Розамунд Лаптон - Sesuo

Mane ji suerzino, apsidžiaugiau, kad profesorių Rozeną irgi.

– Ar jūsų žiūrovai turi smegenis? Mano dirbtinė chromosoma be jokios žalos ir rizikos gali pernešti į ląsteles naują sveiką geną.

Pamaniau, kad kas nors turėtų jį pamokyti, kaip išdėstyti savo mokslą debilų kalba. Atrodė, lyg profesorius Rozenas būtų nusivylęs ir nebemokėtų ja kalbėti.

– Dirbtinė žmogaus chromosoma gali ne tik įterpti, bet ir nuolat palaikyti gydomųjų genų veiklą. Sintetiniai centromerai...

Vedėja skubiai jį nutraukė.

– Ko gero, šiandien teks baigti paskaitą, profesoriau, nes kai kas nori jums karštai padėkoti.

Ji atsisuko į didžiulį televizoriaus ekraną, tiesiogiai transliuojantį vaizdus iš ligoninės. Apsiašarojusi motina ir išdidus tėvas, glamonėdami sveiką naujagimį, dėkojo profesoriui Rozenui už gražučio sūnelio išgydymą. Profesoriui buvo aiškiai nemalonu, jis sumišo. Nė kiek nesimėgavo savo sėkme, todėl man patiko.

◈

– Tai jūs pasitikėjote profesoriumi Rozenu? – klausia ponas Raitas neišsiduodamas, kokį įspūdį susidarė pats, nes tikriausiai matė jį per televizorių, kai žiniasklaida iš paskutiniųjų melžė šį įvykį.

– Taip. Visuose televizijos interviu, kuriuos mačiau, jis atrodė pasiaukojantis mokslininkas, nenutuokiantis, kaip elgtis su žiniasklaida, kuklus, trikdomas pagyrų, nesidžiaugiantis televizinės šlovės akimirka.

Nesakau ponui Raitui, kad profesorius Rozenas man priminė poną Normansą (ar jis ir tau dėstė matematiką?), geraširdį, bet nepakantų paauglių mergiočių kvailumui, pyškinantį lygtis it šūvių papliūpas. Netinkamas elgesys su žiniasklaida, akiniai metaliniais rėmeliais ir panašumas į seną mokytoją – ne logiškos priežastys pripažinti, kad genų terapija nepavojinga, o viso labo asmeniška paskata abejonėms įveikti.

– Ar Tesė pasakojo, kas atsitiko po genų terapijos?

– Smulkiai ne. Tepasakė, kad vaistai suleisti, dabar reikia laukti.

◈

Tu man paskambinai vidury nakties, užmiršusi ar numojusi ranka į laiko skirtumą. Pabudo Todas ir atsiliepė į skambutį. Suirzęs atkišo telefoną man, vien lūpomis bambėdamas: „Pusė keturių ryto, Jėzau Kristau.“

– Padėjo, Bea. Jis išgijo.

Aš pravirkau; kūkčiojau, „riedėjo ašaros kaip pupos“. Baisiai nerimavau ne dėl tavo kūdikio, o dėl tavęs – kaip tau reikės prižiūrėti ir mylėti vaiką, sergantį mukoviscidoze. Todas pamanė, kad atsitiko kažkas baisaus.

– Tai velnioniškai nuostabu.

Nežinau, kas labiau jį nustebino, kad verkiu dėl kažko nuostabaus ar kad keikiuosi.

– Norėčiau jį pavadinti Ksavjė. Jei mama neprieštaraus.

Prisiminiau, kaip Leo didžiavosi antru vardu; kaip troško, kad būtų taip vadinamas.

– Leo būtų pasakęs „jėga“, – atsakiau ir pamaniau, kad liūdna mirti tokiam jaunam, kai dar gali sakyti „jėga“.

– Aha, tikrai.

◈

Mus pertraukia senyva pono Raito sekretorė, įneša mineralinio vandens, ir mane staiga pradeda kamuoti troškulys. Išgeriu pilną popierinį puodelį vienu mauku, ir ji žiūri šiek tiek nepritariamai. Kai paima tuščią puodelį, matau, kad vidinė plaštakų pusė išmušta oranžinėmis dėmėmis. Turbūt vakar vakare tepėsi savaiminio įdegio kremu. Susigraudinu, kad ši kūninga moteris pavasarį bandė gražintis. Nusišypsau jai, bet ji nemato. Ji žiūri į poną Raitą. Iš to žvilgsnio suprantu, kad sekretorė jį įsimylėjusi, kad dėl jo vakar vakare nusirudino rankas ir veidą, kad suknelė, kurią vilki, pirkta galvojant apie jį.

Ponas Raitas nutraukia mano mintines apkalbas.

– Vadinasi, jūsų nuomone, nei kūdikiui, nei nėštumui niekas negrėsė?

– Aš maniau, kad viskas puiku. Nerimavau tiktai, kaip ji, vieniša motina, sudurs galą su galu. Tada tai atrodė didelis rūpestis.

Panelė Įsimylėjusi Sekretorė išeina, beveik nepastebėta pono Raito, per stalą žiūrinčio į mane. Dėl sekretorės dirsteliu į jo ranką: vestuvinio žiedo nėra. Taip, mano mintys vėl paikioja, nenori plaukti toliau. Tu žinai, kas laukia. Atleisk.

2 Eamesas Charlesas (1907–1978) – JAV architektas, baldų dizaineris.

3

Valandėlę durų skambutis sutapo su mano raudonu sapnu. Paskui puoliau jų atidaryti įsitikinusi, kad čia tu. Seržantas Finboras suprato, kad laukiau ne jo. Jam pakako takto nutaisyti sutrikusią ir užjaučiamą miną. Suprato, ką pamaniau.

– Nieko baisaus, Beatrise. Mes jos neradome.

Jis įėjo į tavo svetainę lydimas policininkės Vernon.

– Atpažinimo eksperimentą pamatė Emilijus Kodis, – tarė Finboras, sėsdamasis ant tavo sofos. – Tesė jau pagimdė.

Bet tu man būtum pasakiusi.

– Tai tikriausiai klaida.

– Šventosios Onos ligoninė patvirtino, kad praėjusį antradienį Tesė joje pagimdė ir tą pačią dieną buvo išrašyta. – Jis valandėlę gailestingai luktelėjo ir sviedė kitą rankinę granatą. – Kūdikis gimė negyvas.

Manydavau, kad žodžiai „gimė negyvas“ susiję su ramybe. Stovintis vanduo. Nurimk, mano plastanti širdie. Tykus stingulio balselis. Dabar manau, kad šie žodžiai susiję su neviltimi dėl prarastos gyvybės; kad tai – žiaurus eufemizmas, įvyniojantis vinis į tiesą, kurią bando paslėpti. Bet tada net nepagalvojau apie tavo kūdikį. Atleisk. Man niekaip neišėjo iš galvos, kad pagimdei prieš savaitę, o aš iš tavęs negavau jokios žinios.

– Mes kalbėjomės su Šventosios Onos ligoninės psichiatrijos skyriumi, – kalbėjo Finboras. – Kūdikiui mirus Tesė ten iškart buvo nusiųsta. Ja rūpinasi daktaras Nikolsas. Aplankiau jį, ir jis pasakė, kad Tesę apėmusi pogimdyminė depresija.

Mūsų ryšį nutraukė sprogęs tiesos šrapnelis. Tu man nepranešei apie kūdikio mirtį. Tu prislėgta, bet į mane nesikreipei. Aš žinojau apie visus tavo tapomus paveikslus, visus draugus, net kokią knygą skaitai, net tavo katės vardą (Dručkė, prisiminiau kitą dieną). Žinojau daugybę tavo gyvenimo smulkmenų. Bet svarbių dalykų nežinojau. Nepažinojau tavęs.

Taigi galop man sandėrį pasiūlė velnias. Gerai, nebuvau tau artima, bet užtat mainais niekas tavęs nepagrobė. Nenužudė. Tu dar gyva. Žaibiškai sutikau su sandėriu.

– Be abejo, mums vis dar rūpi jos gerovė, – pasakė seržantas Finboras. – Bet nėra pagrindo manyti, kad įpainiotas kitas žmogus.

Dėl akių patylėjau, tikrindama smulkiu šriftu surašytas sandėrio sąlygas.

– O įkyrūs telefono skambučiai?

– Daktaras Nikolsas mano, kad Tesei pasivaideno dėl nestabilios emocinės būklės.

– O išdaužtas langas? Kai įėjau, jos miegamajame ant grindų buvo pilna stiklo šukių.

– Tai mes ištyrėme iškart, gavę pranešimą, kad ji dingo. Antradienio naktį toje gatvėje vaikėzas išdaužė priekinius penkių automobilių stiklus. Matyt, paleido plytą ir Tesei į langą.

Užplūdęs palengvėjimas išplovė įtampą iš mano kūno, ir tuštumą užpildė milžiniškas nuovargis.

Kai jie išėjo, užsukau pas Eimjesą.

– Jūs žinojote, kad jos kūdikis mirė, tiesa? – paklausiau. – Todėl ir patarėte atiduoti kūdikio drabužėlius labdarai.

Jis prislėgtas pažvelgė į mane.

– Atsiprašau. Maniau, jūs irgi žinot.

Nenorėjau apie tai kalbėti – kol kas.

– Kodėl nieko nesakėte policijai apie kūdikį?

– Tesė netekėjusi. – Iš mano išraiškos suvokė, kad jo nesuprantu. – Nerimavau, jog policininkai pamanys, kad ji kekšė. Kad nesivargins jos ieškoti.

Gal jo nuomonė iš dalies pagrįsta, nors kiek kitokiu atžvilgiu. Sužinoję, kad tau pogimdyminė depresija, policininkai nebeskubėjo tavęs ieškoti. Bet tada to beveik nesuvokiau.