Розамунд Лаптон - Sesuo

– Kas jums?

– Suknelė kvepia ja.

Motiniškame policininkės Vernon veide atsispindėjo užuojauta.

– Uoslė – stiprus pojūtis. Gydytojai juo naudojasi bandydami prikelti žmones iš komos. Rodos, paveikiausias yra ką tik nupjautos žolės kvapas.

Policininkė norėjo paguosti, kad nesu liguistai jautri. Ji mane užjautė, suprato, ir aš buvau dėkinga, kad mane palaiko.

Dėžėje buvo įvairiausių perukų, ir aš numaniau, kad jie naudojami atpažinimo eksperimentams ne tik žmogui dingus, bet ir tada, kai reikia atpažinti auką. Rausdamasi dėžėje įsivaizdavau skalpų kolekciją ir pasišlykštėjau. Policininkė pastebėjo.

– Leiskite man paieškoti. Kokie Tesės plaukai?

– Ilgi, ji beveik niekada jų nekerpa, todėl galiukai suskilinėję. Bet labai žvilgūs.

– O spalva?

„Pantone“ numeris PMS 167, iškart pamaniau, bet kitiems pasaulio spalvos nėra sisteminės pigmentų lentelės numeriai, todėl atsakiau:

– Gelsvai rudi.

Tavo plaukai man visada primindavo karamelę. Tikriau, karamelę šokoladiniame saldainyje, takią ir spindinčią. Policininkė Vernon rado panašų peruką, žvilgų, kaip ir dera nailonui. Prisiverčiau jį užsimaukšlinti ant savo dailiai pakirptų plaukų, pirštai neklausė. Maniau, viskas. Bet policininkė siekė tobulumo.

– Ji dažosi? – paklausė.

– Ne.

– Gal galėtumėte nusivalyti dažus?

Ar aš svyravau?

– Žinoma, – atsakiau.

Bet lengva nebuvo. Net pabusdavau išvakarėse dažais išterliotomis lūpomis ir skruostais. Ant mažos paprastos kriauklės buvo sustatyti nešvarūs kavos puodeliai, nusiploviau dažus. Atsisukau ir išvydau tave. Mane persmelkė meilė. Bet tuojau pat suvokiau, kad tai mano atspindys dideliame veidrodyje. Prisiartinau ir pamačiau save nutriušusią ir išvargusią. Man reikia makiažo, puikiai sukirptų drabužių ir tinkamos šukuosenos. Tu graži ir be jų.

– Ko gero, reikėtų padaryti pilvą, – tarė Vernon.

Ji davė man pagalvėlę, ir aš ištariau klausimą, kirbantį pasąmonėje:

– Ar žinote, kodėl Tesės buto savininkas neužsiminė, jog Tesė nėščia, kai pranešė, kad ji dingo?

– Ne, nežinau. Paklauskite detektyvo seržanto Finboro.

Pasikišau po suknele antrą pagalvėlę ir paplojau jas, kad įtikinamiau atrodyčiau nėščia. Valandėlę pasirodė, kad vaidinu kvailame farse, ir nusijuokiau. Policininkė irgi nusijuokė – nuoširdžiai, ir supratau, kad ji įpratusi šypsotis. Matyt, beveik visą laiką jai iš paskutiniųjų tenka dėtis rimtai ir gailestingai.

Įėjo mama.

– Atnešiau tau maisto, vaikeli, – tarė. – Turi gerai valgyti.

Atsisukusi pamačiau, kad ji laiko krepšį, pilną maisto, ir jos globa mane sugraudino. O ji pažvelgė į mane, ir veidas sustingo. Vargšė mama. Farsas, man atrodęs niūriai juokingas, iš tikrųjų buvo žiaurus.

– Bet tu privalai jai pasakyti. Kuo ilgiau slėpsi, tuo tau bus blogiau.

– Vakar mačiau virtuvinį rankšluostį su tokiu užrašu apačioje: „Ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj.“

– Tese... (O gal aš tik iškalbingai atsidusau, kaip pridera vyresnei seseriai?)

Tu nusijuokei ir meiliai mane paerzinai:

– Ar dar tebeturi kelnaites su išsiuvinėtomis savaitės dienomis?

– Nenukreipk kalbos. Be to, jas man padovanojo, kai buvau devynerių.

– Negi tikrai mūvėdavai jas nurodytomis dienomis?

– Ji labai užsigaus, jei nepasakysi.

Žiūrėjau į mamą, suprasdama bežodį jos klausimą ir be žodžių atsakydama. Taip, tu – nėščia; taip, tu jai nepasakei; taip, visas pasaulis ar bent televizorių žiūrintis pasaulis tai sužinos.

– Kas tėvas?

Neatsakiau. Kol kas pakaks vieno sukrėtimo.

– Todėl ji kelis mėnesius pas mane nesirodė? Gėdijosi.

Tai buvo teiginys, o ne klausimas. Bandžiau ją raminti, bet ji numojo ranka į mano žodžius, nors mostaguodavo retai.

– Na, jis bent jau ketina ją vesti. – Mama žiūrėjo į mano sužadėtuvių žiedą, kurio nesusipratau nusimauti.

– Jis mano, mama. – Kvailiausiai įsižeidžiau, kad mama jo nebuvo pastebėjusi anksčiau.

Nusimoviau nuo piršto žiedą su stambiu briliantu ir padaviau. Ji įsimetė jį į rankinuką nė nedirstelėjusi.

– Ar jis ketina ją vesti, Beatrise?

Gal reikėjo jos pagailėti ir pasakyti, kad Emilijus Kodis jau vedęs. Ji būtų ant tavęs įtūžusi ir valandėlę užmiršusi stingdantį siaubą.

– Pirmiau ją raskime, mama, tada rūpinsimės jos ateitimi.

1 Cliff Clarice (1899–1972) – Didžiosios Britanijos dailininkė keramikė (čia ir toliau – vert. past. ).

2

Policijos filmavimo grupė įsitaisė netoli Pietų Kensingtono metro stoties. Man, šio trumpučio filmo žvaigždei, nurodinėjo jaunas policininkas su kepure, o ne su šalmu. Stileiva režisierius-policininkas pasakė: „Puiku, pradedam.“ Ir aš nužingsniavau nuo pašto Parodos keliu.

Tu pasitikėjai savim ir be aukštakulnių, taigi nenoromis persiaviau tavo laivutėmis. Jos man buvo per didelės, todėl prikimšau nosis popierinių nosinaičių. Prisimeni, kaip žaisdavome su mamos batais? Jos aukšti kulniukai jaudinamai kaukšėdavo – vadinasi, eina suaugusi moteris. Tavo minkštos laivutės neatkreipė dėmesio, netaukšėjo, švelni oda grimzdo į ledu aptrauktas balutes ir persisunkė geliamai šaltu vandeniu. Prie Gamtos istorijos muziejaus driekėsi ilga irzli nekantrių vaikų ir nusikamavusių tėvų eilė. Vaikai spoksojo į policininkus ir filmavimo grupę, tėvai – į mane. Aš buvau nemokama pramoga, kol jie pateks į muziejų pasigrožėti judančiais tiranozauro ir didžiulio baltojo banginio modeliais. Bet man buvo nė motais. Vyliausi, kad bent vienas jų praėjusį ketvirtadienį čia buvo ir matė, kaip tu išėjai iš pašto. O kas paskui? Ką jie išvydo paskui? Svarsčiau, kas blogo galėjo atsitikti, kai liudytojų tiek daug.

Vėl ėmė drėbti, šaligatvį čaižė ledinis vanduo. Policininkas liepė man vis vaikščioti; tą dieną, kai dingai, snigo, šlapdriba irgi panašu. Dirstelėjau į eilę prie Gamtos istorijos muziejaus. Ant vaikų vežimėlių buvo užtraukti plastikiniai šarvai. Tėvai prisidengė gobtuvais ir skėčiais. Šlapdriba juos pavertė trumparegiais. Niekas į mane nebežiūrėjo. Niekas nebūtų pamatęs tavęs. Niekas nieko nebūtų pastebėjęs.

Šlapdriba permerkė ilgų plaukų peruką, per nugarą nuvinguriavo upelis. Po atlapota striuke prie kūno lipo tavo plona medvilninė suknelė, apsunkusi nuo ledinio vandens. Išryškėjo visi apvalumai. Tau būtų buvę juokinga – atpažinimo scenos virsta pornografiniu filmu. Pro šalį važiuojantis automobilis sulėtino greitį. Pusamžis vairuotojas, sukaitęs ir sausas, nužvelgė mane pro priekinį stiklą. Man toptelėjo, gal kas sustojo ir pasisiūlė tave pavėžėti. Bet neturėjau teisės galvoti, kad galbūt tau taip atsitiko. Ši mintis nuvestų mane į siaubingų galimybių labirintą, aš kuoktelėčiau, o kad tau padėčiau, mąstyti turiu blaiviai.

Kai grįžau į nuovadą, persirengimo kambaryje manęs laukė mama. Kiaurai permirkau ir nesuvaldomai drebėjau nuo šalčio ir nuovargio. Buvau be miego daugiau kaip parą. Pradėjau vilktis suknelę.

– Ar žinai, kad kvapą sudaro daugybė smulkučių nupleišėjusių dalelių? – paklausiau. – Kadaise mokėmės mokykloje.

Mama abejingai papurtė galvą. Bet aš, vaikščiodama per šlapdribą, užuodžiau tavo kvapą, nes tarp plonų suknelės medvilnės plaušelių buvo atpleišėjusių tavo odos ląstelių. Ne taip jau neprotinga manyti, kad tu šalia. Žinoma, ir kraupoka.

Padaviau mamai tavo suknelę ir apsivilkau garsaus dizainerio kostiumėlį.