Даниэла Стил: Gyvenimo dovana

— Kartais ir aš naudoju mamos kosmetiką, — abejingai atsakė Anė, ir abu vyriškiai šyptelėję sužiuro į mažąją elfę, pėdinančią šalia.

— Mama nesidažo, — nukirto Tomis.

— Dažosi. Ir pudruojasi, turi skaistalų, o kartais pasidažo lūpas.

— Tikrai? — nustebo Tomis. Jo mama buvo graži, ir jis nė neįtarė, kad dėl grožio griebtųsi kokių nors gudrybių arba darytų makiažą.

— Kartais ji užsitepa ant blakstienų tokio juodo daikto, bet nuo jo ašaroja akys, — aiškino Anė, ir Liza nusijuokė.

— Nuo jo ir aš ašaroju, todėl niekada nesidažau blakstienų.

Paskui jie sušneko apie rungtynes ir kitus dalykus, vėliau Tomis kažkur išėjo su draugais, o jo klasės draugė sutiko tą vakarą pabūti Anės aukle, kad tėvai galėtų dalyvauti kalėdiniame vakarėlyje pas kaimynus.

Jie grįžo dešimtą valandą, kai Anė saldžiai miegojo savo lovelėje, o atsigulė vidurnaktį. Bet mergaitė atsikėlė auštant, labai susijaudinusi dėl Kalėdų. Buvo jų išvakarės, ir Anė galvojo tik apie tai, ko buvo prašiusi Kalėdų Senelio. Ji nepaprastai troško Madame Alexander lėlės, bet labai abejojo, ar ją gaus. Be to, dar svajojo apie naujas rogutes ir dviratį, tačiau žinojo, kad būtų geriau dviratį gauti dovanų pavasarį, per gimtadienį.

Tą dieną ruošiantis Kalėdoms reikėjo padaryti aibę darbų. Rytojaus popietę jie buvo pasikvietę keletą bičiulių, ir paskutinę akimirką mama dar kai ką kepė. Vakare jie ketino eiti į vidurnakčio mišias. Tą ritualą Anė labai mėgo, nors, tiesą sakant, jo nesuprato. Vis dėlto jai patikdavo vėlų vakarą traukti su visais į bažnyčią, kur ji šiltai įsisprausdavo tarp tėvelių ir užsnūsdavo klausydamasi giesmių ir uosdama smilkalus. Bažnyčioje stovėdavo graži prakartėlė su ėdžiomis, Juozapu ir Marija, apsuptais visokių gyvulėlių. Vidurnaktį į tas ėdžias būdavo paguldomas kūdikėlis. Jai patikdavo jo ieškoti prieš išeinant iš bažnyčios ir paskui žiūrėti į kūdikėlį Jėzų su mama.

— Kaip tu ir aš, ar ne, mama? — klausdavo ji, dar stipriau glausdamasi prie Lizos, o ši pasilenkdavo ir pabučiuodavo dukrelę.

— Kaip mudvi, — švelniai atsakydavo Liza ir dar sykį prisimindavo, ką gera turinti. — Myliu tave, Ane.

— Ir aš tave myliu, — sušnabždėdavo Anė.

Ji keliavo su jais į mišias ir tą vakarą, o patogiai atsisėdusi tarp mamos ir tėčio užmigo. Čia jautėsi labai jaukiai. Bažnyčioje buvo šilta, o muzika Anę, regis, užliūliavo. Ji net neatsibudo per procesiją. Bet išeidama, kaip ir visada, patikrino, ar ėdžiose guli kūdikėlis Jėzus. Jis tikrai tenai buvo. Išvydusi mažą statulėlę, mergaitė nusišypsojo, tada pakėlė akis į mamą ir suspaudė jai ranką. Liza pažvelgė į dukrelę, ir jos akys pritvinko ašarų. Anė buvo nuostabi jiems atsiųsta dovana, teikianti džiaugsmo, šilumos ir skatinanti šypsotis.

Jie parsirado į namus jau po pirmos valandos ir paguldė Anę į lovelę. Mergaitė atrodė labiau mieganti nei budri. Kai Tomis užsuko jos pabučiuoti, mažoji kietai miegojo ir tyliai knarkė. Jis palietė Anei kaktą, ir ši pasirodė karštoka, bet jam nekilo jokio įtarimo. Net nepasakė apie tai mamai. Sesutė gulėjo taip ramiai, kad jis nė nepamanė, jog kažkas gali būti negerai.

Tačiau ji pirmąsyk išmiegojo iki vėlyvo Kalėdų ryto, o pakirdo lyg truputį apdujusi. Išvakarėse Liza buvo padėjusi lėkštę morkų ir druskos šiaurės elniui, o Kalėdų Seneliui sausainių, nes Anę lenkė miegas ir ji to nepadarė. Bet atsikėlusi Anė nepamiršo pasižiūrėti, ką jie suvalgė. Buvo kiek labiau apsnūdusi negu paprastai, be to, pasiskundė, kad jai skauda galvą. Nebuvo peršalusi, todėl Liza pamanė, kad gal prie jos kimba koks lengvo gripo virusas. Neseniai spigino baisus šaltis, taigi gal ji sužvarbo dūkdama su Tomiu sniege prieš dvi dienas. Per pietus Anė pasijuto gerėliau. Ji džiaugėsi Madame Alexander lėle, kurią jai padovanojo Kalėdų Senelis, kitais žaislais ir naujomis rogutėmis. Ji valandą žaidė su Tomiu lauke, o kai popiet parbėgo gerti karšto šokolado, jos žandai degė skaisčiu raudoniu ir ji atrodė visai sveika.

— Nagi, princese, — patenkintas nusišypsojo tėtis, papsėdamas pypkę. Liza padovanojo jam naują dailią pypkę iš Olandijos ir ranka raižytą stovelį senesnėms pypkėms laikyti. — Ar Kalėdų Senelis buvo geras?

— Geriausias, — išsišiepė ji. — Naujoji mano lėlė labai graži, tėti. — Ji šyptelėjo taip, tarytum jau būtų supratusi, kas ją padovanojo, bet, aišku, nė nenutuokė. Jie labai stengėsi nesugriauti jos tikėjimo Kalėdų Seneliu, nors kelios Anės draugės žinojo, kad tai tik pramanas. Bet Liza atkakliai tvirtino, jog Kalėdų Senelis ateina pas visus gerus vaikus ir net apsilanko pas blogesnius, vildamasis, kad jie pasitaisys. Tačiau prie kokių vaikų priskiriama Anė, nekildavo jokios abejonės. Ji buvo geriausia jiems ir visiems ją pažįstantiems.

Tą popietę pas juos svečiavosi trys šeimos, gyvenančios netoliese, ir du Džono vadybininkai su žmonomis ir vaikais. Namas skardėjo nuo juoko ir žaidimų. Buvo ir keli Tomio amžiaus jaunuoliai, jis parodė jiems savo naują meškerę. Vaikinas nekantraudamas laukė pavasario, kai galės ją išmėginti.

Tai buvo jauki, smagi popietė, o svečiams išėjus jie ramiai pavakarieniavo. Liza buvo išvirusi kalakutienos sriubos, be to, sušveitė pietų likučius ir gėrybes, kurių jiems atnešė draugai.

— Tikriausiai kokį mėnesį negalėsiu valgyti, — tarė Džonas, rąžydamasis kėdėje. Jo žmona nusišypsojo. Tada ji pamatė, kad Anė labai išblyškusi, spokso stiklinėmis akimis, o ant jos skruostų raudonuoja dvi ryškios dėmės, panašios į skaistalus, su kuriais ji mėgdavo žaisti.

— Ar ir vėl kišai nagučius prie mano kosmetikos? — paklausė Liza, o švelniame jos žvilgsnyje buvo sumišęs rūpestis ir juokas.

— Ne, ji nusivalė į sniegą, o paskui aš... — Ji kiek sumišo ir nustebusi pažvelgė į Lizą, lyg būtų suabejojusi tuo, ką pasakė, ir tai ją išgąsdino.

— Kaip jautiesi, mieloji? — Liza pasilenkė ir atsargiai palietė jai kaktą. Ši degte degė. Popiet Anė atrodė visai smagi, žaidė su nauja lėle ir draugėmis, ir kaskart, kai Liza mesdavo į ją žvilgsnį, mergaitė, regis, bėgiojo po svetainę ar virtuvę. — Ar tau negera?

— Lyg ir taip, — gūžtelėjo pečiais Anė ir staiga visai sumažėjo. Liza pasisodino ją ant kelių ir apkabino. Spausdama ją glėbyje pajuto, kad mergaitė karščiuoja. Dar sykį uždėjo ranką jai ant kaktos ir nusprendė skambinti gydytojui.

— Labai nesmagu jį trukdyti Kalėdų vakarą, — liūdnai pasakė Liza.

Be to, lauke vėl labai šalo. Iš šiaurės slinko audra, ir buvo pranešta, kad paryčiais pradės snigti.

— Gerai išmiegos per naktį ir pasveiks, — ramino Džonas. Jis iš prigimties buvo ramesnio būdo negu Liza. — Pernelyg nerimauji dėl mažylės.

Daug dienų jie visi buvo įsisukę į veiklą: susitikinėjo su draugais, dalyvavo Tomio rungtynėse, rengėsi Kūčioms ir Kalėdoms. Taigi Liza nutarė, kad turbūt jis teisus.

— Ar nori nujoti į lovą tėčiui ant pečių?

Ta mintis Anei patiko, bet jo keliama mergaitė garsiai suriko ir pasiskundė, jog skauda kaklą.

— Kaip tau atrodo, kas jai? — paklausė Liza, Džonui išėjus iš jos miegamojo.

— Matyt, peršalo. Jau ne vieną savaitę darbe kas nors serga, neabejoju, kad ir mokykloje sirguliuoja vaikai. Ji pasveiks, — ramino žmoną plekšnodamas jai per petį. Liza žinojo, kad jis teisus, bet ją nuolat kankino nerimas, kad Anė gali susirgti poliomielitu ar džiova. — Ji pasveiks, — pakartojo Džonas. Jo manymu, Liza labai linkusi panikuoti. — Tikrai.