Розамунд Лаптон - Sesuo

Sutilindžiavo durų skambutis, ir nubėgau atidaryti. Ant lūpų spurdėjo, kone išsprūdo „Tese“, kai atlapojau duris. Ant slenksčio stovėjo jauna moteris. Nurijau „Tese“. Kai kurie žodžiai turi skonį. Suvokiau, kad drebu iš susijaudinimo.

Ji buvo gal šeštą mėnesį nėščia, o gal ir daugiau, bet laikros marškinaičių apačia, nors šálta, nukirpta, o į išvirtusio pilvo bambą įvertas auskaras. Jos viešas nėštumas ir geltoni plaukai pasirodė man vulgarūs.

– Tesė yra? – paklausė ji.

– Ar jūs jos draugė?

– Taip. Draugė. Aš – Kasia.

Prisiminiau, kad pasakojai apie Kasią, draugę lenkę, bet tas apibūdinimas neatitiko tikrovės tarpduryje. Tu gyrei ją ir iškreipei tiesą, suteikei Kasiai žavesio, kurio ji neturi. Mano nuomone, ji – paikas mini sijonėlis, pašiurpusi kojų oda, venos nuo nėštumo iššokusios – nė trupučio neprimena „Donatelo piešinio“.

– Aš Tesę sutikau klinika. Taip pat draugas nebuvo.

Atkreipiau dėmesį ne tiek į jos žodžius, kiek į prastą anglų kalbą. Ji žvilgtelėjo į fordą prie laiptų.

– Jis grįžo. Trys savaitės.

Tikėjausi, kad mano veide atsispindėjo visiškas abejingumas asmeniniam Kasios gyvenimui.

– Kada Tesė namie?

– Nežinau. Niekas nežino, kur ji. – Mano balsas virptelėjo, bet, velniai griebtų, šitos mergos akivaizdoje nepraskysiu. Paveldėjau sveiką mamos snobizmą. – Jos čia nebuvo nuo praėjusio ketvirtadienio, – gyvai kalbėjau toliau. – Gal žinote, kur ji galėtų būti?

Kasia papurtė galvą.

– Mes atostogos. Maljorka. Taikomės.

Vyriškis forde pasignalizavo. Kasia jam pamojavo, ir pamačiau, kad ji jaudinasi. Darkyta, laužyta anglų kalba paprašė tau perduoti, kad buvo užsukusi, ir nuskubėjo laiptais aukštyn.

Taip, panele Froid, aš pykau, kad užsuko ji, o ne tu grįžai. Nors ji – nekalta.

Išlipau iš pusrūsio ir paspaudžiau mygtuką prie Eimjeso durų. Jis atidarė ir ėmė čiupinėti grandinėlę.

– Ar žinote, iš kur Tesė gavo tokius brangius drabužėlius kūdikiui? – paklausiau.

– Ji išleido krūvą pinigų Bromptono krautuvėse, – atsakė jis. – Baisiai džiaugėsi...

– Turiu omeny, iš kur ji gavo tiek pinigų? – nekantriai pertraukiau senį.

– Nemėgstu klausinėti.

Tai buvo priekaištas; jis mandagus, užtat aš – ne.

– Kodėl pranešėte, kad ji dingo? – paklausiau.

– Tesė neatėjo su manim vakarieniauti. Pažadėjo ateiti, o žodžio nelaužydavo, net davusi jį tokiam seniui.

Jis atkabino grandinėlę. Buvo senas, bet vis dar aukštas, keliais coliais aukštesnis už mane, ir nesikūprino.

– Gal reikėtų kūdikio kraitelį atiduoti labdarai, – pasiūlė jis.

Aš pasibjaurėjau Eimjesu ir įsiutau.

– Dar ankstoka ją laidoti.

Nusigręžiau ir skubiai vėl nulipau laiptais. Jis kažką sušuko įkandin, bet nesiteikiau išgirsti. Grįžau į tavo butą.

◈

– Dar dešimt minučių, ir baigsime, – sako ponas Raitas, ir aš jam dėkinga. Neįsivaizdavau, kaip sunku duoti parodymus.

– Ar buvote jos vonios kambaryje? – klausia jis.

– Taip.

– Ar žvilgtelėjote į vonios spintelę?

Purtau galvą.

– Vadinasi, nieko keisto nekrito į akis?

– Ne, nieko nemačiau.

◈

Buvau išsekusi, purvina ir sušalusi iki kaulų. Troškau karšto dušo. Iki žinių laidos per televizorių dar dvi valandos, turėjau marias laiko, bet būgštavau, kad neišgirsiu tavęs, jei paskambinsi. Todėl sumečiau: ir puiku – rėmiausi ta pačia logika, pagal kurią mylimasis įžengia pro duris kaip tik tada, kai užsitepi ant veido kaukę ir vilki nešvarią pižamą. Taip, sutinku, vargu ar tokie samprotavimai susiję su logika, bet vyliausi, kad ir tu paskambinsi, jei palįsiu po dušu. Be to, juk gali ir žinutę mano mobiliajame palikti.

Įėjau į tavo vonios kambarį. Žinoma, dušo nebuvo, tik vonia ištrupėjusiu emaliu ir pelėsiais apgliaumijusiais čiaupais. Apstulbau – taip viskas skyrėsi nuo mano vonios kambario Niujorke, duoklės modernistinei chromo ir kalkakmenio prabangai. Ir kaip gali jaustis švari, išsimaudžiusi tokioje vonioje? Pasijutau pranašesnė, o tada pamačiau lentyną: tavo dantų šepetuką, dantų pastą, glaustinių lęšių tirpalą ir šepetį su ilgais plaukais tarp šerių.

Supratau puoselėjusi bergždžią viltį, kad pasielgei kvailai ir studentiškai – išlėkei į kokį nors festivalį ar protesto žygį; kad numojai ranka į aštuonių mėnesių nėštumą ir nakvynės po atviru dangumi apsnigtame lauke padarinius, nes tau būdingas neatsakingumas. Mintyse net rėžiau tau pamokslą už kvailą nerūpestingumą. Tavo lentynėlė su tualetiniais reikmenimis išsklaidė iliuzijas. Vilties nėra. Nežinia, kur tu, ir į jokį žygį vykti neketinai.

◈

Ponas Raitas išjungia magnetofoną.

– Čia ir baigsime.

Linkteliu, bandydama nuvyti tavo ilgų plaukų tarp šepečio šerių vaizdą.

Įeina apkūni sekretorė ir praneša, kad žiniasklaidininkų minia prie tavo buto jau gąsdinamai didžiulė. Ponas Raitas rūpestingas – klausia, gal paieškoti man kito būsto.

– Ne. Ačiū. Noriu būti namie.

Dabar vadinu tavo butą namais, jei neprieštarauji. Gyvenu jame jau du mėnesius, pripratau.

– Gal jus pavėžėti? – klausia jis. Turbūt pamato, kaip nustembu, nes nusišypso. – Man nesunku. O šiandien tikriausiai nusikamavote.

Raštuotas poliesterio kaklaraištis – dovana. Jis – malonus žmogus.

Mandagiai atmetu pasiūlymą, ir jis palydi mane iki lifto.

– Duosite parodymus keletą dienų. Tikiuosi, neprieštaraujate?

– Ne. Žinoma, ne.

– Matote, jūs – pagrindinė tyrėja ir svarbiausia liudytoja.

Mano veiklą vargu ar pavadintum tyrimu. Sustoja liftas, ponas Raitas prilaiko duris, kad saugiai įlipčiau.

– Jūsų liudijimas lems nuosprendį, – sako jis, ir aš, leisdamasi pilnutėliu liftu, taip ir matau, kaip mano žodžiai it derva aptraukia kaltinimo valtį, kad ji nepaskęstų.

Lauke ankstyvas pavasario saulės sušildytas vakaras, prie kavinių iš kietų pilkų šaligatvių dygsta balti skėčių grybai. Baudžiamųjų persekiojimo bylų tyrimo tarnyba įsikūrusi per porą gatvių nuo Šventojo Jokūbo parko, ir aš nutariu dalį kelio eiti pėsčia.

Pasuku į parką, kaip tikėjausi, trumpiausiu taku, bet, pasirodo, tai aklakelis. Grįždama atgal, išgirstu už nugaros žingsnius, ne raminamą aukštakulnių kaukšėjimą, o tykiai grasinamą vyro plumpinimą. Persigąstu, veju nuvalkiotą mintį apie niekšų persekiojamas moteris, bet sunkūs žingsniai artėja ir garsėja. Be abejo, jis mane aplenks, praeis kita puse rodydamas, kad neturi piktų kėslų. Tačiau jis artėja. Sprandą nutvilko šaltas alsavimas. Leidžiuosi bėgti, judesiai iš baimės mėšlungiški. Grįžusi į aklakelio pradžią pamatau žmones, šaligatvis sausakimšas. Įsimaišau tarp jų ir nesižvalgydama nužingsniuoju į metro.

Sakau sau, kad tai neįmanoma. Jis suimtas, sėdi kalėjime, prašymas paleisti už užstatą atmestas. Bus nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Matyt, man pasivaideno.

Įlipu į metro traukinį ir išdrįstu apžvelgti vagoną. Iškart pamatau tavo nuotrauką. Pirmame „Evening Standard“ puslapyje, fotografavau Vermonte prieš dvejus metus, kai atskridai pasisvečiuoti, vėjas išpūtęs plaukus kaip žvilgią burę, veidas švyti. Tu akinamai graži. Nieko nuostabaus, kad nuotrauka pirmame puslapyje. Yra ir kita nuotrauka, kurioje tu šešerių, apkabinusi Leo. Žinau, ką tik verkei, bet nuotraukoje nematyti. Tavo veidas išsilygino tą akimirką, kai tik man nusišypsojai. Šalia tavo nuotraukos ir vakarykštė mano. Mano veidas neišsilygino. Laimė, man jau nebesvarbu, kaip atrodau nuotraukose.