Розамунд Лаптон - Sesuo

– Tesė sakė, kad vaisius buvo išgydytas?! – nepasidaviau.

– Taip, mukoviscidozės požymiai išnykę. Bet buvo dar vienas dalykas, apie kurį gydytojai nenutuokė. Rodos, kūdikio inkstai.

Nuvažiavau pas mamą pranešti geros žinios. Taip, geros, nes tu gyva. Apie tavo kūdikį negalvojau. Atleisk. Jau sakiau, sandėris su velniu.

Apgaulingas sandėris. Važiuodama pamaniau, kad esu kvailė, nes taip lengvai leidausi apmulkinama. Taip troškau to sandėrio, kad nebemačiau tiesos. Pažįstu tave nuo gimimo. Buvau su tavim, kai išvyko tėtis. Kai mirė Leo. Aš žinau daug svarbių dalykų. Tu būtum man pasakiusi apie kūdikį. Ir būtum pasakiusi, kad išvažiuoji. Vadinasi, kažkas tau sutrukdė.

Mamai irgi palengvėjo. Grauždamasi dėl savo žiaurumo, žlugdžiau jos viltis.

– Nemanau, kad policininkai teisūs, mama. Ji nebūtų išlėkusi nežinia kur man nepranešusi.

Bet mama visomis keturiomis įsikirto į gerą žinią ir neketino manęs paleisti be kovos.

– Mieloji, tu neturi vaikų. Negali net įsivaizduoti, kaip ji jaučiasi. O liūdesys pagimdžius ir taip slogus, nesvarbu aplinkybės. – Mama įgudusi vartoti eufemizmus. – Nesakau, kad džiaugiuosi dėl kūdikio mirties, – toliau kalbėjo ji. – Bet dabar Tesė galės pradėti gyvenimą iš naujo. Nedaugelis vyrų pasiruošę auginti svetimą vaiką. – Mamos supratimu, tavo ateitis šviesi.

– Aš iš tikrųjų manau, kad ji dingo ne savo noru.

Bet mama nenorėjo manęs klausyti.

– Vieną gražią dieną ji susilauks kito kūdikio daug geresnėmis aplinkybėmis. – Bet jos balsas pranašaujant tau ramią ir laimingą ateitį virptelėjo.

– Mama...

Ji mane pertraukė, atsisakė klausytis.

– Tu žinojai, kad ji nėščia? – Užuot įsivaizdavusi tavo ateitį, mama jau peršoko į praeitį. Būti bet kur, tik ne dabartyje, kurioje tau atsitiko nežinia kas. – Manai, būti vieniša motina – nieko baisaus?

– Tu verteisi savarankiškai. Parodei mums, kad tai įmanoma.

Norėjau jai įsiteikti, bet tik dar labiau įsiutinau.

– Negalima lyginti mano ir Tesės elgesio. Nieku gyvu. Aš pastojau ištekėjusi. Taip, vyras mane paliko, bet aš to nenorėjau.

Dar nė karto nebuvau girdėjusi, kad ji vadintų tėtį „vyru“, o tu? Visada sakydavo „jūsų tėvas“.

– Turiu šiokį tokį supratimą apie gėdą, – kalbėjo mama. – Tesei nepakenktų kai ką apie ją sužinoti.

Jau sakiau, kad pyktis gali nustelbti siaubą, bent trumpam.

Kai važiavau iš Mažojo Hadstono atgal į Londoną, kilo pūga, ir M11 greitkelis virto įnirtingai purtomu sniego kamuoliu. Į žemę karštligiškai krintantys milijonai snaigių aplipdavo priekinį stiklą taip tirštai, taip greitai, kad valytuvai nespėdavo jų nubraukti. Prie kelio mirksėjo skydai: perspėjo apie pavojingas vairavimo sąlygas, ragino mažinti leistiną greitį, kad automobilininkai nenukentėtų. Pro šalį kaukdama prašvilpė greitoji pagalba.

– Tai ne kauksmas, Bea.

– Gerai, staugimas.

– Sirena – dvidešimt pirmo amžiaus kavalerijos žygio garsas.

Tu ką tik pradėjai studijuoti dailės koledže ir manei, kad tokios mintys niekada niekam nebuvo atėjusios į galvą. Turėjai ir kitą apmaudžią studentų savybę – manei, kad nestudentai nieko nesupranta.

– Kalbu apie gaisrininkus, policininkus ar gydytojus, skubančius į pagalbą.

– Supratau iškart, ačiū, Tese.

– Bet manei, kad mintis kvaila ir neverta jos plėtoti?

– Aha.

Tu sukikenai.

– Kalbu rimtai – man sirena primena, kad visuomenė rūpinasi savo nariais.

Greitoji jau dingo iš akių, sirenos nebegirdėti. Ar tavim rūpinasi kavalerija? Nuvijau šią mintį šalin. Negaliu sau leisti spėlioti, kas tau nutiko. Bet buvau sušalusi, išsigandusi ir vieniša.

Gatvės netoli tavo namo nebuvo pabarstytos smėliu ir klastingai slidžios. Stabdydama paslydau ir vos neparverčiau motociklo prie tavo buto. Ant apatinio laipto sėdėjo pradėjęs trečią dešimtį vaikinas su juokingai didele puokšte, nukritusios ant celofano tirpo snaigės. Pažinau jį iš tavo apibūdinimo – Saimonas, parlamentaro sūnus. Tu teisi: dėl lūpų auskarų atrodo, kad jo vaikiškas veidas perkreiptas kančios. Baikerio drabužiai buvo permirkę, pirštai pabalę nuo šalčio. Net tokiu oru užuodžiau jo losjoną po skutimosi. Prisiminiau, pasakojai, kaip nerangiai jis lindo prie tavęs ir kaip jam atsakei. Turbūt esi viena iš nedaugelio, tesinti iš gailesčio duotą pažadą likti drauge.

Pasakiau, kad tu dingai, ir jis, prispaudęs puokštę prie krūtinės, sumaitojo gėles. Kalba kaip mokęsis Etone, balsas ramus.

– Seniai?

– Nuo praėjusio ketvirtadienio.

Saimonas išblyško.

– Ketvirtadienį mudu matėmės.

– Kur?

– Haid Parke. Buvome kartu maždaug iki keturių.

Pašte buvai pastebėta dviem valandom anksčiau. Matyt, jis paskutinis tave matė.

– Rytą ji man paskambino ir paprašė susitikti, – kalbėjo Saimonas. – Pasiūlė „Gyvatės galeriją“ Kensingtono soduose. Susitiksime, išgersime kavos, pasikalbėsime.

Jau kalbėjo kaip iš šiaurinio Londono. Ėmiau svarstyti, kuri šnekta tikroji.

– Paskui paklausiau, ar galiu ją palydėti namo, – pasakojo Saimonas. – Bet ji atsisakė. – Balse skambėjo savigaila. – Nuo to laiko jai neskambinau ir nebuvau užsukęs. Taip, negražiai elgiausi, bet norėjau, kad ir ji pajustų, ką reiškia abejingumas.

Turbūt jis baisingas savanaudis, jei tiki, kad įžeistus jo jausmus galima lyginti su tavais po kūdikio mirties ar mano jausmais tau dingus.

– Kur tu ją palikai? – paklausiau.

– Ji mane paliko, aišku? Perėjau su ja per Haid Parką. Paskui ji nuėjo. Aš jos niekur nepalikau.

Buvau įsitikinusi, kad jis meluoja. Šiaurinio Londono šnekta netikra.

– Kur?

Jis neatsakė.

Aš vėl išrėkiau klausimą:

– Kur?!

– Prie baseino.

Iki šiol kaip gyva nesu ant niekieno rėkusi.

Paskambinau detektyvui seržantui Finborui ir palikau skubų pranešimą. Saimonas tavo vonios kambaryje karštu vandeniu šildė sustirusias, pabalusias rankas. Vėliau tavo vonios kambarys trenks jo losjonu po skutimosi, nustelbs tavo muilo ir šampūno kvapą, o aš pyksiu ant Saimono.

– Ką sakė policija? – paklausė įėjęs.

– Žadėjo patikrinti.

– Kaip amerikietiška.

Šitaip mane erzinti leidžiama tik tau. Iš tikrųjų policininkas pasakė: „Iškart to imsiuosi.“

– Tai jie iššukuos Haid Parką? – paklausė Saimonas.

Bet aš stengiausi negalvoti, ką reiškia policininko „iškart to imsiuosi“. Pakeičiau vieną frazę kita, įvyniojau šiurkščią jo žodžių prasmę į plastiką su pūslelėmis.

– Ir jie mums paskambins? – paklausė jis.

Aš tavo sesuo. Finboras skambins man.

– Taip, detektyvas seržantas Finboras praneš, jei ką nors sužinos, – atsakiau.

Saimonas atsidrėbė ant tavo sofos ir snieguotais batais ištepliojo tavo indišką lovatiesę. Bet aš norėjau jį kai ko paklausti, todėl nuslėpiau apmaudą.

– Policija mano, kad jai pogimdyminė depresija. Kokia ji tau pasirodė?

Valandėlę jis tylėjo, ir aš ėmiau spėlioti, stengiasi prisiminti ar prasimanyti.

– Ji buvo apimta nevilties, – tarė. – Turėjo gerti tabletes, kad nustotų gamintis pienas. Sakė, kad tai bene baisiausia, ji turi maistelio kūdikiui, o kūdikio neturi.

Pamažu ėmiau suvokti, kad tavo kūdikis mirė. Atleisk, kad taip negreitai. Galiu pasiteisinti nebent nerimu dėl tavęs, vaikeliui nebeliko vietos.

Saimono žodžiai man kėlė abejonių. Suvokiau kodėl.