Даниэла Стил: Gyvenimo dovana

Ji nuėjo pabučiuoti Anės, o ją išvydusi pasijuto geriau. Dukrelės akys blizgėjo, ir, nors kakta buvo karšta ir ji vis dar buvo išblyškusi, mergaitė atrodė sąmoninga. Turbūt tik išvargusi ir per daug susijaudinusi. Džonas teisus. Ji peršalo arba užsikrėtė gripu.

— Saldžiai miegok, o jei tau pasidarytų negera, pažadink mus, — pasakė Liza, rūpestingai apkamšiusi ją lovoje ir pabučiavusi. — Labai labai tave myliu, brangute! Ir ačiū už gražų piešinį, kurį padovanojai mudviem su tėčiu Kalėdų proga.

Anė dar buvo padariusi peleninę Džono pypkei ir ją nudažė ryškiai žaliai, nes, anot jos, tai mėgstamiausia tėčio spalva.

Ji užmigo Lizai nespėjus išeiti iš miegamojo. Suplovusi indus, ji vėl užsuko pasižiūrėti. Mergaitė dar labiau karščiavo, blaškėsi ir dejavo per miegus, bet Lizos paliesta nepabudo.

Buvo dešimta valanda, ir Liza nusprendė, kad vertėtų paskambinti gydytojui.

Rado jį namie ir paaiškino, kad Anei pakilusi temperatūra. Liza nenorėjo rizikuoti ir žadinti Anės, kad vėl ją pamatuotų, bet prieš jai užmiegant buvo šimtas vienas laipsnis1. Toks karščiavimas nepavojingas. Dar ji užsiminė apie maudžiantį dukrelės kaklą. Pasak daktaro, sergant gripu, skausmai — įprastas dalykas. Jis pritarė Džonui, kad ji tikriausiai pervargo, o savaitgalį dar ir peršalo.

— Jei temperatūra nukris, atvežk ją pas mane rytoj rytą arba aš galiu užsukti jos apžiūrėti. Kai ji pabus, paskambink. Ji išsikapstys. Į mane jau kreipėsi kelios dešimtys ligonių, kurie bjauriai karščiuoja, mat persišaldė. Tai nieko baisaus, bet gana nemalonu, kol praeina. Šiltai ją užklok, o temperatūra gal net nukris paryčiais.

— Labai ačiū, Voltai.

Volteris Stounas buvo jų šeimos gydytojas nuo pat Tomio gimimo, be to, geras jų bičiulis. Jam paskambinusi Liza aprimo. Jis sako teisybę. Akivaizdu, jog nieko rimta.

Tą vakarą su Džonu ilgai sėdėjo svetainėje, šnekėjosi apie draugus, gyvenimą, vaikus, apie tai, kokie jie laimingi ir kad jau praėjo daug metų nuo tada, kai susipažino. Tas laikotarpis buvo puikus. Tai buvo vertinimo ir padėkos metas.

Prieš jiems atsigulant, Liza vėl nuėjo patikrinti Anės; temperatūra, regis, jai nebekilo ir ji nebesiblaškė. Labai ramiai gulėjo, lygiai kvėpavo. Kaip ir dažniausiai, kalė Bes gulėjo netoli jos lovos kojūgalio. Lizai ištykinus iš kambario į savo miegamąjį, nekrustelėjo nei vaikas, nei šuo.

— Kaip ji? — paklausė Džonas, įsliuogęs lovon.

— Neblogai, — nusišypsojo Liza. — Žinau. Perdėm nerimauju. Bet kitaip negaliu.

— Todėl tave ir myliu. Tu nepriekaištingai rūpiniesi mumis visais. Neišmanau, ką esu kada padaręs, kad man taip pasisekė.

— Tiesiog šauniai apsisukai ir nustvėrei mane, kai man buvo keturiolika.

Iki tol ji nebuvo pažinusi ar mylėjusi kokio nors vaikino, neįsimylėjo jokio kito ir vėliau. O po trisdešimt dvejų pažinties metų jos meilė jam virto aistra.

— Žinai, ir dabar atrodai ne ką vyresnė nei keturiolikos, — beveik droviai tarė jis ir švelniai įsitempė ją į lovą. Ji nė kiek nesipriešino, ir jis pamažu atsagstė jai palaidinę, o ji nusitraukė aksominį sijoną, kuriuo buvo pasipuošusi Kalėdų proga. — Myliu tave, Liza, — sušnabždėjo įsikniaubęs jai į kaklą. Ją užliejo geismas, jo rankos švelniai nuslydo nuogais jos pečiais iki laukiančių krūtų, o lūpos stipriai prisispaudė prie josios.

Juodu ilgai gulėjo susiglaudę, kol galų gale užmigo pasisotinę ir laimingi. Jųdviejų gyvenimas buvo kupinas gražių dalykų, kuriuos jie susikūrė ar rado per daugybę metų. Savo meilę abu gerbė ir brangino. Liza galvojo apie jį, jo glėbyje grimzdama į miegą. Jis gulėjo jai už nugaros, arti ją prisitraukęs, rankomis apsivijęs liemenį, kelius prispaudęs prie jos kelių linkio. Jo kūnas buvo apgaubęs jos užpakalį, veidas ilsėjosi ant gražių šviesių plaukų. Jie ramiai miegojo iki ryto.

Vos pakirdusi, Liza nuskubėjo pas Anę. Siausdamasi chalatą ir jį rišdamasi, įėjo į Anės kambarį ir rado ją dar miegančią. Ji neatrodė panaši į ligoniukę, bet kai Liza pritykino arčiau, Anė buvo mirtinai išblyškusi ir vos kvėpavo. Ji švelniai pajudino dukrelę, ir jos širdis staiga ėmė daužytis. Ji laukė, kada mergaitė pabus, bet pasigirdo tik tyli dejonė. Anė nesureagavo į mamos prisilietimą net tada, kai Liza ją smarkiai supurtė ir pašaukė vardu. Tomis anksčiau už Džoną išgirdo mamą ir atbėgo pažiūrėti, kas nutiko.

— Kas yra, mama?

Tą akimirką, kai mama suriko, jis pajuto kažką negera. Buvo su pižama, užsimiegojęs, susitaršiusiais plaukais.

— Nežinau. Pasakyk tėtei pakviesti daktarą Stouną. Negaliu pažadinti Anės, — tarė Liza ir pravirko. Padėjo galvą šalia dukrelės veiduko, girdėjo jos kvėpavimą, bet Anė buvo be sąmonės ir Liza tučtuojau suprato, kad nuo vakar vakaro jai smarkiai šoktelėjo temperatūra. Nedrįso nė trumpam jos palikti ir iš vonios kambario atsinešti termometrą. — Paskubėk! — sušuko ji nueinančiam sūnui, tada pamėgino Anę pasodinti. Šįsyk mergaitė krustelėjo, vos girdimai sudejavo, bet neištarė nė žodžio, neatsimerkė ir neprabudo. Regis, nesuvokė, kas dedasi aplinkui, o Liza tik sėdėjo spausdama ją glėbyje ir tyliai verkė. — Prašau, mažule, prašau, pabusk... Nagi... Myliu tave... Ane, prašau... — Ji raudojo, kai po valandėlės į kambarį įlėkė Džonas, o įkandin jo ir Tomis.

— Voltas sakė tuojau atvažiuosiąs. Kas atsitiko? — Jis taip pat atrodė išsigandęs, nors nenorėjo Lizai prisipažinti, kad nerimauja. Stovėdamas už tėvo ir žvelgdamas jam per petį verkė Tomis.

— Nežinau, jai labai aukšta temperatūra, negaliu jos pažadinti... Ak, Dieve, ak, Džonai, prašau... — Ji sėdėjo ir kūkčiojo, glausdama prie širdies mažylę, ją sūpuodama, bet Anė nė nesudejavo. Visos šeimos akivaizdoje ji gulėjo ant mamos rankų be gyvybės ženklų.

— Ji išsikapstys. Vaikams taip būna, o po dviejų valandų, žiūrėk, jie jau sveikutėliai. Juk žinai. — Džonas mėgino nuslėpti, kad ir jį apėmė panika.

— Nesakyk to, ką ir aš žinau. O žinau tik tiek, kad ji labai serga, — nervingai atšovė vyrui Liza.

— Voltas pažadėjo nuvežti ją į ligoninę, jei reikės. — Bet jiems jau ir taip buvo aišku, kad be ligoninės neapsieis. — Eik rengtis, — švelniai paragino Džonas. — Pabūsiu su ja.

— Jos nepaliksiu, — nukirto Liza.

Ji paguldė Anę į lovelę ir suglostė plaukus. Tomis pastėręs žvelgė į seserį. Ji buvo išblyškusi kaip numirėlė, ir, rodės, net įsižiūrėjęs nebūtum įstengęs pasakyti, ar ji kvėpuoja. Buvo sunku patikėti, kad Anė ūmai pabus juokdamasi, bet jis vis tiek vylėsi, kad tai dar gali nutikti.

— Kaip ji šitaip staiga susirgo? Aną vakarą buvo visai sveika, — priblokštas ir sutrikęs tarė Tomis.

— Ji jau sirgo, bet aš maniau, kad nieko baisaus. — Liza dirstelėjo į Džoną, tarsi jis būtų kaltas, kad ji neiškvietė daktaro vakar vakare. Pagalvojusi, kad jie mylėjosi, o Anei tuo metu savo kambaryje pamažu blausėsi sąmonė, pajuto šleikštulį. — Turėjau įtikinti Voltą atvykti vakar.

— Juk nežinojai, kad ji taip įsisirgs, — ramino Džonas, bet ji nepratarė nė žodžio.

Paskui jie išgirdo beldimą į duris. Džonas nubėgo jų atidaryti ir įleisti daktaro. Lauke spaudė šaltis, atūžė žadėtoji pūga. Gausiai drėbė sniegas, ir pasaulis už lango atrodė toks pat niūrus, kaip ir nuotaika Anės miegamajame.

— Kas nutiko? — paklausė daktaras Džono, skubėdamas į Anės kambarį.

— Nežinau. Liza sako, kad jai staiga pašoko temperatūra. Negalime jos pabudinti.