Розамунд Лаптон - Sesuo

Išlipu Ladbruk Grouvo stotelėje ir atkreipiu dėmesį, kaip vikriai nardo londoniečiai – eskalatoriais, pro bilietų užtvaras – nekliudydami vienas kito. Lauke vėl pajuntu kažką per arti už nugaros, šaltą alsavimą ant sprando, grėsmės šiurpulį. Paskubomis leidžiuosi bėgti, atsitrenkiu į žmones, stengiuosi save įtikinti, kad tai skersvėjis, sukeltas traukinių apačioje.

Gal kadaise patirtas siaubas ir baimė įstringa galvoj, net kai nebėra ko nuogąstauti. Lieka snūduriuojantis, itin lengvai sužadinamas klaikas.

Prieinu Čepstou gatvę ir, išvydusi žmonių ir automobilių jūrą, apstulbstu. Visų Didžiosios Britanijos, regis, ir daugelio užsienio kanalų televizininkų grupės. Vakarykštis žiniasklaidos būrelis, primenantis kaimo šventę, išaugo į pašėlusį nuotykių atrakcionų parką.

Esu už dešimties durų nuo tavo buto, tada mane pastebi garso operatorius, dovanojęs chrizantemų. Sukandu dantis, bet jis nusisuka; mane vėl apstulbina jo gerumas. Dar už dvejų durų mane pamato reporteris. Jis žengia prie manęs, kiti puola paskui jį. Nulekiu laiptais, neriu į vidų ir užtrenkiu duris.

Lauke gausmas užpildo erdvę it trifidai; prie stiklo prikišami nepadoraus ilgio objektyvai. Užtraukiu užuolaidas, bet šviesos pro ploną medžiagą tebeakina. Aš kaip vakar einu į virtuvę, bet ramybės ir čia nėra. Kažkas daužo į užpakalines duris, o priekinių skambutis zirzia be paliovos. Telefonas patyli ne ilgiau kaip sekundę, paskui vėl pradeda skambėti. Į kakofoniją įsitraukia ir mano mobilusis. Kaip jie sužinojo numerį? Garsai atkaklūs, valdingi ir reikalauja atsakymo. Prisimenu pirmą vakarą tavo bute. Tada maniau, kad nieko nėra vienišesnio už telefoną, kuris neskamba.

◈

Po dešimt dvidešimt ant sofos, susisupusi į tavo indišką lovatiesę, bergždžiai mėgindama sušilti, žiūrėjau per televizorių nufilmuotą atpažinimo eksperimentą. Iš toli atrodžiau labai panaši į tave. Pabaigoje buvo prašoma paskambinti ką nors mačiusius ir nurodytas telefono numeris.

Pusė dvyliktos. Pakėliau ragelį patikrinti, ar telefonas veikia. Paskui persigandau, kad gal kaip tik tą akimirką kas nors bandė prisiskambinti: tu ar policija pranešti, kad tave rado.

Pusė pirmos. Nieko.

Pirma. Pajutau, kad ramybė mane dusina.

Pusė dviejų. Išgirdau, kad rėkiu tavo vardą. O gal tavo vardas palaidotas tyloje?

Dvi. Kažkas sukrebždėjo prie durų. Skubiai atidariau, bet atcimpino tik katė, valkata, kurią prieš kelis mėnesius priglaudei. Pienas šaldytuve – savaitės senumo ir sugižęs. Neturėjau kuo užkimšti katei gerklės.

Pusę penkių įėjau į tavo miegamąjį, prasispraudžiau pro molbertą ir krūvas drobių. Įsipjoviau koją ir pasilenkiau surinkti šukių. Atitraukiau užuolaidas ir pamačiau polietileno maišelį, lipnia juosta priklijuotą prie išdaužto lango rėmo. Nieko nuostabaus, kad bute dantys barška.

Įlipau į tavo lovą. Polietilenas plaikstėsi lediniame vėjyje, neritmingi nežmogiški garsai trikdė kaip šaltis. Po pagalve gulėjo tavo pižama. Ji kvepėjo kaip tavo suknelė. Apkabinau ją, per daug sušalusi ir susirūpinusi, kad galėčiau miegoti. Tačiau užmigau.

Sapnavau raudoną spalvą, „Pantone“ nuo PMS 1788 iki PMS 1807; kardinolų ir kekšių spalvą; aistros ir prabangos spalvą; karminą, dažiklį iš sutraiškytų košenilio patelių; vyšninę spalvą; gyvybės spalvą; kraujo spalvą.

Mane pažadino durų skambutis.

◈

Antradienis

Atvykstu į Baudžiamųjų persekiojimo bylų tyrimo tarnybos skyrių, o čia jau pripažinta, kad atėjo pavasaris. Kaskart pravėrus sukamąsias duris plūsteli silpnas ką tik nupjautos žolės kvapas iš parko; priimamojo sekretorės vilki vasarines sukneles, jų rankos, kojos ir veidai rudi – matyt, vakar vakare užsitepė savaiminio įdegio kremo. Šilta, bet aš vilkiu storai – išblyškęs, per daug apsitūlojusios žiemos prisiminimas.

Suku į pono Raito kabinetą, vis dar ketinu jam papasakoti apie įsivaizduojamą vakarykštį persekiotoją. Man tereikia dar kartą išgirsti, kad jis uždarytas į kalėjimą ir bus nuteistas ten sėdėti iki gyvos galvos. Bet kai įžengiu, kambarį užlieja pavasario saulės ir elektros šviesa, ir nuo jų ryškio vakarykštės baimės šešėlis išblunka ir išnyksta.

Ponas Raitas įjungia magnetofoną, ir mes vėl pradedame darbą.

– Šiandien norėčiau išgirsti apie Tesės nėštumą, – sako jis, ir aš pajuntu neišsakytą priekaištą.

Vakar jis manęs prašė papasakoti viską iš pat pradžių, kai tik suvokiau, kad kažkas negerai, o aš pradėjau kalbėti apie mamos skambutį per pobūvį. Bet dabar suprantu, kai tai nebuvo tikroji pradžia. Jei būčiau su tavim praleidusi daugiau laiko, jei būčiau ne taip rūpinusis savim ir įdėmiau klausiusi, gal prieš daugelį mėnesių būčiau supratusi, kad kažkas labai negerai.

– Tesė pastojo praėjus šešioms savaitėms nuo romano su Emilijum Kodžiu pradžios, – sakau nutylėdama apie užplūdusius mane jausmus, kai išgirdau naujieną.

– Ką ji apie tai manė?

– Neva suvokusi, kad jos kūnas – stebuklas.

Vėl prisimenu mūsų pokalbį telefonu.

– Beveik septyni milijardai stebuklų vaikšto šia žeme, Bea, o mes jais netikime.

– Ji pranešė Emilijui Kodžiui? – klausia ponas Raitas.

– Taip.

– Ką jis sakė?

– Norėjo, kad Tesė nutrauktų nėštumą. Ji atkirto, kad kūdikis – ne siūlas.

Ponas Raitas šypteli ir skubiai paslepia šypseną, bet man malonu.

– Kai Tesė atsisakė, Kodis pareiškė, kad ji privalanti mesti koledžą, kol nėštumas nepastebimas.

– Ir ji metė?

– Taip. Emilijus paaiškino administracijai, kad jai kažkas pasiūlė kūrybines atostogas. Rodos, net paminėjo kažkokį koledžą.

– Tai kas žinojo apie nėštumą?

– Jos artimi draugai ir dailės studentai. Bet Tesė jų paprašė koledžo administracijai nesakyti.

Negalėjau suprasti, kodėl tu gini Emilijų. Jis to nevertas. Niekuo to nenusipelnė.

– Ar jis siūlė Tesei padėti?

– Ne. Jis apkaltino ją tyčia užsitaisius vaiką, pareiškė, kad nepriversianti jo padėti jai ar kūdikiui.

– Ar Tesė jį apgavo? – klausia ponas Raitas.

Stebiuosi, kad jį domina tokios smulkmenos, bet paskui prisimenu, kad jis prašė papasakoti viską, paskui nuspręsiąs, kas svarbu.

– Ne. Ji pastojo netyčia.

Prisimenu, apie ką toliau kalbėjomės. Aš sėdėjau savo kabinete, kūriau restoranų grupės reklaminį įvaizdį ir sykiu ėjau vyresnės sesers pareigas.

◈

– Bet kaip tai gali būti atsitiktinumas, Tese?

Dizaino grupė išrinko tankųjį „Bernard MT“ šriftą, jis atrodė senamadiškai, o ne retro, kaip buvau liepusi.

– Atsitiktinumas skamba šiek tiek nemaloniai, Bea. Geriau staigmena.

– Tiek to, apie kokią staigmeną galima kalbėti, kai kiekvienoje didesnėje gatvėje pilna vaistinių, prekiaujančių sargiais?

Tu meiliai juokeisi, erzindama mane, kol tave bariau.

– Yra žmonių, kurie nemoka valdytis.

Pajutau, kad tu mane smerki.

– Ir ką tu darysi?

– Pūsiuos, pūsiuos, o paskui susilauksiu kūdikio.

Tu kalbėjai vaikiškai; tu elgeisi vaikiškai, kaip gali būti motina?

– Žinia gera, nepyk.

◈

– Ar ji kada nors galvojo apie abortą? – klausia ponas Raitas.

– Ne.

– Jūs katalikės?

– Taip, bet ji ne todėl atsisakė darytis abortą. Vienintelis katalikiškas priesakas, kuriuo tikėjo Tesė, yra šios akimirkos priesakas.

– Atsiprašau, aš jo nežinau...