Розамунд Лаптон - Sesuo

Jo pasipūtimas buvo milžiniškas, atviras ir baisus.

◈

Viljamas švietė žibintuvėliu man į veidą, todėl jo nemačiau. Bandžiau krustelėti, bet kūnas, apsvaigintas arbatos su raminamaisiais, neatsiliepė į smegenų klyksmą, raginantį veikti.

– Tą dieną tu nusekei ją į parką?

Bijojau išgirsti, bet turėjau žinoti, kaip žuvai.

– Kai vaikinas nuėjo, ji atsisėdo ant suolo ir pradėjo rašyti laišką. Snigo. Keistai elgėsi, tiesa?

Viljamas pažvelgė į mane, laukdamas atsakymo, lyg pokalbis būtų įprastas, ir aš supratau, kad esu pirmas ir paskutinis žmogus, kuriam jis pasakoja savo istoriją. Mūsų istoriją.

– Luktelėjau, kol įsitikinau, kad vaikinas negrįš. Kokias dešimt minučių. Jai palengvėjo mane pamačius, juk jau sakiau? Ji nusišypsojo. Mes gerai sutarėme. Atsinešiau termosą karšto šokolado ir daviau jai puodelį.

◈

Pilkas parkas tamsėja, dabar čia karaliauja švelnus našlaičių violetas ir juoduma.

– Jis pasakė, kad karštame šokolade buvo ištirpdyta raminamųjų. Apsvaiginęs įsitempė ją į išvietę.

Mane sugniuždė nuovargis, vos beapverčiu liežuvį. Artyn atsargiai stumiasi lėti, bjaurūs žodžiai.

– Tada jis ją papjovė.

Aš pakartosiu, ką jis sakė; tu turi teisę žinoti, nors tau bus skaudu. Ne, „skaudu“ – netinkamas žodis. Vien prisiminusi jo balsą, iš baimės virstu vieniša penkiamete tamsoje, pro duris laužiasi žudikas, o pagalbos laukti nėra iš kur.

– Gydytojui pjauti lengva. Ne iš karto. Pirmą kartą pjaudamas odą, gydytojas jaučiasi, lyg darytų šventvagystę. Oda, sudėtingiausias žmogaus kūno dangalas. Jis dengia visą kūną ir yra vientisas, o tu jį sąmoningai žaloji. Bet vos pirmą kartą prapjovęs odą supranti, kad operuojant neišvengiamai tenka ją pažeisti. Pjūvis jau ne smurtas ir ne kenkimas, o būtinas gydymo etapas.

Ponas Raitas stipriau suspaudžia man ranką šiltais pirštais.

Dabar man stingsta kojos.

◈

Girdėjau, kaip į betoną greitai, smarkiai daužosi mano širdis; vienintelė plazdena mano kūne. Žiūrėjau į Viljamą ir nustebusi pamačiau, kad jis kiša į vidinę striukės kišenę peilį.

Mano nutirpusį kūną sušildė viltis.

Jis padėjo man atsisėsti.

Jis pasakė, kad nepjaustys manęs, nes per didelė dozė kelia mažesnį įtarimą negu peilis.

Negaliu tiksliai pakartoti jo žodžių. Negaliu.

Viljamas pasakė, jog su arbata išgėriau tiek migdomųjų, kad nepajėgsiu nei spurdėti, nei pabėgti. O dabar jis man duos mirtiną dozę. Patikino, kad mirtis bus rami ir be skausmo, ir šie žodžiai buvo nepakeliami dėl apgaulingo gerumo, nes iš tiesų jis ramino save.

Jis pasakė, kad atsinešė raminamųjų, bet jų neprireiks.

Jis išėmė iš kišenės buteliuką gydytojo man išrašytų migdomųjų, kuriuos Todas atvežė iš Jungtinių Valstijų. Matyt, rado vonios spintelėje. Kaip ir dviračio grandinė, žibintuvėlis, peilis, buteliukas su migdomaisiais rodė, kaip smulkmeniškai jis viską suplanavęs, ir aš supratau, kodėl iš anksto apgalvota žmogžudystė daug baisesnė už staigią: nusikaltimas trunka daug ilgiau, nei prireikia laiko nužudyti.

◈

Prieblanda, paskui tamsa ir šaltis. Uždaromi vartai, renkasi daiktus paskutiniai paaugliai. Vaikai jau namie, maudomi ir guldomi, bet mudu su ponu Raitu liekame, nes dar nebaigėme. Kažkodėl niekas neverčia mūsų išeiti. Gal nepastebėjo. Ir aš džiaugiuosi, nes turiu kalbėti. Turiu papasakoti viską.

Nebejaučiu kojų ir imu būgštauti, kad ponui Raitui teks mane iš parko išnešti kaip gaisrininkui. O gal jis iškvies greitąją.

Bet pirmiau baigsiu pasakoti.

◈

Aš jį maldavau. Ar tu irgi maldavai? Manau, taip. Manau, tu, kaip ir aš, žūtbūt troškai likti gyva. Bet, aišku, nepavyko, Viljamas tik suirzo. Kai jis atsuko migdomųjų buteliuko dangtelį, sukaupiau paskutines jėgas ir bandžiau samprotauti logiškai.

– Jei būsiu surasta čia, toje pačioje vietoje kaip Tesė, policijai tikrai kils įtarimų. Tada jie suabejos ir dėl Tesės mirties. Čia mane žudyti beprotiška.

Irzulys iš jo veido trumpam dingo, jis liovėsi sukęs dangtelį, ir aš laimėjau pertraukėlę, šio iškreipto karikatūros personažų ginčo apskritimai virš mūsų galvos išnyko.

Paskui Viljamas nusišypsojo, lyg ramintų ne tik save, bet ir mane.

– Nepagalvojau apie tai. Bet policija žino, kokia tu buvai po Tesės mirties; jiems ir taip atrodo, kad tu kvaištelėjai. O jei patys nesusipras, bet kuris psichiatras pasakys, kad tu tyčia pasirinkai šią vietą mirti. Norėjai nusižudyti ten, kur ir tavo jaunesnė sesuo.

Jis nuėmė dangtelį.

– Mąstykime logiškai: koks sveiko proto žmogus ryšis atimti gyvybę dviem žmonėms tame pačiame pastate?

„Atimti gyvybę.“ Apie žiaurų nužudymą Viljamas kalbėjo vos ne kaip apie eutanaziją.

Kol jis bėrė į saują tabletes, spėliojau, kas suabejos mano savižudybe ir patvirtins, kad buvau sveiko proto. Daktaras Nikolsas, kuriam aš įnirtingai dainavau lopšinę? Net jei per mūsų paskutinį susitikimą jam nepasirodė, jog ketinu nusižudyti, be abejo, jis suabejos ta diagnoze, kaip suabejojo tavo, ir kaltins save, kad nepastebėjo simptomų. Detektyvas inspektorius Heinsas? Jis mano, kad aš perdėtai jausminga ir kuoktelėjusi, o detektyvas seržantas Finboras net norėdamas jo negalėtų įtikinti priešingai. Todo nuomone, aš „negaliu susitaikyti su tikrove“, o dauguma kitų jam pritaria, nors iš geraširdiškumo ir nesako man į akis. Visi patikės, kad išmušta iš vėžių tavo mirties, sutrikusi ir prislėgta, aš lengvai galėjau nusižudyti. Protinga ir sveika moteris, kokia buvau prieš kelis mėnesius, nebūtų rasta negyva perdozavusi vaistų. Dėl anos moters klausimų pažįstamiems būtų kilę, bet dėl šios, kokia tapau, – nekiltų.

O mama? Aš paguodžiau ją, kad netrukus išsiaiškinsiu, kas tau atsitiko, ir žinojau, kad ji apie tai pasakys policijai. Bet supratau, kad jie nepatikės ja – veikiau mano žodžiais. Ir pamaniau, kad po kurio laiko ir mama mano žodžiais nebetikės, nes jai bus lengviau kaltinti save dėl mano savižudybės, negu manyti, kad aš patyriau tokią baimę. Ir man buvo nepakeliama įsivaizduoti jos kančią, kai teks gedėti ir manęs, o jos paguosti nebebus kam.

Viljamas įdėjo tuščią buteliuką į mano striukės kišenę. Paskui pasakė, kad po skrodimo paaiškės, jog prarijau tabletes nekramčiusi, taip atrodys, kad jas prarijau savo noru. Stengiuosi nuslopinti jo balsą, bet jis skvarbus, ir negaliu jo nutildyti.

– Kaip priversti kitą žmogų praryti tabletes prieš jo norą?

Jis prikišo peilį man prie gerklės; tamsoje jaučiau šaltus metalinius ašmenis prie šiltos odos.

– Aš ne toks. Tai tikras košmaras, aš savęs nebepažįstu.

Ko gero, tikėjosi, kad jį užjausiu.

Viljamas prikišo ranką su tabletėmis man prie lūpų. Buteliukas buvo pilnas, vadinasi, tablečių mažiausiai dvylika. Reikia gerti po vieną per parą. Didesnė dozė pavojinga. Buvau perskaičiusi etiketėje. Dvylikos man nužudyti per akis. Prisiminiau, kaip Todas liepė vieną išgerti, o aš atsisakiau, nes turėjau būti budri; nes buvo per didelė prabanga kelios valandos vaistų teikiamos užmaršties, kad ir kaip jos troškau; nes supratau, kad raminamieji – bailus atokvėpis, kurio vis dažniau užsigeisiu. Štai ką mąsčiau, kai jis grūdo tabletes man į burną, liežuviu bergždžiai stengdamasi priešintis.

Paskui jis prikišo man prie lūpų butelį mineralinio ir liepė nuryti vandens.

◈

Jau tamsu, juoda kaip užmiestyje. Galvoju apie visus naktinius padarus, kurie renkasi čia, kai žmonės išsiskirsto namo. Galvoju apie mūsų pasakų knygą, kurioje buvo rašoma apie meškučius, naktį ateinančius į parką pažaisti. Meškutis jau prie trečio atrakciono, linksmai žemyn jis švilpia šliaužyne.