Даниэла Стил: Gyvenimo dovana

Viskas jiems priminė Anę, viskas kėlė skausmą, tarytum tvinkčiotų nervas, ir ta gėla tik retkarčiais labai trumpam atlėgdavo, o šiaip būdavo veik nepakeliama.

Tomio treneris suprato, kaip jaučiasi vaikinas, apie tai prieš pat pavasario atostogas užsiminė ir viena mokytoja. Pirmąsyk per visus mokykloje praleistus metus jo pažymiai buvo suprastėję, bet jam, regis, neberūpėjo niekas. Be Anės viskas buvo vis tiek.

— Vitakerių sūnui nekas, — vieną dieną pasakė klasės auklėtoja matematikos mokytojai, su kuria sėdėjo prie stalo mokyklos valgykloje. — Aną savaitę ketinau paskambinti jo mamai, bet pamačiau ją mieste. Atrodo dar blogiau už sūnų. Manau, tai šeimai labai sunku, žiemą mirus jų mažajai mergaitei.

— O kam būtų lengva? — užjaučiamai tarė matematikos mokytoja. Ji pati turėjo vaikų ir neįsivaizdavo, kaip ištvertų tokią netektį. — Ar jam tikrai prastai? Gal susikirto per kokį egzaminą?

— Dar ne, bet gali, — atvirai pripažino auklėtoja. — Jis buvo vienas geriausių mano mokinių. Žinau, jo tėvai labai rimtai žiūri į išsilavinimą. Tėvas net sakė ketinąs leisti sūnų į Gebenės Lygos koledžą, jeigu šis norės. Tomio pažymiai buvo geri, deja, tik buvo.

— Jis vėl susiims. Praėjo tik trys mėnesiai. Leisk vaikui atsigauti. Turėtume duoti ramybę jam ir jo tėvams, o mokslo metų pabaigoje pamatysime, kaip jam sekasi. Juk galime bet kada jiems paskambinti, jeigu jis iš tikrųjų nebesusidoros su mokslais ar neišlaikys egzamino.

— Bet man labai sunku matyti, kaip tas vaikis ritasi žemyn.

— Gal jam nėra iš ko rinktis? Gal jam dabar reikia kovoti, kad išgyventų tragediją. Gal šitai svarbiau? Kartais man nelengva pripažinti, kad yra svarbesnių dalykų už visuomenės mokslus ir trigonometriją. Duokime vaikiui progą atitokti ir atgauti pusiausvyrą.

— Praėjo trys mėnesiai, — priminė auklėtoja.

Buvo kovo pabaiga. Jau du mėnesius Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo Eizenhaueris, Saikas sėkmingai išbandė vakciną nuo poliomielito, o Liusilė Bol galop susilaukė labiausiai išreklamuoto kūdikio. Pasaulis sparčiai žengė į priekį, bet ne Tomiui Vitakeriui. Jo gyvenimas sustojo sulig Anės mirtimi.

— Žinai, jeigu ji būtų buvusi mano duktė, gedėčiau jos visą gyvenimą, — tyliai pasakė jautresnė mokytoja.

— Tikiu.

Abi moterys nutilo galvodamos apie savo šeimą ir, baigiantis pietų metui, sutarė dar kurį laiką žiūrėti pro pirštus į Tomio ritimąsi žemyn. Bet visi jau buvo pastebėję, kad Tomio niekas nebedomina. Tą pavasarį jis nusprendė nebežaisti krepšinio ir beisbolo, nors treneris mėgino jį įkalbėti. Namie jo kambaryje viešpatavo baisi netvarka, jis nebeatlikdavo namų ruošos darbų ir pradėjo pyktis su tėvais, o to anksčiau nebūdavo.

Bet ir jo tėvai taip pat nesutarė. Vis vaidydavosi, ir vienas garsiai kaltindavo dėl ko nors kitą. Nepripilta į automobilį benzino, neišneštos šiukšlės, neišleistas laukan šuo, neapmokėtos sąskaitos, neišsiųsti čekiai, nenupirkta kavos, neatsakyta į laišką. Visa tai buvo nesvarbūs dalykai, bet jie vis tiek nuolat vaidydavosi. Tėvo nuolat nebūdavo namuose. Mama nesišypsojo. Ir nė vienas nepratardavo kitam jokio malonaus žodžio. Jie, rodės, net nebeliūdėjo, tik virė pykčiu. Tylomis niršo ant vienas kito, pasaulio, gyvenimo, likimo, kad buvo toks žiaurus ir atėmė iš jų Anę. Tik garsiai rėkdavo ir skųsdavosi dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, dėl didelės sąskaitos už elektrą.

Tomiui buvo lengviau likti nuošaly. Dažniausiai jis bastydavosi po sodą, susimąstęs sėdėdavo ant užpakalinių laiptų, ėmė rūkyti. Kelissyk net išmaukė porą bokalų alaus. O kartais tūnodavo lauke po užpakaliniais laiptais, be atvangos pliaupiant lietui, kuris nesiliovė visą mėnesį, gurkšnodavo alų ir traukdavo cigaretę. Tada jausdavosi esąs visai suaugęs, o sykį net nusišypsojo pagalvojęs, kad jei Anė jį tokį išvystų, tikrai pasipiktintų. Deja, ji nematė jo, o tėvams nerūpėjo, ką jis veikia. Be to, jam buvo šešiolika. Jau suaugęs.

— Man nusispjaut, kad tau šešiolika, Maribeta Robertson, — tarė jos tėvas vieną kovo vakarą Onavoje, Ajovos valstijoje, už kokių dviejų šimtų penkiasdešimties mylių nuo tos vietos, kur sėdėjo Tomis, lėtai girtėdamas nuo alaus po užpakaliniais tėvų namo laiptais ir žiūrėdamas į audros išguldytas mamos gėles. — Tu niekur neisi su ta lengvute, plona suknele, ant veido susitepusi visą parduotuvės kosmetiką. Drožk nusiprausti veido ir nusivilk suknelę.

— Tėti, tai pavasario šokiai. Ta proga visos dažosi ir puošiasi vakarinėmis suknelėmis.

Maribetos bendraamžė, kurią vyresnysis jos brolis pakvietė į šokius prieš dvejus metus, atrodė kur kas nepadoriau, bet tada tėvas neprieštaravo. Mat ji buvo Rajano mergina, o tai visai kas kita. Rajanas galėjo daryti, ką panorėjęs. Jis vaikinas, o Maribeta — ne.

— Jei nori eiti, apsivilk tinkamą suknelę, antraip liksi namie ir klausysies radijo su motina.

Pagunda likti namie buvo didžiulė, bet tada nuplauktų šokių vakaras, kurio daugiau nebus. Ji net ketino visai į jį neiti, ypač jei turės vilkėti suknele, su kuria bus panaši į vienuolę, bet, tiesą sakant, sėdėti namie taip pat nenorėjo. Suknelę pasiskolino iš draugės vyresniosios sesers, ji buvo truputį didoka, bet, jos manymu, labai graži, pasiūta iš blizgančios mėlynos taftos. Prie jos derėjo tokios pat spalvos bateliai, jie siaubingai spaudė, nes buvo visu dydžiu per maži, bet verti tokių kančių. Suknelė buvo be petnešėlių, bet ant jos galėjai užsivilkti trumputį švarkelį. Giliai iškirptas jos korsažas neslėpė įspūdingo tarpkrūčio. Maribeta buvo apdovanota iškilia krūtine, todėl suprato, dėl ko tėvas šiaušiasi.

— Tėti, prižadu nenusivilkti švarkelio.

— Su švarkeliu ar be jo, gali su šia suknele staipytis namie prieš mamą. Jeigu eini šokti, geriau susirask kitą drabužį, priešingu atveju šokius pamiršk. Atvirai šnekant, man patiktų, jei visai niekur neitum. Su tomis atviromis suknelėmis visos merginos panašios į šliundras. Tau nereikia rodyti savo kūno, kad patrauktum vaikino akį, Maribeta. Verčiau tai įsikalk į galvą dabar, nes parsivesi į namus blogiausią vaikiną. Neužmiršk to, — griežtai nukirto jis.

Jaunesnioji jos sesutė Noelė pavartė akis. Vos trylikos, ji kur kas didesnė maištautoja, nei Maribeta kada nors svajojo būti. Maribeta buvo gera mergaitė, Noelė — taip pat, bet labiau nei sesuo troško spalvingesnio gyvenimo. Trylikmetės akys kaskart sužibėdavo, kai jai švilptelėdavo koks vaikinas. Šešiolikmetė Maribeta labiau drovėjosi ir kur kas atsargiau rodė nepaklusnumą tėvui.

Galiausiai ji nuslinko į savo kambarį ir verkdama atsigulė ant lovos, kol atėjo mama ir padėjo jai išsirinkti kitą suknelę. Suknelių turėjo nedaug, o viena atrodė visai graži. Tamsiai mėlyna su balta apykaklaite ir ilgomis rankovėmis, ji, Margaretos Robertson manymu, turėtų jos vyrui įtikti. Deja, vos ją išvydus Maribetos akys paplūdo ašaromis. Suknelė buvo atgrasi.

— Mama, atrodysiu kaip vienuolė. Salėje visi juoksis iš manęs. — Matydama, kokią suknelę jai siūlo vilktis mama, ji labai susikrimto. Suknelė buvo nepakenčiama.

— Ne visos vilkės tokiomis suknelėmis kaip ana, Maribeta, — tarė mama, rodydama į skolintą mėlynąją.

Margareta turėjo pripažinti, kad suknelė labai daili, bet ir ją šiek tiek baugina. Tokią vilkėdama duktė atrodytų kaip suaugusi moteris. Būdama šešiolikos, laimė ar nelaimė, buvo gamtos apdovanota pilnomis krūtimis, siaurais klubais, liaunu liemeniu ir ilgomis, grakščiomis kojomis. Net paprasti drabužiai vargiai galėjo paslėpti jos grožį. Ji buvo aukštesnė už daugelį savo draugių ir labai anksti subrendusi.