Даниэла Стил: Gyvenimo dovana

— Myliu tave, — paskutinį kartą sušnabždėjo Liza, kai Anė vos įkvėpė.

— Myliu tave...

Tai buvo tik aidas. Ji nuskrido ant angelo sparnų. Dovana buvo paglemžta iš jų. Anė Vitaker pavirto dvasia. O jos brolis miegojo hole prisimindamas ją, galvodamas apie ją, mylėdamas ją taip, kaip jie visi mylėjo, prisimindamas tik anas dienas, kai juodu įsivaizdavo esą angelai sniege, o dabar ji iš tiesų tapo angelu.

ANTRAS SKYRIUS

Laidotuvės buvo skausmo ir švelnumo kankynė, tokias motinos sapnuoja košmaruose. Iki Naujųjų metų buvo likusios dvi dienos. Atėjo visi jų draugai, vaikai, tėvai, vaikų darželio auklėtojos, Džono kolegos ir darbuotojai, mokytojos, Lizos bendradarbės. Laidotuvėse dalyvavo ir Volteris Skotas. Pasivedęs juos į ramesnį pašalį, pasakė kaltinąs save ir sau priekaištaująs, kad neužsuko tą vakarą, kai jam paskambino Liza. Manęs, kad tai tik gripas ar peršalimas, o jam neatleistina kliautis tokiomis prielaidomis. Tačiau, jis dar pridūrė, kad net jei ir būtų atvažiavęs, vargiai būtų galėjęs ką nors pakeisti. Pagal statistiką nuo meningito miršta beveik visi vaikai. Liza su Džonu švelniai įtikinėjo daktarą nekaltinti savęs, bet Liza graužėsi, kad nepaprašė jo atvažiuoti į namus tą vakarą, o Džonas nė kiek ne mažiau plakė save raminęs Lizą, jog tai nerimta. Abu nekentė savęs, kad mylėjosi, kai ją, gulinčią savo lovelėje, ištiko koma. Tomis nelabai suprato, kodėl ir jį slėgė kaltė dėl sesutės mirties. Jis turėjo suvokti, jog tai nuo jo nepriklauso. Deja, to neįstengė suprasti nė vienas jų.

Kaip tądien pasakė kunigas, Anė jiems buvo trumpam atsiųsta dovana, angelėlis, paskolintas Dievo. Maža draugė, atskridusi pamokyti meilės ir juos suartinusi. Ir iš tikrųjų ji tai padarė. Visi prisiminė šelmišką jos šypseną, didžiules mėlynas akis, švytintį veidelį, kurį išvydęs nusišypsodavo, nusijuokdavo kiekvienas ir ją pamildavo. Niekas neabejojo, kad ji atsirado tarsi meilės dovana. Tik kaip dabar be jos gyvens? Rodės, lyg vaiko mirtis būtų priekaištavusi kiekvienam dėl jų nuodėmių ir priminusi, kad bet kada galima ko nors netekti gyvenime. Prarasti viską — viltį, gyvenimą, ateitį. Netekti šilumos ir visų brangių dalykų. Tą žvarbų gruodžio rytą nebuvo vienišesnių žmonių už Lizą, Džoną ir Tomį Vitakerius. Sustirę, apsupti bičiulių, jie stovėjo prie Anės kapo, negalėdami atsiplėšti nuo jo, niekaip neįstengdami nueiti nuo jos mažyčio, balto, gėlėmis išpuošto karstelio.

— Aš negaliu, — dusliu balsu tarė Liza Džonui po laidotuvių. Jis tučtuojau sumojo, ką ji nori pasakyti, ir suspaudė jai ranką būgštaudamas, kad jos neištiktų isterijos priepuolis. Šiomis dienomis jie visi galėjo bet kada pratrūkti, o Lizai buvo daug blogiau. — Negaliu jos čia palikti... negaliu... — Rauda ją dusino, ir, nors ji priešinosi, jis apglėbė ją.

— Jos čia nėra, Liza, ji išėjo. Dabar jai gera.

— Jai nėra gera. Ji mano vaikelis... Noriu, kad grįžtų... noriu, kad grįžtų, — raudojo ji, kai jų draugai neryžtingai nupėdino neišmanydami, kaip padėti.

Visi buvo bejėgiai, negalėjo rasti žodžių, kurie palengvintų jos skausmą, jį numalšintų. Tomis stovėjo ir žiūrėjo į tėvus, draskomas vidinės kančios, kaltindamas juos dėl Anės mirties.

— Kaip tu, sūnau? — paklausė jo ledo ritulio treneris, eidamas pro šalį ir braukdamas nuo skruostų ašaras, kurių net nemėgino slėpti. Tomis palinksėjo, lyg sakydamas, kad jaučiasi gerai, bet paskui papurtė galvą ir raudodamas puolė stambiam vyriškiui į glėbį. — Suprantu, suprantu... ir aš netekau sesers būdamas dvidešimt vienerių, o jai buvo penkiolika. Tai nepakeliama, iš tikrųjų nepakeliama. Guoskis prisiminimais. Ji buvo tokia miela maža būtybė, — ramino jis, verkdamas kartu su Tomiu. — Nepamiršk to, sūnau. Ji grįš pas tave nešdama palaimą visą tavo gyvenimą. Angelai mums atneša tokių dovanų... Kartais to net nepastebi. Bet jos yra. Ji taip pat čia. Retkarčiais, kai būsi vienas, pasišnekėk su ja. Ji tave išgirs, o tu išgirsi ją... Niekada jos neprarasi.

Valandėlę Tomis keistai žiūrėjo į jį, svarstydamas, ar jis nepamišo, bet paskui linktelėjo. Tėvui galų gale šiaip taip pavyko nuvesti nuo kapo mamą. Kol jie nusigavo iki automobilio, ji jau vos paėjo. Vairuodamas automobilį namo, tėvas atrodė papilkęs, niekas nepratarė nė žodžio.

Visą popietę plūdo žmonės ir nešė jiems valgio. Kai kurie padėdavo jį ar gėles ant paradinių laiptų, nes būgštavo juos varginsią arba vengė susidurti akis į akį. Bet vis tiek atrodė, kad plaukia nuolatinis žmonių srautas. Kai kurie laikėsi nuošaliai, lyg manydami, kad vos palietus Vitakerius tokia nelaimė gali ištikti ir juos. Tarsi tragedija būtų užkrečiama.

Liza ir Džonas, išsekę ir pastėrę, sėdėjo svetainėje mėgindami bendrauti su bičiuliais. Kai jau vėlokai užrakino paradines duris ir liovėsi atsakinėję į telefono skambučius, jiems kiek atlėgo. Visą tą laiką Tomis vienas tūnojo savo kambaryje. Jis kelissyk praslinko pro jos kambarį, ir jam plyšte plyšo širdis. Galop užsidarė duris, kad jo nematytų. Prieš akis šmėkščiojo, kaip ji atrodė paskutinį rytą: labai pasiligojusi, be gyvybės ženklų, mirtinai išblyškusi. Jai gyventi buvo likusios kelios valandos. Jis jau beveik neprisiminė sveikos sesutės, kai ši erzindavo jį ir juokdavosi. Ūmai išnirdavo jos veidas ligoninės lovoje, ta paskutinė valandėlė, kai ji ištarė: „Ačiū jums...“ ir netrukus mirė. Tomiui nedavė ramybės tie žodžiai, veidelis, klausimas apie jos mirties priežastis. Kodėl ji mirė? Kodėl taip atsitiko? Kodėl vietoj Anės nemirė jis? Bet Tomis neprasitarė nė vienam žmogui, kaip jautėsi. Tiesą sakant, iki savaitės pabaigos Vitakeriai tarpusavy nesišnekėjo. Kalbėjosi tik su draugais, kai to reikėdavo, o Tomis apskritai visą laiką tylėjo.

Naujųjų metų išvakarės atėjo ir praėjo kaip kitos metų dienos, ir Naujųjų metų diena išaušo nė nepastebėta. Po dviejų dienų Tomis vėl ėmė lankyti mokyklą. Niekas jam nieko nesakė. Visi žinojo, kas nutiko. Ledo ritulio treneris buvo jam geras, bet nebeužsiminė nei apie savo seserį, nei apie Anę. Niekas nesikalbėjo su Tomiu apie ištikusią nelaimę, ir jis neišmanė, kur dėtis su savo sielvartu. Net Emilė, mergaitė, su kuria jis nemokšiškai flirtavo kelis mėnesius, staiga lyg įsižeisdavo, kai jis prabildavo apie Anę. Viskas jam priminė jos netektį, ir tai buvo nepakeliama. Jis nepakentė neslopstančio skausmo, tarytum būtų nutrūkusi galūnė, ir to, kad visi žvelgia į jį su gailesčiu. O gal jie laikė jį keistuoliu, bet tylėjo? Davė jam ramybę, ir jis liko vienas. Kaip ir jo tėvai. Nuščiuvus lankytojų bruzdesiui, jie liovėsi susitikinėję su draugais. Ir beveik nesimatydavo vienas su kitu. Tomis nebevalgydavo drauge su jais. Negalėjo sėdėti prie virtuvės stalo be Anės, prisiversti popiet eiti namo, kur ji nebelaukė jo kartu išgerti pieno ir sukrimsti sausainių. Jis labai kankinosi namie be jos. Todėl stengėsi kuo ilgiau užtrukti treniruotėje, o paskui valgydavo vakarienę, kurią mama jam būdavo palikusi virtuvėje. Dažniausiai tai darydavo stovėdamas prie viryklės, tada pusę maisto šveisdavo į šiukšliadėžę. Kartais nusinešdavo saują sausainių ir stiklinę pieno į savo kambarį, apskritai išsisukdamas nuo vakarienės. Jo mama, rodės, visai nebevalgė, o tėtis pareidavo iš darbo kaskart vis vėliau ir taip pat nebūdavo alkanas. Tikra vakarienė jiems visiems tapo tarsi praeitimi, tai buvo drauge leidžiamas laikas, kurio jie bijojo ir vengė. Lyg būtų žinoję, kad jei susės trise, be ketvirto šeimos nario, jiems bus pernelyg skaudu. Taigi kiekvienas skyrium slėpėsi pats nuo savęs ir nuo vienas kito.