Розамунд Лаптон - Sesuo

Bet apsistojusi tavo bute, aš labai stengiuosi, garbės žodis, prižiūrėti darželį prie užpakalinių durų. (Laimė, kabančiaisiais sodais ant laiptų į tavo butą rūpinasi Eimjesas.) Kasdien laistau, net tręšiu. Nesu tikra, kodėl tai darau – gal manau, kad tau būtų svarbu; gal puoselėju tavo sodelį, nes nepuoselėjau tavęs? Et, motyvai nesvarbu, nes man baisiai nesiseka. Visi augalai žuvo. Jų stiebai nurudavo, keli likę lapeliai sudžiūvo ir trupa. Niekas neauga plikame žemės lopinėlyje. Iškratau iš laistytuvo paskutinius lašus. Kurio galo beprasmiškai laistau mirusius augalus ir bevaisę žemę?

Bus gražu, Bea, pamatysi.

Vėl pripilsiu laistytuvą ir dar truputį palauksiu.

3 Audenas Wystanas Hugh (1907–1973) – anglų poetas.

5

Trečiadienis

Atvykstu į Baudžiamųjų persekiojimo bylų tyrimo tarnybą, o panelė Įsimylėjusi Sekretorė spokso į mane. Tikriau, atidžiai apžiūrinėja. Nujaučiu, kad vertina mane kaip varžovę. Skubiai įžengia ponas Raitas su lagaminėliu vienoje rankoje ir laikraščiu kitoje. Atvirai ir nuoširdžiai man nusišypso; dar neatsikvošėjo, kad jau darbe, nebe namie. Tikrai įsitikinu, kad panelė Įsimylėjusi Sekretorė laiko mane varžove, nes kai ponas Raitas man nusišypso, jos mina tampa akivaizdžiai priešiška. Ponas Raitas nieko nepastebi.

– Atsiprašau, kad teko laukti. Užeikite. – Mintyse jis dar tebesiriša kaklaraištį.

Įeinu paskui jį į kabinetą, ir jis uždaro duris. Jaučiu kitoje pusėje sekretorės akis, vis dar įsmeigtas į jį.

– Kaip jautėtės vakar vakare? – klausia ponas Raitas. – Žinau, kad tai iškamuoja.

Prieš tavo mirtį būdvardžiai nusakyti mano gyvenimui buvo lengvesnės kategorijos: „įtemptas“, „slogus“, „sekinantis“, geriausiu atveju – „labai liūdnas“. Dabar į savasties žodyną įtraukti kur kas stipresni: „kankinantis“, „sukrečiantis“, „triuškinantis“.

– Priminsiu, kur baigėme – jūs kažką užklupote Tesės miegamajame?

– Taip.

Mintyse ponas Raitas jau susirišo kaklaraištį, ir mes einame prie reikalo. Jis perskaito mano žodžius: „Ką čia darai, šikniau?“

◈

Vyras atsisuko. Bute baisiai šalta, bet jo kaktą išpylęs prakaitas. Po akimirkos prabilo. Itališkas akcentas koketiškas, gal tyčia, gal ne.

– Vadinuosi Emilijus Kodis. Atleiskite, jei išgąsdinau.

Bet aš iškart supratau, kas jis. Ar pajutau grėsmę, susidūrusi su juo tokiomis aplinkybėmis, nes įtariau, kad jis tave nužudė, – ar ir šiaip man būtų pasirodęs pavojingas? Priešingai nei tau, man romanų tautų vyrų grožis – tvirtas įžūliai vyriškas žandikaulis, tamsus gymis – veikiau grėsmingas, negu gundantis.

– Žinote, kad ji nebegyva? – paklausiau. Žodžiai nuskambėjo kvailai; it perdėtai teatrališko dialogo replika, kurios nesugebu tinkamai ištarti. Paskui prisiminiau tavo bespalvį veidą.

– Taip. Mačiau per vietos žinias. Siaubinga, baisi tragedija. – Jo balsas buvo skirtas žavėti, kad ir kokios nepalankios būtų aplinkybės, ir aš pamaniau, kad kerai gali reikšti ir spąstus. – Atėjau tik daiktų pasiimti. Suprantu, atrodo nepadoriai skubotai...

– Žinote, kas aš? – nutraukiau jį.

– Turbūt draugė.

– Sesuo.

– Užjaučiu. Sutrukdžiau.

Jam nepavyko paslėpti baimės gaidelių balse. Pasuko prie durų, bet aš pastojau kelią.

– Jūs ją nužudėt?

Aišku, šiurkštoka, bet šį susitikimą ne Agata Kristi aprašo.

– Jūs, be abejo, labai susikrimtusi... – atsiliepė Emilijus Kodis, bet aš jį nutraukiau.

– Jūs vertėte ją pasidaryti abortą. Norėjote, kad ir ji pati dingtų?

Jis padėjo ant grindų savo nešulį, ir aš pamačiau, kad tai drobės.

– Jūs kalbate neprotingai, tai suprantama, bet...

– Dink! Mauk iš čia, šūdžiau!

Išrėkiau jam į akis savo bjaurų sielvartą, klykiau be perstojo, net kai jis išėjo. Pro atdaras laukujes duris atskubėjo apsiblausęs, mieguistas Eimjesas.

– Girdėjau riksmą.

Tyloje jis pažvelgė į mane. Suprato be žodžių. Susirietė ir nusisuko, nenorėdamas, kad matyčiau jo sielvartą.

Suskambėjo telefonas, bet aš palaukiau, kol įsijungė atsakiklis.

– Labas, čia Tesė.

Akimirką tikrovės dėsniai nustojo galioti, tu gyva. Griebiau ragelį.

– Brangioji? Čia tu? – paklausė Todas. Žinoma, girdėjau ne tave, tik tavo balsą atsakiklio įraše. – Beatrise? Tu pakėlei ragelį?

– Ji rasta viešajame tualete. Gulėjo ten penkias dienas. Visai viena.

Stojo tyla; žinia neatitiko jo numatytų įvykių.

– Kai tik galėsiu, atskrisiu.

Todas buvo mano gelbėjimo virvė. Todėl jį ir išsirinkau. Kad ir kas atsitiktų, galėsiu laikytis jo.

Pažvelgiau į krūvą drobių, kurias paliko Emilijus. Visos jos buvo tavo aktai. Kur tau iki mano drovumo. Matyt, juos nutapė Emilijus. Visuose paveiksluose buvai nusukusi veidą.

◈

– Kitą rytą jūs nuėjote pas detektyvą seržantą Finborą ir papasakojote, kas jums kelia nerimą? – klausia ponas Raitas.

– Taip. Jis atsakė, kad Emilijus, atėjęs pasiimti paveikslų, pasielgė labai netaktiškai, bet dėl to jis nebūtinai nusikaltėlis. Pranešė, kad koroneris reikalaus lavono skrodimo ir mums derėtų palaukti rezultatų, tik tada ką nors kaltinti ar daryti išvadas.

Finboras kalbėjo ramiai ir santūriai. Aš įsiutau. Gal pavydėjau jam dvasinės pusiausvyros, nes pati tuo metu lengvai pratrūkdavau.

– Maniau, detektyvas seržantas Finboras bent paklaus Emilijaus, ką jis veikė tą dieną, kai ji buvo nužudyta. Jis man pasakė, kad tik po skrodimo bus aišku, kada mirė Tesė.

Su mineraliniu vandeniu įplaukia panelė Įsimylėjusi Sekretorė, ir aš apsidžiaugiu, kad ji mus pertraukė. Keista, bet aš ištroškusi, vienu mauku išgeriu vandenį ir į akis iš pradžių man krinta jos perlamutrinis rausvas nagų lakas, paskui – vestuvinis žiedas ant piršto. Kodėl vakar apžiūrėjau tik pono Raito ranką? Man pasidaro gaila ponios Įsimylėjusios Sekretorės, kuri, nors jai ir negresia svetimavimas, kasdien nuo devynių iki pusės šešių apgaudinėjama emociškai. Ponas Raitas jai nusišypso.

– Ačiū, Stefane. – Šypsena be menkiausios užuominos, bet nuoširdumas žavi ir gali būti suprastas netinkamai.

Laukiu, kol ji išeis.

– Taigi nuėjau pas Emilijų Kodį pati.

Skubotai grįžtu į praeitį; galvojant apie nagų laką ir vestuvinius žiedus, tvardytis šiek tiek lengviau.

◈

Išėjau iš nuovados išvargusi ir degdama pykčiu. Seržantas Finboras pasakė, kad dar neaišku, kada tu numirei, bet aš žinojau. Ketvirtadienį. Tą dieną palikai Saimoną prie baseino Haid Parke, kaip jis ir sakė, bet iš parko neišėjai. Kitų protingų paaiškinimų nėra.

Paskambinau į tavo dailės koledžą, ir sekretorė su vokišku akcentu kandžiai atšovė, kad Emilijus namie tikrina kursinius darbus. Bet kai pasakiau, kad esu tavo sesuo, atlyžo ir davė jo adresą.

Važiuodama pas Emilijų, prisiminiau mudviejų pokalbį apie jo gyvenamąją vietą.

– Nenutuokiu. Mes susitinkame tik koledže arba mano bute.

– Tai ką jis bando nuslėpti? – paklausiau.

– Tiesiog neišeina iš kalbos, štai ir viskas.

– Manau, jis gyvena Hokstone. Madingas vidurinės klasės rajonas, įsispraudęs tarp išmargintų vargšų namų.

– Tu nuoširdžiai jo nekenti, tiesa?

– Ir grafičių netrūksta, kad būtų išsaugotas miesto džiunglių įvaizdis. Ko gero, tokie kaip jis naktį vaikšto su purškiamaisiais dažais, kad madingai aprašinėtas rajonas neišsigimtų į vidurinės klasės, gaunančios vidutines pajamas, veislyną, – variau toliau.