Розамунд Лаптон - Sesuo

– Tu pasakei „ji buvo“.

Regis, jis suglumo.

– Tu pasakei „ji buvo apimta nevilties“.

Valandėlę man atrodė, kad jį užspeičiau, paskui jis nusiramino. Vėl kalbėjo netikru šiaurinio Londono akcentu.

– Turėjau omeny, kad ji buvo apimta nevilties ketvirtadienio popietę, kai ją mačiau. Iš kur galiu žinoti, kaip ji jaučiasi dabar?

Jo veidas man atrodė nebe vaikiškas, o žiaurus; lūpų auskarai – ne paauglio maišto, o mėgavimosi mazochizmu ženklai. Turėjau jam dar vieną klausimą.

– Tesė man sakė, kad vaisius išgydytas.

– Taip, jis mirė ne nuo mukoviscidozės.

– Gal kad gimė trim savaitėm per anksti?

– Ne. Ji sakė, kad jis būtų miręs, net jei būtų gimęs laiku. Pakenkti inkstai.

Aš ryžausi.

– Ar žinai, kodėl ji nepranešė apie kūdikio mirtį man?

– Maniau, pranešė. – Jo žvilgsnis buvo pergalingas. – Ar žinot, kad aš turėjau būti krikštatėvis?

Jis nesuprato mandagių užuominų, bet, kai neįprastai griežtai pareikalavau, galop nenoromis išsinešdino.

Pusantros valandos laukiau seržanto Finboro skambučio, paskui pati paskambinau į nuovadą. Kažkokia policininkė atsakė, kad su detektyvu seržantu Finboru susisiekti neįmanoma. Nusprendžiau važiuoti į Haid Parką. Tikėjausi, kad Finboro niekur nepamatysiu; tikėjausi, kad su juo negalima susisiekti, nes jis dabar tiria svarbesnę bylą, tavąją priskyręs prie dingusių asmenų, kurie kada nors vis tiek atsiranda. Tikėjausi, kad aš klystu, o jis teisus, kad tu viso labo kažkur išlėkei po kūdikio mirties. Užrakinau duris ir pakišau raktą po vazonu su rausvu ciklamenu: gal grįši, kai manęs nebus.

Artinausi prie Haid Parko ir mane pralenkė policijos automobilis kaukiančia sirena. Persigandau. Ėmiau važiuoti greičiau. Kai pasiekiau Lankasterio vartus, mane pralenkęs policijos automobilis sustojo už kitų, jau stovinčių su kaukiančiomis sirenomis.

Įžengiau pro vartus į parką, aplinkui krito minkštas sniegas. Gaila, kad neluktelėjau, nepagyvenau dar bent valandą savo gyvenimu. Daugumai žmonių tai skambėtų savanaudiškai, bet tu gyveni sielvartu, tikriau – tavo širdies dalelė mirė su sielvartu, taigi žinau, kad suprasi.

Parko gilumoje pamačiau policininkus, mažiausiai dešimt. Prie jų į parką važiavo policijos mašinos. Įvykio vietoje ėmė rinktis žiopliai – realybės šou ne per televizorių.

Baisybė žmonių ir padangų pėdsakų sniege.

Vos vilkdama kojas pasukau prie jų. Mąsčiau blaiviai, tarsi iš šalies nustatydama, kad širdis neritmingai daužosi į šonkaulius, kad trūksta oro, kad krečia drebulys. Protas, priešingai nei kūnas, laikėsi atokiai, dar nesuvokė.

Praėjau pro parko prižiūrėtoją ruda uniforma, kalbantį su žmogumi, laikantį už pasaitėlio labradorą.

– Policininkai paklausė, kur atviras baseinas ir ežeras, pamaniau, kad ieškos juose, bet vyriausiasis pareigūnas nusprendė pirmiau iškrėsti apleistus pastatus. Sumažinus finansavimą, tokių atsirado daug. – Prisidėjo daugiau klausytojų: bėgikų ir šunų vedžiotojų. – Anas pastatas prieš daug metų buvo vyrų tualetas, bet dabar pigiau pastatyti naują, negu remontuoti seną.

Pro parko prižiūrėtoją ir jo klausytojus pasukau prie policininkų. Jie atskyrė užtvara mažą apleistą Viktorijos laikų pastatą, beveik paslėptą krūmų.

Netoli užtvaros stovėjo policininkė Vernon. Jos paprastai rausvi skruostai buvo išbalę, akys užburkusios nuo ašarų; ji visa drebėjo. Ją buvo apkabinęs vienas policininkų. Manęs jie nematė.

– Taip, mačiau, bet tik ligoninėje ir niekada – tokios jaunos, – skubiai virpančiu balsu kalbėjo policininkė Vernon. – Ir tokios vienišos.

Vėliau dėl šio gailesčio ji man pasidarys labai brangi. O tada jos žodžiai išdegino žymę mano sąmonėje, privertė protą įsitraukti į įvykį.

Priėjau prie policijos užtvaros. Mane pamatė seržantas Finboras. Iš pradžių apstulbo – ką aš čia veikiu, paskui nutaisė užjaučiamą miną. Pasuko prie manęs.

– Beatrise, labai užjaučiu...

Aš jį pertraukiau. Kol neleisiu jam ištarti tų žodžių, tol tai, kas įvyko, bus netiesa.

– Jūs klystate.

Norėjau bėgti. Finboras paėmė man už rankos. Tada pamaniau – kad nesiblaškyčiau. Dabar manau, kad iš geros širdies.

– Mes radome Tesę.

Bandžiau išplėšti ranką.

– Negalite tikrai žinoti.

Jis įdėmiai pasižiūrėjo man tiesiai į akis; net tada supratau, kad tokiam žvilgsniui reikia drąsos.

– Tesė turėjo studento pažymėjimą. Klaidos negali būti. Labai užjaučiu, Beatrise. Tavo sesuo nebegyva.

Jis paleido mano ranką. Moviau šalin. Mane atsivijo Vernon.

– Beatrise...

Išgirdau, kaip seržantas Finboras ją šaukia:

– Ji nori pabūti viena.

Buvau jam dėkinga.

Sėdėjau tarp juodakamienių medžių, belapių, negyvų slopiame sniege.

Kada supratau, kad tu mirusi? Kai tai pasakė Finboras? Kai pamačiau išblyškusį ašarotą Vernon veidą? Kai išvydau vonios kambaryje tavo tualetinius reikmenis? Ar kai mama paskambino pranešti, kad tu dingai? Kada supratau?

Pamačiau iš apgriuvusio tualeto išnešamus neštuvus. Ant jų gulėjo maišas su lavonu. Priėjau.

Užtrauktuke buvo įstrigusi tavo plaukų sruoga.

Ir tada supratau.

4

Kodėl tau rašau? Anąkart išvengiau šio klausimo, kalbėjau apie būtinybę suprasti, mažmožių taškučius, sudarančius puantilistinį paveikslą. Išsisukau nuo klausimo esmės – kodėl tau? Beveik pamišėlės vaizduotės žaismas? Palapinė, piratų laivas ar pilis iš paklodžių ir antklodžių. Tu – bebaimis riteris, Leo – narsus karalaitis, o aš – princesė ir pasakotoja, aš seku pasaką, nes noriu. Visada buvau pasakotoja, tiesa?

Ar manau, kad tu mane girdi? Aišku, taip / Tikrai ne. Rinkis; aš renkuosi atsakymą kas valandą.

Man tiesiog reikia su tavim pasikalbėti. Mama sakė, kad aš mažai kalbėdavau, kol tu gimei, o turėdama sesutę pašnekovę neužsičiaupdavau. Nenoriu tylėti. Jei nutilsiu, prarasiu dalį savęs. Ir man trūks tos savasties. Suprantu, tu negali nei peikti, nei aptarti šio mano laiško, bet vis tiek žinau, kas tau užkliūtų, numanau, ką pasakytum, juk tu žinodavai ir numanydavai mano pastabas. Pokalbis vienpusis, bet taip galiu šnekėtis tik su tavim.

Ir noriu tau papasakoti, kodėl buvai nužudyta. Kad atsakyčiau, galėjau pradėti nuo pabaigos, atversti paskutinį puslapį, bet tu užduotum klausimą, į kurį atsakymas slypi ankstesniuose puslapiuose, paskui kitą klausimą, kol atsidurtume ten, kur esame. Todėl pasakosiu tau iš eilės, kaip sužinojau pati, o ne kas išaiškėjo vėliau.

◈

– Ją atpažinti mane paprašė nematytas policininkas.

Pasakoju ponui Raitui tą patį, ką ir tau, išskyrus sandėrius su velniu ir kitus neesminius nukrypimus.

– Kada tai nutiko? – klausia jis, balsas malonus, kaip per visą apklausą, bet negaliu atsakyti.

Tą dieną, kai policininkai tave rado, laikas pamišo; minutė trukdavo pusdienį, valanda pralėkdavo per kelias sekundes. Kaip pasakų knygoje skriejau per savaites ir metus; antra žvaigždė į dešinę, tiesiai iki ryto, kuris niekada neišauš. Atsidūriau Dali išsilydžiusių laikrodžių paveiksle per Skrybėliaus arbatėlę. Nieko nuostabaus, kad Odenas3 pasakė: „Sustabdykite visus laikrodžius“: jis iš paskutiniųjų stengėsi neišeiti iš proto.

– Nežinau, – atsakau. Nusprendžiu atskleisti truputį savo tiesos. – Laikas man nieko nebereiškė. Paprastai jis viską keičia ir veikia, bet kai miršta mylimas žmogus, laikas negali to pakeisti, nesvarbu, kiek jo prabėga, todėl laikas netenka prasmės.