Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Iš anglų kalbos vertė

Renata Valotkienė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

Išnašos

Mano gyvenimo dovanoms —

vyrui Džonui, visiems mano vaikams

ir angelams, kartkartėmis

perskrosdavusiems mano gyvenimą,

už palaimą, jų man suteiktą.

Su didžiausia meile,

d. s.

PIRMAS SKYRIUS

Anei Vitaker labai patiko visa, kas dėjosi Kalėdų metą. Jai patiko oras, medžiai, švytintys pievelėje priešais kiekvieną namą, ir Kalėdų Seneliai, apkarstyti lemputėmis ir kėpsantys ant stogų. Jai patiko klausytis kalėdinių giesmių, laukti Kalėdų Senelio, o paskui čiužinėti, gerti karštą šokoladą, aižyti kukurūzus su mama ir grožėtis tviskančia šviesomis Kalėdų eglute. Mama jai leisdavo sėdėti prie spindinčios eglutės, o jos, penkiametės, veidelį pripildydavo nuostaba.

Elizabetai Vitaker buvo keturiasdešimt vieneri, kai gana netikėtai gimė Anė. Elizabeta jau seniai buvo praradusi viltį susilaukti dar vieno kūdikio. Juodu su vyru mėgino daug metų — tuomet jų sūnui Tomiui jau buvo dešimt — ir galų gale susitaikė su tuo, kad augins tik vieną vaiką. Tomis buvo šaunus, Liza ir Džonas juo džiaugėsi. Berniukas žaidė futbolą, beisbolą Mažojoje lygoje ir kiekvieną žiemą tapdavo ledo ritulio komandos žvaigžde. Jis buvo geras ir, be abejonės, elgėsi taip, kaip reikėjo: neblogai mokėsi, mylėjo tėvus, o kartais paišdykaudavo, tuo nuramindamas tėvus, kad yra normalus. Nebuvo tobulybė, bet gabumų jam nestigo. Šviesiaplaukis kaip Liza ir skvarbių mėlynų akių kaip tėvas. Mokėjo pajuokauti, turėjo gerą galvą, o atsiradus mažajai sesutei patyrė vidini sukrėtimą, bet susitaikė su tuo.

Nuo tol, kai prieš pusšeštų metų gimė Anė, jam atrodė, kad visas pasaulis sukasi tik apie ją. Ji buvo it smilgelė, plačiai šypsanti, o jai žaidžiant su Tomiu po namus skardėdavo nevaržomas jos juokas. Kasdien ji nekantriai laukdavo grįžtant iš mokyklos brolio, tada abu įsitaisydavo virtuvėje ir krimsdavo sausainius, užsigerdami pienu. Susilaukusi Anės, Liza nusprendė atsisakyti visos darbo dienos ir dirbti pavaduojančia mokytoja, nes nenorėjo pražiopsoti nė vienos savo pagrandukės valandėlės. Ir tuo labai džiaugėsi. Jiedvi niekada nesiskirdavo.

Liza net rasdavo laiko dvejus metus savanoriškai triūsti lopšelyje, o dabar padėjo rengti menines programas vaikų darželyje, kurį lankė Anė. Popietėmis jos kepdavo sausainius, duoną ir bandeles arba Liza jai skaitydavo didžiulėje jaukioje virtuvėje. Jų šilti namai buvo užuovėja, juose visi keturi jautėsi apsaugoti nuo negandų, užklumpančių kitus žmones. Ir Džonas labai rūpinosi šeima. Jis vadovavo didžiausiai valstijoje didmeninės prekybos bendrovei ir padoriai uždirbdavo, todėl jiems nieko netrūko. Jo verslas, kurį perėmė iš tėvo ir senelio, klestėjo. Gražus jų namas stovėjo geresniame miesto rajone. Jie anaiptol nebuvo turtuoliai, bet saugūs nuo žvarbių permainų vėjų, talžančių ūkininkus ir verslininkus, kuriuos dažnai nepalankiai veikdavo visokios srovės ir mados. Visiems reikėjo gero maisto, o tokį nuolat tiekdavo Džonas Vitakeris. Jis buvo geras, jautrus žmogus, vylėsi, jog kada nors į jo verslą įsitrauks ir Tomis. Bet pirmiausia norėjo, kad sūnus baigtų koledžą. Troško, kad ir Anė būtų tokia pat sumani ir išprususi kaip jos mama. Anė norėjo būti mokytoja, kaip ir jos mamytė, o Džonas svajojo, kad ji taptų gydytoja arba advokate. 1952 metais tai buvo drąsios svajonės, bet Anės mokslams Džonas jau buvo sutaupęs solidžią sumelę. Tomio koledžui buvo atidėjęs pinigų prieš keletą metų, taigi abiejų vaikų mokslais atrodė neblogai pasirūpinta. Džonas tikėjo svajonėmis. Sakydavo, kad nėra nieko, ko neįstengtum padaryti, tik reikia labai norėti. Siekdamas tikslo, buvo pasiryžęs sunkiai dirbti. O darbštumo jam netrūko. Liza irgi daug padėdavo, bet dabar jis džiaugėsi, kad žmona gali nebedirbti ir būti namie. Jam patikdavo grįžti namo vėlyvą popietę ir rasti juodvi su Ane suglaudusias galvas arba žiūrėti, kaip abi žaidžia su lėlėmis Anės kambaryje. Tada jo širdį užliedavo šiluma. Jis buvo laimingas keturiasdešimt devynerių vyras. Turėjo puikią žmoną ir du nuostabius vaikus.

— Kur jūs? — sušuko jis, tą popietę įžengęs pro duris, braukdamas sniegą ir ledą nuo skrybėlės ir palto, nustumdamas šalin šunį, kuris vizgino uodegą ir slysčiojo balutėse, jo paliktose ant grindų. Tai buvo didžiulė airių seterio kalė, pavadinta prezidento žmonos Bes vardu. Iš pradžių Liza mėgino protestuoti, esą tai nepagarba poniai Truman, bet tas vardas augintinei, regis, lipte prilipo. Dabar niekas tarytum ir neprisiminė, kaip kalė jį gavo.

— Mes čia, — šūktelėjo Liza, ir Džonas, įėjęs į svetainę, pamatė jas, kabinančias ant eglutės imbierinių tešlainių žmogiukus, kuriuos kepė visą popietę, o kai sausainiai buvo pašauti į orkaitę, Anė sunėrė popierines grandinėles.

— Sveikas, tėti, argi ne gražu?

— Labai.

Jis nusišypsojo ir lengvai pakėlė dukrelę ant rankų. Buvo stiprus vyriškis, jo gyslomis tekėjo airių kraujas. Net dabar, artėjant penkiasdešimtmečiui, jo plaukai buvo dar nepražilę, o akys — spindinčios ir mėlynos, jas paveldėjo ir abi jo atžalos. Lizos, nors ir šviesiaplaukės, akys buvo rusvos, kartais beveik visai rudos. Ir Anės plaukai buvo labai šviesūs, kone balti. Kai ji išsišiepė, žvelgdama tiesiai tėvui į akis, ir žaismingai pasitrynė maža nosyte į jo nosį, priminė angelą. Jis atsargiai pastatė ją šalia savęs ir pasilenkė pabučiuoti žmonos. Abu meiliai susižvalgė.

— Kaip sekėsi? — švelniai paklausė ji.

Jie buvo vedę dvidešimt dvejus metus ir beveik visą tą laiką, jeigu nespausdavo menki kasdienybės sunkumai, regis, mylėjo vienas kitą vis labiau. Juodu susituokė praėjus dvejiems metams, kai Liza baigė koledžą. Ji jau dirbo mokytoja, o po septynerių metų jiems gimė Tomis. Liza su Džonu jau buvo beveik praradę viltį susilaukti vaikelio. Senasis daktaras Tomsonas, tiesą sakant, niekaip negalėjo suprasti, kodėl Lizai nesiseka pastoti arba pastojus išnešioti kūdikį. Prieš gimstant Tomiui ji patyrė tris persileidimus. Kai galų gale jis atėjo į pasaulį, tai buvo tikras stebuklas. Bet dar didesnis stebuklas įvyko po dešimties metų, kai gimė Anė. Jie neabejojo, kad yra palaiminti, ir vaikai jiems teikė džiaugsmą, kokio tikėjosi.

— Šiandien gavau apelsinų iš Floridos, — atsisėdęs ir papsėdamas pypkę tarė Džonas. Židinyje degė ugnis, o namas kvepėjo imbieriniais tešlainiais ir kukurūzų spragėsiais. — Rytoj parnešiu keletą.

— Labai mėgstu apelsinus! — Anė suplojo rankutėmis ir užsiropštė Džonui ant kelių, o Bes uždėjo ant jų abi letenas ir bandė prisitrinti. Džonas švelniai nustūmė šunį. Liza nulipo nuo kopėčių, dar sykį jį pabučiavo ir paklausė, gal jis norėtų stiklo karšto sidro.

— Itin viliojantis pasiūlymas, negaliu atsisakyti. — Jis nusišypsojo ir po valandėlės nusekė įkandin žmonos į virtuvę, tylomis grožėdamasis dailia jos figūra. Jis laikė Anę už rankos, kai netrukus trinktelėjo paradinės durys ir nešinas pačiūžomis įėjo Tomis paraudusia nosimi ir skaisčiai degančiais skruostais.

— Mmm, gardžiai kvepia... Labas, mama, labas, tėti. Ei, išdykėle, ką šiandien iškrėtei? Sušlamštei visus mamytės sausainius?

Jis pataršė sesutei plaukus, priglaudė ją ir sušlapino jos veidelį savuoju. Lauke spaudė smarkus šaltukas ir vis smarkiau snigo.

— Aš kepiau sausainių su mamyte ir suvalgiau tik keturis, — smulkmeniškai paaiškino Anė ir visi nusijuokė. Ji buvo tokia miela, kad niekas negalėjo atsispirti jos žavesiui, o labiausiai — vyresnysis brolis ir beprotiškai ją mylintys tėvai. Bet ji nebuvo išlepinta. Tik labai mylima, todėl be baimės žvelgė į pasaulį ir pasitikdavo kiekvieną iššūkį. Jai patiko visi, ji mėgo juoktis, žaisti, bėgioti vėjui už nugaros plaikstant jos plaukus. Mielai žaisdavo su Bes, o dar mieliau — su vyresniuoju broliu. Dabar ji pakėlė į jį dievinančias akis, nužvelgdama gerokai nudrengtas jo pačiūžas. — Gal rytoj galėtume pačiuožinėti, Tomi? — Netoliese buvo tvenkinys, kur jis dažnai ją nusivesdavo šeštadienio rytais.