Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Pavyzdžiui, ko? — Tas klausimas jį, regis, sutrikdė.

— Na, ko nors daugiau, nei tik dirbti pas tėtį. Ar nenorėtum išvažiuoti į Čikagą, Niujorką, susirasti geresnį darbą? Arba mokytis koledže?

O ji apie tai ir svajojo. Norėjo kur kas daugiau, deja, pasidalyti tomis svajonėmis nebuvo su kuo. Net su klasės merginomis, kurios buvo į ją nepanašios. Nė viena nebūtų įstengusi suprasti, kodėl jai rūpi pažymiai ir mokslai. Juk tai visai nesvarbu. Ir kam tai įdomu? Tik jai. Todėl ji neturėjo draugų ir jai teko eiti į šokius su tokiu vaikinu kaip Deividas.

Tačiau ji vis tiek neužgniaužė savo svajonių. Niekas nebūtų galėjęs jų atimti iš jos. Netgi tėvas. Maribeta troško įgyti profesiją, gyventi įdomesnėje vietoje, siekė įdomaus darbo, išsilavinimo, jeigu jai bus leista mokytis, ir galiausiai mylimo ir gerbiamo sutuoktinio. Negalėjo įsivaizduoti gyvenimo su žmogumi, kuriuo nesižavėtų. Negalėjo įsivaizduoti tokio gyvenimo kaip savo mamos, ištekėjusios už vyro, kuris nekreipė į ją jokio dėmesio, nesiklausė, ką ji kalba, ir kuriam nė motais, ką ji mano. Maribeta troško kur kas daugiau. Ji turėjo daugybę svajonių ir idėjų, visų laikomų beprotiškomis, žinoma, mokytojos taip nemanė, jos suprato, kad ji ypatinga, ir stengėsi išvaduoti ją iš veržiančių pančių. Jos žinojo, kad jai labai svarbu kada nors gauti išsilavinimą. Tačiau ji šiek tiek atsivėrė vienintelį kartą, kai rašė referatą, ir buvo pagirta už savo mintis... Bet tai buvo tik valandėlė. Šiaip ji neatskleidė savo planų nė vienam žmogui.

— Ar nori punšo? — paklausė Deividas.

— Ką?.. — Jos mintys buvo nuklydusios už daugybės mylių. — Atsiprašau, užsigalvojau... Atleisk, kad šįvakar mano tėvas išūžė tau ausis. Mudu susiginčijome dėl suknelės, ir aš turėjau persirengti. — Tai pasakiusi ji pasijuto labai nesmagiai.

— Ji labai graži, — nervingai tarė jis, bet akivaizdžiai melavo. Tamsiai mėlyna suknelė buvo tokia senamadiška ir nedaili, kad reikėjo turėti drąsos ją apsivilkti. Bet Maribeta buvo pratusi išsiskirti ir būti pajuokta. Arba turėjo būti pratusi. Ji nuolat nepritapdavo. Todėl Deividas O’Konoras visai drąsiai kvietė ją į šokius. Mat žinojo, kad niekas kitas to nepadarys. Visų nuomone, ji buvo graži, bet keista. Per aukšta, šviesiais rusvais plaukais, puikios figūros, bet jai terūpėjo mokykla, ji niekada neidavo į pasimatymus. Niekas jos nekviesdavo. Jis nusprendė, kad ji sutiks su juo eiti, ir neapsiriko. Jis nesportavo, buvo žemo ūgio ir apkūnus — dėl to jam kildavo daugybė keblumų. Ką dar jis būtų galėjęs pasikviesti, jei ne Maribetą Robertson? Na, gal dar kelias tikrai negražias merginas, su kuriomis jis nieku gyvu nenorėtų būti užkluptas, tad pasirinko ją. Tiesą sakant, Maribeta jam patiko. Deja, jos tėvas vaikino visai nesužavėjo. Kol laukė jos, senis privertė jį paprakaituoti. Jau buvo sunerimęs, ar neįstrigs čia visam vakarui, bet galų gale ji pasirodė apsivilkusi tamsiai mėlyna suknele su balta apykaklaite. Maribeta atrodė gražiai. Ta bjauri suknelė vis tiek nepaslėpė nuostabios jos figūros. Šiaip ar taip, argi tai svarbu? Jis buvo susijaudinęs, kad šoks su ja ir jus prigludusį jos kūną. Vos pagalvojus apie tai, jo vyriškumas pabusdavo.

— Ar nori punšo? — pakartojo jis.

Ji linktelėjo. Nors punšo nenorėjo, nesumojo, ką dar galėtų jam pasakyti. Gailėjosi čia atėjusi. Jis buvo toks nuoboda, bet daugiau niekas nepakvies jos šokti, be to, su ta tamsiai mėlyna suknele atrodė kvailai. Reikėjo likti namie ir klausytis radijo su mama, kaip buvo jai pagrasinęs tėtis.

— Tuojau grįšiu, — tarė Deividas ir dingo.

Ji ėmė žvalgytis į šokančias poras. Daugelis merginų buvo gražiai pasipuošusios ryškiaspalvėmis suknelėmis pūstais sijonais, užsimetusios mažyčius švarkelius, jų suknelės buvo panašios į tą, su kuria jai buvo uždrausta eiti iš namų.

Praėjo, regis, visa amžinybė, kol vėl pasirodė išsišiepęs Deividas. Atrodė taip, tarsi būtų slėpęs jaudinančią paslaptį. Vos paragavusi punšo, ji suprato, kodėl jis toks laimingas. Gėrimas atrodė keisto skonio, ir ji sumetė, kad buvo pastiprintas.

— Kas jame? — paklausė ji, giliai įkvėpdama punšo ir siurbtelėdama mažą gurkšnelį, mat jai parūpo, ar jos įtarimai pagrįsti. Ji buvo ragavusi alkoholio tik kelis kartus, bet nė kiek neabejojo, kad į punšą jo pripilta ganėtinai.

— Tik truputis tauraus gėrimo, — nusiviepė jis, ūmai tarsi dar labiau sumažėjęs ir kur kas labiau subjaurėjęs nei tada, kai pakvietė ją į šokius. Buvo tikras pašlemėkas, ir tai, kaip geidulingai skersakiavo į ją, kėlė šleikštulį.

— Nenoriu apgirsti, — atsainiai pasakė ji, dar labiau gailėdamasi, kad atėjo į šokius ir ypač su juo. Kaip ir dažniausiai, ji čia jautėsi nesmagiai.

— Nagi, Maribeta, būk draugė. Tu nenusigersi. Tik keletą gurkšnelių. Pralinksmėsi.

Ji įdėmiau pažvelgė į jį ir suprato, kad jis, nuėjęs atnešti punšo, spėjo nusitašyti.

— Kiek prisisiurbei?

— Jaunikliai už sporto salės turi keletą butelių romo, o Kaningemas — puslitrį degtinės.

— Puiku. Tiesiog nuostabu.

— Tikrai! — Jis linksmai nusišypsojo patenkintas, kad ji jam nepriekaištavo, visiškai abejingas jos balso tonui. Ji pasidygėjusi spoksojo į jį, bet jis, regis, to nepastebėjo.

— Trumpam dingsiu, — šaltai tarė Maribeta. Ji atrodė daug vyresnė už jį. Jos ūgis ir elgesys ją sendino, o šalia jo buvo lyg milžinė, nors tik penkių pėdų aštuonių colių ūgio. Deividas buvo už ją žemesnis kokiais keturiais penkiais coliais.

— Kur eini? — sunerimo jis. Jie dar nesušoko nė vieno šokio.

— Į tualetą, — atkirto ji.

— Girdėjau, kad ir tenai yra buteliukas.

— Atnešiu ir tau, — pasakė ir įsimaišė į minią.

Orkestras grojo „Vakaro vėsumoje, vėsumoje, vėsumoje“, porelės šoko susiglaudusios, ir ji nuliūdo, skindamasi kelią per sporto salę pro būrelį vaikinų, aiškiai besistengiančių paslėpti butelį. Deja, jie negalėjo užmaskuoti jo poveikio, ir už kelių žingsnių du jau vėmė pasieny. Bet brolis buvo pripratinęs ją prie tokio reginio. Ji nusiyrė kuo toliau ir atsisėdo ant suolo kitoje salės pusėje, tik norėdama susikaupti ir šiek tiek ramiai pabūti prieš grįždama pas Deividą. Jis, žinoma, jau girtas, ir jai buvo visai nelinksma. Tikriausiai reikėtų traukti namo ir viską užmiršti. Ji abejojo, ar po kelių taurių Deividas apskritai jos pasiges.

Maribeta ilgai sėdėjo ant suolo, žvarbdama nakties ore, bet to nepaisė. Jai buvo gera čia būti, toli nuo visų: Deivido, bendraklasių ir nepažįstamųjų, kurie lakė ir lupo ožius. Buvo gera ir atitrūkti nuo tėvų. Jai dingtelėjo, kad šitaip galėtų čia sėdėti amžinai. Ji atrėmė galvą į suolo atlošą, užsimerkė, priešais save ištiesė kojas, tarytum būtų plūduriavusi šaltame ore, ir susimąstė.

— Apsvaigai? — pasigirdo šalia jos tylus balsas.

Maribeta pašoko. Pakėlusi akis, išvydo pažįstamą veidą.

Jis buvo abiturientas, futbolo žvaigždė, ir nė nenutuokė, kas ji. Maribeta nežinojo, ką jis čia veikia ir kodėl ją užkalbino. Gal palaikė kita? Ji atsisėdo ir papurtė galvą, vildamasi, kad jis nueis ir duos jai ramybę.

— Ne. Tik pernelyg daug žmonių. Man regis, visko per daug.

— Ir man, — pasakė jis ir neprašytas klestelėjo greta jos. Net mėnulio šviesoje buvo neįmanoma nepastebėti, kad vaikinas labai patrauklus. — Nepakenčiu minios.

— Sunkoka tuo patikėti, — prajuko ji. Keista, bet šalia jo pasijuto jaukiai, nors jis ir buvo mokyklos pažiba. Tačiau viskas atrodė nuostabu sėdint lauke, tamsoje, ant suolo prie sporto salės. — Tu nuolat apsuptas žmonių.