Розамунд Лаптон - Sesuo

Pamačiusi tavo plaukų sruogą supratau, kad sielvartas yra meilė, virtusi amžinu ilgesiu. Be abejo, ponui Raitui pernelyg sudėtinga, bet noriu, kad jis aiškiau įsivaizduotų, kokia iš tikrųjų tavo mirtis. Ji matuojama ne valandomis, dienomis ar minutėmis. Prisimeni tuos ketvirtojo dešimtmečio kavos šaukštelius, panašius į ištirpusius saldainius? Mažutėmis tiksliai atseikėtomis dozėmis – taip aš gyvenau. Bet tavo mirtis buvo milžiniška jūra, ir aš ėmiau skęsti. Ar žinai, kad vandenynas gali būti septynių mylių gylio? Saulė taip giliai neprasiskverbia. Visiškoje tamsoje išgyvena tik iškrypę, neatpažįstami padarai; jausmai mutantai, apie kuriuos nieko nenutuokiau, kol nenumirei.

– Gal padarykime pertrauką? – klausia ponas Raitas.

Man jau atrodo, kad savo mintis išsakiau balsu ir jis nerimauja, ar aš ne beprotė. Esu kone tikra, kad man pavyko nuslėpti, ką galvoju, kad jis tik dėmesingas. Bet nenoriu dar kartą prisiminti šios dienos.

– Verčiau baigsiu pasakoti.

Jis beveik nepastebimai nustėrsta, numanau, kad kaupia drąsą. Nesitikėjau, kad jam bus sunku. Senajam jūrininkui buvo sunku pasakoti savo istoriją, bet vargšas vestuvių svečias, priverstas klausytis, irgi nesidžiaugė. Ponas Raitas linkteli, ir aš kalbu toliau:

– Policininkai atvežė mamą į Londoną, bet ji neturėjo jėgų atpažinti Tesės, todėl į lavoninę nuėjau viena. Mane lydėjo policijos seržantas, bebaigiantis šeštą dešimtį. Neprisimenu jo pavardės. Elgėsi su manim labai maloniai.

◈

Kai įėjome į lavoninę, seržantas paėmė man už rankos ir nepaleido. Praėjome pro laboratoriją, kurioje daromi skrodimai. Žvilgūs metaliniai stalai, baltos plytelės, ryški šviesa – įspūdis, lyg būtum atsidūręs haiteko dizainerio projektuotoje virtuvėje. Jis nuvedė mane į kabinetą, kuriame buvai tu. Nepakeliamai trenkė antiseptiku. Seržantas paklausė, ar aš pasiruošusi. Aš niekada nebūsiu pasiruošusi. Linktelėjau. Jis atitraukė paklodę.

Tu vilkėjai storu žieminiu paltu, mano padovanotu per Kalėdas. Norėjau būti tikra, kad nešalsi. Kvailai apsidžiaugiau, kad juo vilki. Mirties spalvos negalima apibūdinti, nėra „Pantone“ numerio tavo veido spalvai nusakyti. Tai buvo spalvos priešybė; gyvybės priešybė. Paliečiau tavo vis dar žvilgius kaip atlasas plaukus.

– Ji buvo labai graži.

Seržantas stipriau suspaudė man ranką.

– Taip. Ji graži.

Jis pavartojo esamąjį laiką, ir pamaniau, kad manęs nenugirdo. Bet dabar man atrodo, jog seržantas stengėsi, kad būtų bent kiek geriau: mirtis dar ne viską iš tavęs atėmė. Jis buvo teisus: tu buvai graži kaip tragiškosios Šekspyro herojės. Tu tapai Dezdemona, Ofelija, Kordelija; išblyškinta ir sustingdyta mirties nuskriausta herojė, romi auka. Bet tu niekada nebuvai nei tragiška, nei romi, nei auka. Tu buvai linksma, aistringa ir nepriklausoma.

Pamačiau, kad storos tavo palto rankovės permirkusios krauju, jau sudžiūvusiu, todėl vilna sustirusi. Vidinėje rankų pusėje buvo pjūviai, pro juos ištekėjo gyvybė.

Neprisimenu, ką jis sakė ir ar aš atsakiau. Tik prisimenu, kad laikė man už rankos.

Kai išėjome iš lavoninės, seržantas paklausė, ar norėčiau, kad tėčiui praneštų prancūzų policininkai, mums nereikėtų, ir aš jam padėkojau.

Kieme manęs laukė motina.

– Atleisk. Negaliu į ją tokią žiūrėti. – Man toptelėjo: o aš, jos nuomone, galiu. – Ir tau buvo nebūtina, – kalbėjo ji. – Policininkai galėjo palyginti DNR. Tai barbariška.

Nesutikau. Taip, tai baisu, bet privalėjau pamatyti žiaurią tavo bespalvio veido tikrovę, kad patikėčiau, jog tu mirusi.

– Kaip tu ištvėrei viena? – paklausė mama.

– Mane lydėjo policininkas. Jis buvo labai malonus.

– Visi jie labai malonūs. – Mama norėjo įžvelgti nors ką gero. – Spauda be reikalo juos užsipuola, tiesa? Tiesiog neįmanoma elgtis gražiau ar... – Mamos balsas nutrūko; nieko gero ji neįžvelgė. – Ar jos veidas... noriu žinoti, ar?..

– Nesužalotas. Tobulas.

– Toks dailus veidas.

– Taip.

– Visada buvo gražus. Bet per plaukus nebuvo matyti. Nuolat sakydavau, kad šukuotų juos aukštyn arba tinkamai apsikirptų. Kad visi matytų, koks gražus jos veidas, ne todėl, kad man nepatiktų jos plaukai.

Motina susmuko, ir aš čiupau ją į glėbį. Kai prigludo prie manęs, pajutome artumą, kurio reikėjo abiem nuo tada, kai išlipau iš lėktuvo. Aš vis dar neverkiau ir pavydėjau mamai, lyg ašaromis būtų galima išlieti truputį kančios.

Parvežiau mamą namo ir padėjau atsigulti. Sėdėjau šalia, kol ji pagaliau užmigo.

Vidury nakties grįžau į Londoną. Kelyje M11 atidariau langus ir ėmiau klykti, perrėkdama variklio krioksmą, greitkelio gausmą; spiegiau į tamsą, kol įskaudo gerklę ir balsas užkimo. Kai pasiekiau Londoną, gatvėse buvo ramu ir tuščia, tylūs šaligatviai be žmonių. Sunku buvo patikėti, kad tamsus ištuštėjęs miestas rytą vėl bus šviesus ir pilnas žmonių. Aš negalvojau, kas tave nužudė; tavo mirtis išvaikė mintis. Tenorėjau grįžti į tavo butą, lyg ten būčiau arčiau tavęs.

Kai parvažiavau, automobilio laikrodis rodė be dvidešimt keturias. Prisimenu, nes jau buvo prasidėjusi kita diena, ne ta, kai tave rado. Tu jau buvai virtusi praeitimi. Žmonės mano, kad posakis „gyvenimas eina toliau“ ramina, negi jie nesupranta, kad kaip tik mintis, jog tavo gyvenimas vėl eina, o žmogaus, kurį myli, jau nutrūko, kelia didžiausią sielvartą? Po dienos, kuri jau ne ta, kai tave rado, bus dar viena diena; nebėra vilties, ir mano gyvenimas su seserimi pasibaigė.

Tamsoje lipdama laiptais į tavo butą slystelėjau ir griebiausi už apledėjusio turėklo. Nuo šalčio ir išsigandusi dar aiškiau suvokiau tavo mirtį. Grabaliodama rakto po rausvojo ciklameno vazonu, į apledėjusį betoną nusibrozdinau krumplius. Rakto nebuvo. Pamačiau, kad tavo laukujės durys praviros. Įėjau.

Kažkas buvo tavo miegamajame. Sielvartas nuslopino visus jausmus, todėl darydama duris baimės nejaučiau. Po tavo daiktus naršė kažkoks vyras. Sielvartą nustelbė pyktis.

– Ką čia darai, šikniau?

Pati nepažinau savo žodžių naujame sielos peizaže, kuris buvo kupinas gilaus kaip jūra liūdesio. Vyriškis atsisuko.

◈

– Gal čia baigsime? – klausia ponas Raitas. Dirsteliu į laikrodį: beveik septynios. Aš jam dėkinga, kad leido baigti pasakoti apie dieną, kai tu buvai rasta.

– Atsiprašau, nemaniau, kad jau taip vėlu.

– Juk sakėte, kad laikas darosi beprasmis, kai miršta mylimas žmogus.

Svarstau, ar jis ką nors pridurs. Mūsų padėtis nelygiavertė. Per pastarąsias penkias valandas aš apnuoginau savo jausmus. Tarp mūsų tvyro tyla, ir aš vos nepaprašau jo irgi apsinuoginti.

– Prieš dvejus metus autoavarijoje žuvo mano žmona.

Mūsų akys susitinka, užsimezga bendrystė: du to paties karo veteranai, išvarginti mūšių, kraujuojančiais jausmais. Dilanas Tomas klydo; mirties karalija yra. Mirtis laimi karą, o netiesioginė žala – sielvartas. Studijuodama anglų literatūrą niekada nemaniau, kad ginčysiuos su poetais, užuot mokiusis jų žodžių.

Ponas Raitas palydi mane iki lifto koridoriumi, kurį dulkių siurbliu valo valytoja. Kituose kabinetuose tamsu. Jis paspaudžia lifto mygtuką ir laukia, kol šis atvažiuos. Į kabiną įžengiu viena.

Liftui leidžiantis, pajuntu burnoje tulžies skonį. Kūnas irgi prisimena, ką pasakojau, ir aš vėl jaučiu kylant šleikštulį, lyg mėginčiau išvemti tai, ką žinau. Širdis vėl daužosi į šonkaulius, siurbdama orą iš plaučių. Išeinu iš lifto, o galvą skauda kaip tądien, kai buvai rasta. Tada tavo mirties tikrovė sprogo mano smegenyse, kartą, kitą, be galo. Kalbėdamasi su ponu Raitu, aš vėl atsidūriau minų lauke užrištomis akimis. Tavo mirtis niekada nenukeliaus užmarštin, bet kai kuriomis dienomis, geromis dienomis, išmokau ją aplenkti. Tik ne šiandien.