūkusius langus blausiai skverbėsi nešvari košmaro šviesa. Parko šurmulį – vaikų juoką ir verksmą, grotuvo muziką – slopino drėgnos plytos. Taip, ta diena buvo šiurpiai panaši į šią parke su ponu Raitu, bet gal parko garsai visada, diena iš dienos, daugmaž vienodi. Ir dar tame šaltame žiauriame pastate aš troškau, kad vaikai šūkautų garsiau, kad juokas būtų griausmingesnis, muzika kurtintų. Vyliausi, jei girdėsiu jų balsus, gal ir jie išgirs mano riksmą; bet ne, neišgirs, supratau: jei suklyksiu, jis nutildys mane peiliu. Matyt, tiesiog troškau mirdama girdėti gyvenimą.

– Tu nužudei ją, tiesa? – paklausiau.

Jei būčiau mąsčiusi blaiviai, būčiau suteikusi Viljamui progą išsisukti, galėjau apsimesti, kad jis mane įstūmė į tualetą užsigeidęs iškreipto, sadistiško sekso, nes juk apkaltintas žmogžudyste jis jau niekaip negalėjo manęs paleisti. Tačiau jis ir taip neketino manęs paleisti. Nesvarbu, ką būčiau dariusi ar sakiusi. Galvoje pašėlusiai sūkuriavo mintys apie būtinybę susidraugauti su pagrobėju. (Iš kur šita auksinė išmintis? Kam atėjo į galvą, kad visi turi žinoti tokį dalyką?) Aš žinojau, bet negalėjau susidraugauti su Viljamu, nes jis buvo mano meilužis, toliau eiti nebuvo kur.

– Aš nekaltas dėl Tesės mirties.

Valandėlę maniau, kad tikrai nekaltas; kad aš jį neteisingai supratau; kad viskas bus taip, kaip tikėjausi, mudu nueisime į policiją, daktaras Nikolsas bus suimtas. Bet neįmanoma savęs apgaudinėti, kai kitoje lygties pusėje – peilis ir dviračio grandinė.

– Nenorėjau, kad taip nutiktų. Nebuvau to sumanęs. Aš gydytojas, dėl Dievo meilės. Aš neketinau nieko žudyti. Ar įsivaizduoji, koks tai jausmas? Tikras pragaras.

– Tai nežudyk manęs. Prašau.

Viljamas tylėjo. Iš baimės mano oda pašiurpo, šimtas tūkstančių plaukelių atsistojo piestu, siūlydami savo bevertę apsaugą.

– Tu buvai jos gydytojas?

Turėjau jį kalbinti – nesitikėjau, kad kas nors skuba manęs gelbėti, tiesiog branginau kiekvieną gyvenimo akimirką, net šiame pastate su šiuo žmogumi.

Ir norėjau žinoti.

– Taip. Ji lankėsi pas mane visą nėštumo laiką.

Tu niekada neminėjai jo pavardės, sakydavai „gydytojas“, o aš nepaklausiau užsiėmusi dešimtimis kitų darbų.

– Mes puikiai sutarėme ir patikome vienas kitam. Visada gražiai su ja elgdavausi.

– Tu priėmei Ksavjė? – paklausiau.

– Taip.

Prisiminiau vyriškį su kauke tavo košmariškuose paveiksluose – jų tamsoje tūnojo grėsmė.

– Tą dieną ji apsidžiaugė pamačiusi mane parke, – kalbėjo Viljamas. – Nusišypsojo man. Aš...

– Bet ji tavęs siaubingai bijojo, – pertraukiau.

– Ne manęs. Žmogaus, kuris priėmė jos kūdikį.

– Negi Tesė nesuprato, kad tai tu? Buvai su kauke, tačiau bent balsą turėjo atpažinti. Jei tikrinosi pas tave visą nėštumo laiką...

Viljamas vis dar tylėjo. Nejaugi jis gali mane dar labiau išgąsdinti?

– Tu su ja nekalbėjai. Kol ji gimdė. Kai pagimdė. Net kai mirė jos kūdikis. Tu su ja nekalbėjai.

– Aš grįžau po dvidešimties minučių ir ją raminau. Sakiau tau. Aš visada gražiai su ja elgdavausi.

Vadinasi, jis nusiėmė kaukę ir vėl tapo dėmesingu gydytoju, kokiu jį laikei; kokiu aš jį laikiau.

– Pasiūliau kam nors paskambinti, – pasakojo jis. – Ir ji davė man tavo numerį.

Tu manei, kad aš žinau. Visą laiką manei, kad aš žinau.

◈

Ponas Raitas susirūpinęs žiūri į mane.

– Jūs išblyškusi.

– Taip.

Aš ir jaučiausi blyški. Neaiški, nereikšminga, blanki būtybė, nematoma ryškiaspalviame pasaulyje.

◈

Lauke, ryškioje popietės šviesoje, šurmuliavo žmonės, bet tualete aš jiems buvau nematoma. Jis surišo rankas man už nugaros savo kaklaraiščiu.

– Pavadinai ją Tese, kai sutikau tave pirmą kartą.

Tebekalbinau jį – tai vienintelis būdas likti gyvai. Be to, norėjau žinoti.

– Taip, kvaila klaida, – atsiliepė Viljamas. – Ir rodo, kad aš šitam reikalui netinkamas. Nemoku gudrauti ir meluoti.

Bet jis buvo tinkamas. Jis iš pat pradžių vedžiojo mane už nosies, nukreipdamas pokalbį reikiama linkme ir apsukriai išvengdamas klausimų. Pasirūpino, kad nieko nesužinočiau, nuo tol, kai paprašiau tavo ligos istorijos, iki tol, kai paklausiau, kas vadovavo mukoviscidozės eksperimentui Šventosios Onos ligoninėje. Jis net sugalvojo paaiškinimą, jei jo vaidyba pasirodytų neįtikinama.

– Viešpatie, kalbu ir savęs nebepažįstu, lyg būčiau televizininkas.

Nes jis iš tikrųjų mėgdžiojo serialus.

– Nebuvau šito numatęs. Langą išdaužė chuliganas, o ne aš; jai tik pasirodė, kad akmuo buvo mestas į ją.