Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

Amanda kurį laiką patylėjo įsisprendusi.

– Klementas buvo puikus plaukikas, – galiausiai pasakė ji. – Vargu ar bus paskendęs.

– Girdėjau, ir mano mama gerai mokėjo plaukti.

– Ruta, ką čia šneki?

Ruta tiesiai pataikė, buvo matyti iš Amandos veido ir baimės jos balse – tikros baimės. Net pati Ruta pabūgo, užsegė kelionmaišį – kas, kad gal ne viską susikrovė. Vienintelis noras – bėgti iš čia.

– Nieko, tiek to. Praleisk mane.

Amanda atsistojo tarpdury.

– Neik, Ruta. Negaliu tavęs išleisti.

– Kodėl? Mano mamą tai paleidai, ar ne? Mane išgelbėjai, o mamai leidai paskęsti. Tai štai, dabar ir mane gali paleisti. Viena mažiau ar daugiau. – Ištraukusi ranką iš Amandos pirštų, ji pasileido laiptais žemyn.

– Ruta, sustok, grįžk! – Amanda sustojo laiptų viršuje. Vieną koją kyštelėjo prie krašto. O juk būtų visai nesunku. Akimirka ore ir ji trenktųsi į žemę. Visai paprasta.

Amanda pakėlė ranką nuo turėklo. Krisiu, Ruta. Krisiu, jei nesugrįši, dingtelėjo jai. Išgirdusi užsitrenkiančias duris, ji neteko pusiausvyros.

Ruta

Eiti į traukinį buvo sunkiau, nei maniau. Kelionkrepšis nepatogiai painiojosi po kojom, daužėsi į jas, be to, buvau prisidėjusi tiek knygų, kad kas kokius dešimt žingsnių reikėdavo stabtelėti ir perimti krepšį į kitą ranką. Namų keliuko gale ir vėliau, jau įsukusi į kelią, pamaniau pro medžius girdinti tetos Mandės balsą. Atsisukau į namą ir sulaikiusi kvapą įsiklausiau. Ne, nieko – tas balsas skambėjo tik mano galvoje. Išstūmiau jį savo pačios balsu. Eik, nestoviniuok, raginau save, eik ir nesustok. Nes pavėluosi į traukinį.

Šiek tiek šlubčiodama nuo krepšio svorio, kepurnėjausi žemyn kalvele pro Jungblutų ganyklą, pakėlusios galvas mane nulydėjo trys Gernsio veislės karvutės. Tada ėmiau klumpinti į Ledyno kelio kalną, o nugara žliaugte žliaugė prakaitas – vilkėjau žieminį paltą, nes neturėjau kaip jo įsidėti. Viršūnėje praėjau pro šaltąją – ji jau buvo beveik tuščia, paruošta žiemos derliui. Maniau, eidama pajusiu, kaip pamažėl tįsta ir galiausiai nutrūksta mano saitas su teta Mande, bet nieko panašaus nejutau, tik begalinį nuovargį ir beprotišką jaudulį, kad reikia skubėti. Pagaliau paskutinė mylia iki Nagavokio.

Tikėjausi, kad savo automobiliu mane aplenks Lindgrenai – ponia Lindgren nervingai tikrins, ką dukra įsidėjo kelionei, o ponas Lindgrenas pyptelės ir sustos šalikelėje manęs paimti. Bet kelias buvo tuščias, namai, pro kuriuos ėjau, tylūs ir ramūs. Žinojau: juose kaip tik dabar šeimos sėdasi prie vakarienės stalo.

Galiausiai skaudamomis rankomis ir visa permirkusi nuo prakaito užsitempiau kelionkrepšį nulaipiotais mediniais laiptais ant perono. Apsidairiau, akimis ieškodama būrelio žmonių – Imogenės su tėvais, bet peronas buvo tuštutėlis. Taip įtemptai ėjus, skaudėjo žandikaulį, nes keliavau tvirtai sukandusi dantis. Pamaniau, kad nebespėjau į traukinį – pajutau kartėlį, bet kartu ir palengvėjimą.

– Ruta!

Atsisukau nuo bėgių ir pamačiau prie manęs skubančią Imogenę.

– Kur lagaminas? – paklausiau.

– Mašinoje. – Pridususi Imogenė pasilenkė ir paėmė mano krepšį.

– Tėvai leido pasiimti mašiną?

– Mašina ne tėvų. Mus nuveš Meinardas Ovensas. Na, Artūro brolis. Aš tau apie jį pasakojau. – Imogenė atsitiesė ir padėjo mano krepšį ant žemės. – Artūras jam papasakojo, kas atsitiko, – paaiškino ji, – ir jis atvažiavo pažiūrėti, kaip aš laikausi. Ar nereikia kokios pagalbos. Jis sako, kad jiems visiems labai manęs trūks, o Artūras – kvailys per visą pilvą. O jis, Meinardas, atseit kitoks.

– Ką čia kalbi? Tai dabar jau myli jį?

– Ak, Ruta, – Imogenė caktelėjo liežuviu. – Nieko panašaus. Aišku, jis baisiai mielas, bet aš negalėčiau… tik ne dabar, po visų tų įvykių. Ne taip greit. Jaučiuosi siaubingai, Ruta. Jis man širdį sudaužė. Kol apgis žaizdos, praeis nemažai laiko.

Bet apgis – aišku kaip dieną. Tiesą sakant, jau spėjo apgyti. Gal teta Mandė ir teisi – tos jaunystės meilės ne tokios ir gilios. Imogenės nekaltinau. Juk Artūro ji širdyje visą gyvenimą nesinešiojo, kaip aš nešiojausi tetą Mandę.

Tetą Mandę, kurią ėmiau ir pamečiau. Staiga pajutau atsivėrusią tokią tuštumą – panašią į tą, kokia atsivėrė išlupus juodąjį dantį. Bet nei erdvės, nei nevilties šulinio. Viskas buvo tvirta.

Imogenė suėmė mano ranką.

– Baik, Ruta.

– Ką baigti?

– Tu visai kaip teta, kai ji užsimiršusi trinasi tą savo baisų randą.

Nuleidau rankas prie šonų, bet supratau, kodėl tas saitas nenutrūko, nors maniausi išsilaisvinusi. Tiesiog ji taip giliai manyje įaugusi, kad niekada neįstengsiu jos atsikratyti. Net jei pasikeisčiau pavardę ir išsitrenkčiau į patį žemės kraštą ir niekada nebegrįžčiau, ji vis tiek manęs nepaleistų. Įsipainiojo kaip dagys į plaukus. Ne, dar giliau – įaugo kaip koks kaulas ar organas. Liejosi į mano kraują sulig kiekvienu įkvepiamu oro gurkšniu.

– Kaip gerai, kad mudvi išvažiuojam, Ruta. Tu buvai teisi. Dabar reikia kaip tik to. – Imogenė paėmė mane už rankos, norėdama vestis, nes stovėjau kaip įbesta, bet dar pasilenkusi šnibžtelėjo: – Galėjom seniausiai išvažiuoti.

– Tikrai, galėjom, – atsakiau, bet taip ir nepajudėjau iš vietos.

– Ruta. Meinardas laukia. – Ji pakėlė mano krepšį, bet dėl sunkumo nesiskundė. – Jam šįvakar teks pirmyn ir atgal važiuoti.

– Taip, – atsakiau. Ji patraukė peronu šiek tiek pirmiau manęs, susijaudinusi, norėdama kuo greičiau išvažiuoti. Gal dėl to jos mosavimo rankomis ar nekantraus žvilgsnio, kurį metė, pamačiusi, kad aš vis dar stoviu – nežinau, – bet staiga pajutau, kad, šitiek metų priešais mačiusi du veidus, tik dabar supratau, kokie jie panašūs. Juk ji tetos Mandės dukra. Sunku patikėti, kaip aš pati nesumojau. Ir kaip tik tada, pastebėjusi tarsi tetos Mandės žvilgsnį Imogenės akyse, neišlaikiau.

Teta Mandė, aišku, savanaudė, bet ji gyvena tik dėl manęs. Gal dar šiek tiek dėl Imogenės, bet daugiausia dėl manęs. Savo Imogenę atidavė svetimiems, o manęs nepaliko. Kaip aš dabar galiu pamesti žmogų, kuris taip mane myli?

– Imogene, – tariau, kai ji atsigręžė. – Aš niekur nevažiuosiu. Negaliu – atleisk man.

Pamaniau, kad ji supyks. Juk pati ją prikalbinau. Tačiau ji tik atsiduso ir įsižiūrėjo man į veidą. Turbūt suprato, kad šis mano atsisakymas – ne šiaip užsispyrimas nelįsti į ežerą, neiti į šokius ar nevaidinti sekretorės pas Ovensus. Ji nė nebandė manęs įkalbinėti.

– Ar tikrai?

Linktelėjau.

Ji grįžo ir sustojo prieš mane.

– Kaip manai… – pradėjo sakyti, bet nutilo. – Nesupyk, bet tada aš turbūt važiuosiu be tavęs.

– Nori važiuoti viena?

– Nenoriu, – atsakė ji. – Norėčiau, kad ir tu kartu važiuotum. Bet jeigu tu negali… Na, juk tu man ir atvėrei akis, įkalbėjai, kad mums ten bus gerai. Tikrai bus.

Apmirusi įsikišau ranką į kišenę ir atkišau jai lapelį popieriaus, ant kurio buvau užsirašiusi Elizos Foks adresą.

– Ar panelė Foks sutiks?

Linktelėjau.

– Aš palaukčiau, kol tu gal apsigalvosi, bet tie žmonės, kuriems paskambino ponia Ovens, manęs laukia jau pirmadienį. Pati liepei paskubėti.

– Aš pati kalta, – atsakiau. – Tu važiuok.

– Vis tiek paieškosiu butuko mums abiem, dėl viso pikto.

– Aha, dėl viso pikto.

Prie perono krašto ji sustojo, prasisegė rankinuką ir ėmė kažko raustis.