Розамунд Лаптон - Sesuo

Suprantu, kad per teismo procesą to neprireiks, bet norėčiau, kad jis žinotų apie tave ne tik nepaneigiamus faktus iš segtuvų.

– Tai reiškia gyventi čia ir dabar, – aiškinu. – Patirti dabartį, nesirūpinti dėl ateities ir neprisiminti praeities.

Niekada netikėjau šiuo priesaku: per daug lengvabūdiškas, per daug palankus malonumams. Turbūt jį prikergė graikai; Dionisas nekviestas įsibrovė į katalikybę ir pasirūpino, kad katalikai irgi pasilinksmintų.

Noriu jam pasakyti dar kai ką.

– Jau nuo pat pradžių, kai kūdikis tebuvo ląstelių gumulėlis, Tesė jį mylėjo. Todėl manė, kad jos kūnas – stebuklas. Todėl niekada nebūtų sutikusi darytis aborto.

Jis linkteli ir deramai pagerbia tavo meilę kūdikiui minute tylos.

– Kada kūdikiui buvo nustatyta mukoviscidozė? – klausia jis.

Man malonu, kad jis pasakė „kūdikis“, o ne „vaisius“. Tu ir tavo kūdikis ėmėte jam atrodyti žmogiškesni.

– Dvylikos savaičių, – atsakau. – Kadangi mūsų šeimoje mukoviscidozė paveldima, ji pasidarė genetinius tyrimus.

◈

– Čia aš. – Supratau, kad tu kitame laido gale ryji ašaras. – Berniukas. – Žinojau, ką išgirsiu. – Jam mukoviscidozė. – Balsas skambėjo kaip mergytės. Neišmaniau, ką atsakyti. Mudvi pernelyg daug žinojome apie šią ligą, banalūs paguodos žodžiai netiko. – Jis irgi kentės, Bea, visai kaip Leo.

◈

– Tai buvo rugpjūčio mėnesį? – klausia ponas Raitas.

– Taip. Dešimtąją. Po keturių savaičių ji paskambino pasakyti, kad jos kūdikiui bus taikoma nauja genų terapija.

– Ką ji žinojo apie šį gydymo būdą? – klausia ponas Raitas.

– Ji pasakė, kad vaisiui bus įterptas sveikas genas, pakeisiantis mukoviscidozės geną. Ir tai bus padaryta, kol jis dar gimdoje. Vaisiui vystantis ir augant, naujasis genas išstums ydingą mukoviscidozės geną.

– Kaip jūs jautėtės?

– Persigandau, kad ji taip rizikuos. Pirmiausia vektorius, o...

– Vektorius? – pertraukia ponas Raitas. – Atsiprašau, aš...

– Būdas naujam genui įterpti į organizmą. Galit vadinti jį taksi. Vektoriai dažnai būna virusai, nes jie prisitaikę užkrėsti ląsteles ir pernešti į jas naują geną.

– Jūs – tikra specialistė.

– Visi mūsų šeimos nariai – genetikai mėgėjai, dėl Leo.

◈

– Bet žmonės mirdavo per genų terapiją, Tese. Visi organai nustodavo funkcionuoti.

– Prašom leisti man baigti! Vektorius bus ne virusas. Tai ir nuostabiausia. Mokslininkams pavyko sukurti dirbtinę chromosomą genui į vaisiaus ląsteles įterpti. Taigi kūdikiui pavojaus nekils. Neįtikėtina, tiesa?

Neįtikėtina. Bet aš vis tiek nerimavau. Prisimenu, apie ką kalbėjomės toliau. Pasidabinau visomis vyresniosios sesers regalijomis.

– Tarkim, vektorius nepadarys žalos. O pats modifikuotas genas? Net jei jis išgydys mukoviscidozę, bet nutiks kas nors nenumatyta?

– Ar gali nustoti jaudintis?

– Jis gali turėti siaubingą šalutinį poveikį. Gali pakenkti kitiems organams, net neaišku kaip.

– Bea...

– Taip, gal ir atrodo, kad rizika nedidelė...

– Be šios terapijos jis sirgtų mukoviscidoze, – įsiterpei tu, alkūne nustumdama mane nuo tribūnos. – Šimtaprocentinė garantija. Taigi rizika nedidelė, ir aš rizikuosiu.

– Sakei, geną tau leis į pilvą?

Kai prabilai, supratau, kad šypsaisi.

– O kaip kitaip genas patektų į vaisių?

– Vadinasi, genų terapija gali paveikti ir tave.

Tu atsidusai – „atstok nuo mano galvos“, jaunesnės sesers atodūsis vyresniajai.

– Aš tavo sesuo. Turiu teisę nerimauti dėl tavęs.

– O aš – kūdikio motina.

Tavo atsakymas mane nustebino.

– Aš tau parašysiu, Bea.

Tu padėjai ragelį.

◈

– Ji jums dažnai rašydavo? – klausia ponas Raitas.

Spėlioju, ar šiaip smalsauja, ar klausimas susijęs su byla.

– Taip. Kai suprasdavo, kad aš nepritarsiu. Kartais tiesiog norėdavo surikiuoti mintis, o aš būdavau nebylus atgarsis.

Ar žinai, kad man labai patikdavo šie vienpusiai pokalbiai? Jie dažnai mane erzindavo, bet jausdavausi daug laisviau, kad nereikia tavęs smerkti.

– Policija perdavė man laiško kopiją, – sako ponas Raitas.

Atleisk. Turėjau atiduoti visus tavo laiškus policijai.

Jis šypsosi.

– Laiškas apie žmones angelus.

Džiaugiuosi, kad jis pabrėžė tai, kas svarbu tau, o ne jo tyrimui. Tą vietą prisimenu ir be laiško:

Visi šie žmonės, kurių nepažįstu, apie kuriuos net nesu girdėjusi, plušėjo valandų valandas, dienų dienas, metų metus, ieškodami vaisto. Iš pradžių tyrimai buvo finansuojami iš labdaringų aukų. Angelų iš tikrųjų yra, angelų baltais laboratoriniais chalatais ir tvido sijonais, organizuojančių vilties bėgimus, prekybą pyragais ir rinkliavas, kad vieną dieną kokios nors nepažįstamosios kūdikis išgytų.

– Ar jos laiškas išsklaidė jūsų nuogąstavimus? – klausia ponas Raitas.

– Ne. Gavau jį kitą dieną po sėkmingo genų terapijos bandymo, aprašyto JAV spaudoje. Apie „Chrom-Med“ bendrovės rastą vaistą nuo mukoviscidozės skalambijo visi laikraščiai ir visos aliai vienos televizijos. Bet apsiribota begalinėmis pasveikusių kūdikėlių nuotraukomis, mokslas beveik neminimas. Net didieji laikraščiai daug dažniau rašė apie „stebuklo kūdikį“ negu „genų terapiją“.

– Taip, – linkteli ponas Raitas. – Čia dėjosi tas pat.

– Bet internete duomenų netrūko, taigi galėjau tyrimus kruopščiai išnagrinėti. Sužinojau, kad bandymas atitiko nustatytus reikalavimus, tiesą pasakius, pranoko lūkesčius. Dvidešimt Didžiosios Britanijos kūdikių gimė visiškai sveiki, be jokių mukoviscidozės požymių. Motinos nenukentėjo. Nėščios amerikietės, kurių vaisiui buvo nustatyta mukoviscidozė, maldavo genų terapijos. Supratau, kad Tesei nepaprastai pasisekė – jai pasiūlė.

– Ką žinojote apie „Chrom-Med“?

– Kad tai pripažinta bendrovė, daranti genetinius tyrimus daug metų. Kad ji sumokėjo profesoriui Rozenui už jo chromosomą ir pasamdė jį tęsti tyrimus.

Leido tavo moteriškėms tvido sijonais atsipūsti nuo rinkliavų.

– Be to, per televizorių mačiau apie pustuzinį profesoriaus Rozeno, žmogaus, radusio naująjį vaistą, interviu.

Suprantu, kad taip neturėjo būti, bet mano požiūrį į genų terapiją pakeitė ar bent privertė juo suabejoti profesorius Rozenas. Prisimenu pirmą kartą, kai pamačiau jį per televizorių.

◈

– Profesoriau Rozenai, koks jausmas apima, tapus stebukladariu? Taip jus kai kas vadina, – sumurkė rytinės laidos vedėja.

Prieš ją sėdėjo profesorius Rozenas, įkūnytas stereotipas – akiniai metaliniais rėmeliais, siauri pečiai, raukšlėta kakta, kur nors už telekameros, be abejo, kabo baltas chalatas.

– Vargu ar tai stebuklas. Viso labo dešimtmečiai tyrimų ir...

– Nejaugi? – nutraukė ji.

Vedėja norėjo baigti kalbą, bet jis neteisingai ją suprato – pamanė, kad skatinamas pasakoti toliau.

– Mukoviscidozės genas yra septintoje chromosomoje. Jis gamina baltymą, vadinamą mukoviscidozės transmembraninio laidumo reguliuokliu, arba MTLR.

Ji išlygino tiesų aptemptą sijonuką ant grakščių kojų ir nusišypsojo jam.

– Gal galėtume išgirsti supaprastintą variantą, profesoriau Rozenai.

– Paprasčiau nepasakysi. Aš sukūriau dirbtinę chromosomą...

– Nemanau, kad mūsų žiūrovai... – vėl įsiterpė ji ir skėstelėjo rankomis, lyg paprastiems mirtingiesiems Rozeno žodžiai būtų nesuprantami.