Розамунд Лаптон - Sesuo

Išeinu iš pastato, vakaras šiltas, bet aš tebedrebu, plaukeliai ant rankų pasišiaušė, mėgindami išsaugoti kūno šilumą. Nežinau, ar tą dieną taip smarkiai drebėjau nuo šalčio, ar iš susijaudinimo.

Priešingai nei vakar, nejaučiu grėsmės už nugaros, gal dėl to, kad, papasakojusi apie dieną, kai buvai rasta, nebeturiu jėgų bijoti. Nusprendžiu eiti pėsčia, užuot važiavusi metro. Mano kūnas turi pratintis prie tikrojo, o ne atminties pasaulio ženklų. Mano pamaina „Kojote“ prasideda po valandos, spėsiu nueiti pėsčia.

Tu nustebusi, taip – aš veidmainė. Prisimenu savo globėjišką toną.

– Padavėja? Negalėjai rasti ne tokio... – Aš nutilau, bet tu supratai, kokiais žodžiais užbaigčiau: „bukinančio“, „tau per prasto“, „be perspektyvų“.

– Tik sąskaitoms apmokėti, negi visam gyvenimui.

– Galėjai susirasti dieninį darbą, kuris ateityje būtų naudingas.

– Bet šis darbas ne dieninis, o naktinis.

Tavo humoras nebuvo linksmas. Pajutai slaptą pašaipą: aš netikėjau, kad pragyvensi iš paveikslų.

Ką gi, nebeskirstau darbų į dieninius ar naktinius, nes šis – vienintelis, kurį turiu. Po trijų savaičių atostogų, paimtų dėl asmeninių priežasčių, mano viršininko užuojauta išseko. Nieko neliko, kaip tik tiesiai pasakyti, ką ketinu daryti, todėl atsistatydinau ir likau Londone. Skamba, lyg būčiau nerūpestinga, tarsi pasikeitus aplinkybėms nė nemirktelėjusi ir lengva ranka iškeisčiau vyresniosios vadybininkės pareigas korporacijų įvaizdžio kūrimo bendrovėje į pusę padavėjos etato. Bet tu žinai, kad aš ne tokia. Darbas Niujorke, nuolatinis atlyginimas, pensijų programa ir įprastos valandos buvo nuspėjamo ir saugaus gyvenimo atrama – paskutinė. Keista, man patinka dirbti „Kojote“.

Ėjimas padeda, ir po keturiasdešimties minučių mano kvėpavimas sulėtėja, širdis ima plakti beveik ritmingai. Pagaliau atkreipiu dėmesį į tavo žodžius, kad turėjau bent paskambinti tėčiui. Bet aš maniau, kad jaunoji nuotaka paguos jį kur kas geriau. Taip, jie vedę jau aštuoneri metai, bet aš vis dar laikau ją nuotaka – gaivia, baltute, švytinčia jaunyste ir netikrų deimantų diadema, nesutepta netekties. Nieko nuostabaus, kad tėtis pasirinko ją, o ne mus.

Prieinu prie „Kojoto“ ir matau, kad Betina lauke pastačiusi žalią stoginę ir dengia senus medinius stalus. Ji pasveikina mane: išskečia rankas kviesdama apkabinti. Prieš kelis mėnesius būčiau pasibjaurėjusi. Laimė, pasidariau nebe tokia liguistai jautri prisilietimams. Mes stipriai apsikabiname, ir aš jai už tai dėkinga. Pagaliau liaujuosi drebėti.

Ji susirūpinusi žiūri į mane.

– Pajėgsi dirbti?

– Nieko man nėra, tikrai.

– Matėme per žinias. Sakė, teismas vasarą?

– Taip.

– Kaip manai, kada atgausiu kompiuterį? – klausia šypsodamasi. – Mano rašysena neįskaitoma, niekas nesupranta, kas valgiaraštyje.

Policija, žinodama, kad tu dažnai naudodavaisi jos kompiuteriu, paėmė jį patikrinti, ar neras kokių nors duomenų tyrimui. Betina labai gražiai šypsosi, jos šypsena visada mane pribloškia. Ji apkabina mane, veda į vidų, ir aš suprantu, kad ji sąmoningai manęs laukė.

Atidirbu pamainą, vis dar pykina ir skauda galvą, bet jei kas ir pastebi, kad esu neįprastai tyli, nieko nesako. Aš visada puikiai skaičiuodavau mintyse, šiuo atžvilgiu padavėjos darbas man nesunkus, bet tauškalai su klientais vargina. Laimė, Betina gali pliaukšti už du, ir šį vakarą pasikliauju ja, kaip dažnai kliaudavausi tavim. Visi lankytojai nuolatiniai ir su manim elgiasi pagarbiai, kaip ir personalas, nieko neklausinėja ir neaptaria bylos. Taktas užkrečiamas.

Kai grįžtu namo, jau vėlu, ir aš, išsunkta per dieną, trokštu išsimiegoti. Laimė, liko tik trys atkaklūs reporteriai. Gal jie laisvai samdomi ir pristigo pinigų. Kadangi minia išsiskirstė, jie nerėkia man klausimų ir nekiša objektyvo prie veido. Šį kartą atrodo kaip per vakarėlį, mat jie bent jau suvokia, jog galiu nenorėti su jais kalbėtis.

– Panele Heming?!

Vakar buvau Beatrisė ir pasipiktinau tariamu artimumu. (Arba „Arabela“, jei reporteris tingėjo geriau pasiruošti.) Reporterė kalba tebesilaikydama pagarbaus atstumo:

– Ar galiu jūsų kai ko paklausti?

Ta pati reporterė, kurią sekmadienio vakarą prie virtuvės lango girdėjau kalbant telefonu.

– Ar ne geriau būtų prieš miegą vaikui paskaityti pasaką?

Ji aiškiai apstulbusi.

– Aš slapta klausiausi, – paaiškinu.

– Šįvakar mano sūnų prižiūri teta. Deja, už pasakas prieš miegą man niekas nemoka. Ar norėtumėte, kad žmonės ką nors žinotų apie jūsų seserį?

– Ji nupirko savo kūdikiui dažų piešti pirštais.

Nežinau, kodėl tai pasakiau. Gal kad pirmą kartą tu ne tik šia diena gyvenai, bet galvojai ir apie ateitį. Savaime suprantama, reporterė nori išgirsti daugiau. Laukia.

Bandau apibūdinti tave vienu sakiniu. Galvoju apie gerąsias tavo savybes, bet mintyse jos virsta pažinčių skyrelio skelbimu: „Graži, talentinga, dvidešimt vienų, visiems patinkanti ir mėgstanti pramogas...“ Girdžiu tavo juoką. Nepaminėjau puikaus humoro jausmo, o jį juk tikrai turi. Mąstau, kodėl žmonės tave myli. Bet, pradėjusi vardyti priežastis, pavojingai priartėju prie nekrologo, o jam tu per jauna. Įsikiša vyresnis reporteris, iki šiol tylėjęs.

– Ar ji tikrai buvo pašalinta iš mokyklos?

– Taip. Ji neapkentė taisyklių, ypač kvailų.

Jis kažką keverzoja, o aš toliau ieškau išsamaus sakinio apie tave. Kiek šalutinių sakinių gali turėti vienas pagrindinis?

– Panele Heming...

Žiūriu jai į akis.

– Ji turi būti čia. Gyva.

Apibūdinu tave penkiais žodžiais.

Įeinu į butą, uždarau duris ir išgirstu, kaip prikaišioji, kad su tėčiu pasielgiau per griežtai. Tu teisi, bet tada aš vis dar labai ant jo pykau. Tu buvai per jauna suvokti, ką iškentė mama su Leo, kai jis išėjo likus vos trims mėnesiams iki broliuko mirties. Blaiviu protu suvokiau: buvo priverstas išeiti dėl mukoviscidozės; Leo taip įsisirgo, kad į jį žiūrėti nebegalėjai; mamos širdis iš įtampos susigniaužė į tamprų kamuoliuką, vos bepajėgiantį varinėti kraują po kūną, o kad dar dėl ko kito plaktų – nė kalbos. Todėl supratau, kad tėtis turėjo logiškų priežasčių. Bet jis turėjo ir vaikų, todėl priežastys nepateisinamos. (Taip, būtuoju laiku, nes du jo vaikai negyvi, o trečias nebe vaikas .)

Tu juo patikėjai, kai pažadėjo grįžti. Buvau penkeriais metais vyresnė, bet ne ką išmintingesnė ir daug metų svajojau apie ilgą ir laimingą pabaigą. Pirmą naktį, praleistą universitete, mano svajonė išblėso, nes pamaniau, kad amžina laimė yra beprasmiška. Nes norėjau ne laimingos pabaigos su tėvu, o laimingos pradžios. Norėjau, kad tėvas būtų manim rūpinęsis vaikystėje, nes suaugusi su juo bendros kalbos neradau. Nors dabar nesu įsitikinusi.

Pro langą matau, kad visi reporteriai dingo. Dručkė murkdama raitosi man apie kojas – šantažu reikalauja daugiau ėdalo. Pašėrusi katę, prisipilu laistytuvą vandens ir išeinu pro virtuvės duris.

– Čia tavo kiemelis? – paklausiau, pirmą kartą svečiuodamasi pas tave. Stebėjausi, kad vietoj sodelio, kaip įprasta Amerikoje, čia tik kelios pėdos skaldos, o tame lopinėlyje stovi pora šiukšlių konteinerių su ratais.

– Bus gražu, Bea, – nusišypsojai tu. – Pamatysi.

Matyt, plušėjai kaip skruzdė. Visi akmenys išnešti, žemė sukasta ir apsodinta. Tu visada mėgai sodininkystę. Prisimenu, mažutė sekiodavai mamą po daržą su vaikišku ryškiaspalviu kastuvėliu ir daržininkės prijuoste. O man niekada nepatiko kapstyti žemės. Ne tai, kad būčiau pykusi, jog reikia ilgai laukti, kol pasėtas augalas užaugs (tu, nekantruole, širsdavai), bet kad jis labai greitai peržydi. Gėlės vienadienės, pernelyg laikinos. Man patiko kolekcionuoti kiniškus niekučius, tvirtus, patikimus, negyvus daiktus, kurie rytojaus dieną nepasikeis ir nežus.