Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

– Ar ką pamiršai? – paklausiau, taip ir suspurdėjo širdis nuo minties, kad gal ir ji bus apsigalvojusi.

– Štai, – pasakė ji pribėgusi prie manęs. – Pasaugok man. – Ir įspraudė man į saują mėlynąjį rutuliuką.

Priėjau prie perono krašto ir pažiūrėjau, kaip ji sėdasi į automobilį. Ji mojavo tol, kol pranyko iš akių, o aš mojavau ir toliau, kitoje rankoje spausdama tą rutuliuką. Juk tik į Čikagą išvažiuoja, raminau save. Per porą valandų ten galima nukakti. Nors žinojau, kad taip nebus. Iš patirties žinojau – kai jau žmogus iškeliauja, tai dažniausiai ir nebegrįžta. Išskyrus tetą Mandę. Ji dėl manęs grįžo. Ir dabar grįšiu dėl jos aš.

Dvidešimtas skyrius

Ruta

Šią vasarą atvažiuoja Imogenė. Su vyru – rodos, Džekas vardu – ir su dukrele Luiza. Pavadinta močiutės garbei, pasakė teta Mandė ir mirktelėjo man. Taip, mirktelėjo. Dabar dažnai pastebiu, kokia ji turbūt būdavo anksčiau, dar mano mamos laikais. Paskendus mamai, ji susiėmė ir visą gyvenimą laikėsi, kad nepasiduotų kaltei ir sielvartui.

Tą vakarą, kai Imogenė išvažiavo į Čikagą, radau ją be sąmonės tysančią prie laiptų sulaužyta ranka, raktikauliu ir trimis šonkauliais.

– Žinojau, kad pareisi, – sušnabždėjo ji, kai su daktaru užkėlėme ją ant sofutės. – Žinojau, kad vieną dieną pas mane grįši.

– Manęs tik tris valandas nebuvo, – pasakiau, bet ji turbūt nė neišgirdo.

Slaugiau ją. Ji vis man sakydavo, ką daryti, ir girdavo, kad puikiai tvarkausi. Kad mano labai švelnios rankos. Skaitydavau jai, ruošdavau mėgstamiausius jos patiekalus. Kartkartėmis išbandydavau ir ką nors naujo, kad ir itališką vištienos troškinį su daržovėmis – abi nusprendėme, kad jis išėjo net labai vykęs.

– Tavo mama panašiai gamindavo, – pasakė ji.

Supratau, kad ji taip nori mane užvesti ant kelio, kad papasakočiau, bet bijojau pradėti.

– Kai bėgau ledu… – ryžausi, bet nutilau.

– Na? – padrąsino ji mane.

– Kai bėgau ledu, – pakartojau, – nuo ko iš tiesų bėgau?

– Nuo ko? – Ji šyptelėjo ir ėmė lankstyti pirštus, kaip buvo nurodęs gydytojas. – Nuo nieko nebėgai, Ruta. Tiesiog bėgai – pas mane.

Kai tik jau buvo galima ją palikti vieną namie, puoliau į valtį ir nuplaukusi į vidurį ežero išmečiau į vandenį sidabrinę dėžutę. Kitą rytą vienas ekskursantas iš dviaukščio garlaivio pastebėjo prie Štolcų valtinės betono pamatų plūduriuojantį pono Ovenso lavoną. Tai turėjo būti paskutinis to sezono plaukimas, bet dėl tokio radinio garlaivis dar plaukiojo tris savaites iki spalio vidurio.

Spausdinimą mečiau. Pasirodo, vis dėlto aš ūkininkė. Visada mokėjau elgtis su gyvuliais, o ir traktorių vairuoti ne taip sunku – daug paprasčiau negu spausdinti mašinėle. Su pono Talio pagalba net anuos metus baigėme be nuostolių. Tėvą įkalbėjau mesti „Rebeką Rei“, kad galėtume surinkti gerą bandą, kuri pradės nešti nemažą pelną. Nenuneigiama – kai Europoje baigėsi karas, ir mūsų ekonomika smarkiai ūgtelėjo.

Ūkyje man patinka. Tai lyg visai atskiras pasaulis – nekintama visata, kurioje gyvuliai žino, kada išeiti, kada pareiti, kada ėsti, miegoti, vėl ėsti. Man patinka žinoti, kad netrukus vešliai sužaliuos juodi laukai, žiūrėk, nespėsi apsisukti, o jau kukurūzų lapai vienas į kitą trinasi. Ar kad pernokę pomidorai ima ir prasprogsta, ar kad sušalusi žemė užmiega po balta marška. Ūkyje žemė kupina savų paslapčių, oras kartais iškrečia užgaidų, o žmonės tarsi ne tiek svarbu.

Artūras Ovensas dukart man piršosi. Kad ir kaip mano širdis meldė pasakyti „taip“, aš vis dėlto atsisakiau. Suprantate, kraustytis juk niekur negaliu, o jis, baigęs mokslus, veikiausiai irgi nenorėtų apsigyventi ūkyje – juk šalyje reikia tiek naujų tiltų, ir ne tik šalyje – visame pasaulyje, tvirtina jis. Sekmadieniais jis vis tiek atvažiuoja iš miesto. Padeda apsidirbti, o tada leidžiamės pasivaikščioti į mišką ar važiuojame pasivažinėti. Žiemą, jei ne per daugiausia sniego, jis pavėžina savo burinėmis rogėmis. Taip susiglaudę ir lekiame su vėju – kojos rogėse sustyra į ledą, o vėjas taip čaižo veidus, kad net ašaros pasipila, kandžioja skruostus. „Greičiau, – šaukiu aš, – greičiau!“ Tada jis paguldo burę, kad viena pavaža net į orą pakyla – jei staiga po mumis prasivertų ledas, tą properšą kaipmat perskristume.

Imogenė prašo, kad atvažiavusi galėtų pagyventi saloje. Sako, kad vyrui ten patiks. Man dilgtelėjo, kad staiga mūsų saloje atsiras kažkoks Džekas, bet teta Mandė pasakė:

– Teks priprasti. – Žinau, ji teisi.

Pralaukėme ankstyvą pavasarį, kol galų gale ledas pokšėdamas ir traškėdamas atsileido, ir vieną šviesų rytą ežeras ir vėl atgijo raibuliuojančiomis bangelėmis kaip niekur nieko. 1941 m. balandžio 13 d. Pats tas laikas pabaigai. Su paltais, pirštinėmis ir kaliošais išstūmėme valtį ir nuplaukėme į salą paruošti namo Imogenei.

Išsilaisvinusios iš ledo bangelės laisvai teliūskavo į valtelę, vis suputodamos ar išsviesdamos į gaivų pavasario orą purslų. Panardinau ranką ir ją kaipmat sukaustė ledinis šaltis. Turbūt ir aną naktį taip jaučiausi – kai skendau.

Amanda

Ruta buvo išbėgusi be paltuko – vienais naktiniais marškinėliais ir šlepetėmis. Be perstojo kaleno dantukais. Net iš tolo mačiau, kaip tirta.

– Grįžk į namą, Ruta!

Bet ji neklausė. Labai atsargiai užsilipo ant ledo, ištiesusi rankutes, kad neprarastų pusiausvyros, vienoje saujoje vis dar spausdama tą mėtinį ledinuką.

– Sakau, grįžk!

Tą kartą ji pajuto, kad šaukiu labai piktai. Sustojo, bet atgal nepasuko. Sustojo ir puolė į ašaras. Regis, ir mano dukrelė tą verksmą išgirdo, nes irgi pravirko.

– Neverkit, – pasakiau joms abiem. – Tylos. Prašau nusiraminti. Negalima verkti.

Man ir pačiai jau tvenkėsi ašaros. Buvo baisiai šalta, o aš – visai išsekusi.

Toli Rutai už nugaros blykstelėjo šviesos trikampiukas – prasivėrė namo durys.

– Palauk, teta Mande, palauk. Būk gerutė. Palauk manęs! – sušuko Ruta ir pasileido tekina per slidų ežero ledą.

Man krauju plūdo širdis, bet žinodama, kad išgirdusi jos balsą Matilda mesis paskui mus, nusisukau į tamsų krantą ir leidausi eiti toliau. Ėjau kaip galėdama greičiau, slidinėdama ant netvirto ledo, stengdamasi kojas dėlioti tolygiai, bijodama, kad manęs nepagautų, kad nepargriūčiau. Sulig kiekvienu žingsniu kūdikis vis labiau klykė.

– Ruta, grįžk! – sušuko Matilda. – Mande, parvesk ją! – Man rodėsi, kad girdžiu už nugaros garsius jos žingsnius. – Amanda, grįžk! Grįžk!

Jos šauksmą dabar girdi visi aplink ežerą gyvenantys žmonės, jei tik langas praviras. Bet teūžia ausyse vėjas, o akys težiūri į tamsą. Tikrai nebegrįšiu. Kūdikis mano.

Matė sugriebė Rutą.

– Neškis Rutą namo, Mate! Lipk nuo ledo!

Bet Matilda neklausė. Buvome jau gana toli nuėjusios, ji ir toliau sekė paskui mane, prisispaudusi Rutą prie krūtinės.

– Grįžk, Mate! – šaukiau iš paskutiniųjų. Dar prieš sutreškant ledui supratau, kad abiejų svoriui jis per silpnas.

Tada ir triokštelėjo. Išsigandusi sustojau. Matė irgi išgirdo.

– Pastatyk Rutą ant ledo! – sušukau, bet mano žodžius užgožė vėjas.

O štai Matės šauksmai mane pasiekė aiškiai ir garsiai – lyg tiesiai į ausį būtų man šaukusi.

– Mande, būk gera, grįžk. Sugrįžk pas mane!

Kadangi ledas skilinėjo jau ir aplink mane, toliau eiti pabūgau. Nusprendžiau grįžti.