Даниэла Стил: Gyvenimo dovana

— O tu? Iš kur tu žinai, kas aš? — susidomėjo jis. Buvo labai išvaizdus. — Kas tu esi?

— Pelenė. Mano biuikas ką tik virto moliūgu, kavalierius — girtuokliu, o aš išėjau ieškoti krištolinės kurpaitės. Gal ją matei?

— Galbūt. Papasakok, kaip ji atrodo. Iš kur man žinoti, kad iš tikrųjų esi Pelenė? — Jos žodžiai jį pralinksmino, ir jis nustebo, kodėl anksčiau jos nepastebėjo. Ji vilkėjo bjauria suknele, bet buvo dailaus veido, puikios figūros, be to, turėjo gerą humoro jausmą. — Ar tu abiturientė? — Ūmai susidomėjo ja, nors visi mokykloje žinojo, kad jis jau kelerius metus susitikinėja su Debe Flauers. Net sklido gandai, kad baigę mokyklą jie ketina tuoktis.

— Aš mokausi žemesnėje klasėje, — kreivai šyptelėjo ji, stebėtinai nuoširdi net Žaviojo Princo akivaizdoje.

— Gal todėl tavęs ir nepastebėjau, — atvirai prisipažino jis. — Bet atrodai vyresnė.

— Ačiū. — Ji nusišypsojo svarstydama, ar grįžti pas Deividą, ar keliauti namo. Juk nesėdės čia viena su abiturientu. Tačiau su juo jautėsi saugi.

— Aš — Polas Braunas. O koks tavo vardas, Pelene?

— Maribeta Robertson. — Ji šyptelėjo ir atsistojo.

— Kur eini? — Aukštas tamsiaplaukis žaviai šypsojosi, bet atrodė nusivylęs.

— Namo.

— Viena? — Ji linktelėjo. — Nori, kad pavėžėčiau?

— Ačiū, ne. — Neįtikėtina, kad atsisako važiuoti su Polu Braunu, abiturientų įžymybe. Kas tuo patikėtų? Tai bent laimėjimas, šyptelėjo sau.

— Nagi, bent jau leisk tave palydėti į sporto salę. Ar pasakysi savo palydovui, kad išeini?

— Gal ir turėčiau. — Tarsi seni draugai jie ramiai nužingsniavo prie pagrindinių salės durų. Vos jiems įžengus vidun, ji pamatė beviltiškai nusitašiusį Deividą — svyruodamas jis gėrė iš butelio kartu su pustuziniu vaikinų. Čia buvo vyresnių mokinių, kurie viską prižiūrėjo, bet visi, regis, darė, ką norėjo. — Nemanau, kad jį reikėtų perspėti, — taktiškai tarė Maribeta ir stabtelėjo dar gerokai nepriėjusi prie Deivido ir žvelgdama į Polą su šypsena. Jis buvo daug aukštesnis už ją. — Ačiū už draugiją. Dabar metas į namus. — Vakaras visiškai nepavyko. Ji jaustųsi bjauriai praleidusi laiką, jei ne tas pokalbis su Polu Braunu.

— Negaliu išleisti tavęs vienos. Leisk pavėžėti. O gal tu bijai, kad mano ševrolė taip pat virs moliūgu?

— Ne. Argi tu ne Žavusis Princas? — paerzino ji, bet paskui sumišo. Jis iš tikrųjų toks, ir ji sumojo, kad nederėjo taip sakyti.

— Nejaugi? — šyptelėjo jis. Buvo nepaprastai patrauklus ir elgėsi rafinuotai, padėjo jai įlipti į automobilį, nepriekaištingai prižiūrimą 1951 metų Bel Air su nauja chromo apdaila, visas jo vidus buvo išmuštas raudona oda.

— Man patinka tavo moliūgas, Polai, — patraukė jį per dantį Maribeta, ir jis nusijuokė.

Kai ji pasakė savo adresą, Polas pasiūlė kur nors užsukti mėsainių ir išgerti po pieno kokteilį.

— Tau buvo ne itin smagu. Tavo kavalierius — tikras bukagalvis. Atleisk, gal man nederėtų taip šnekėti, bet šįvakar iš jo nesulaukei dėmesio. Kertu lažybų, kad net nepašokai. Gal pakeliui į namus tau reikėtų truputį pasilinksminti? Kaip manai? Dar anksti. — Taip, vėlu nebuvo, o namo jai reikėjo grįžti iki vidurnakčio.

— Gerai, — atsargiai tarė ji. Norėjo pabūti su juo ir buvo juo susižavėjusi labiau, nei drįso prisipažinti. Jam atsispirti neįmanoma. — Ar šį vakarą atėjai vienas? — paklausė ji svarstydama, kas nutiko Debei.

— Taip. Aš vėl laisvas paukštis. — Maribetos klausimas bylojo, kad ji žino apie Debę. Visi mokykloje žinojo. Bet prieš dvi dienas jųdviejų romanas baigėsi, nes Debė išsiaiškino, jog per Kalėdų atostogas jis susitikinėjo su kita. Tačiau apie tai Maribetai neprasitarė. — Regis, man pasisekė, ar ne, Maribeta?

Jo šypsena ją nuginklavo. Pakeliui į Vilio užkandinę, kurioje nuo ryto iki vakaro kiurksojo auksinis jaunimas, jis domėjosi, kaip gyvena Maribeta. Kai jie tenai nusigavo, užkandinė buvo sausakimša, plyšavo automatinis patefonas. Čia buvo susibūrę bene daugiau žmonių nei šokiuose, ir Maribeta ūmai labiau nei iki šiol sunerimo dėl atkarios savo suknelės, kurią privertė apsivilkti tėvai, ir dėl to, kas yra Polas. Staiga labai aiškiai pasijuto esanti tik šešiolikmetė. O Polui beveik aštuoniolika. Lyg nujausdamas, kad ji drovisi, jis puolė pažindinti ją su savo draugais. Kai kurie smalsiai kilstelėjo antakius, tarsi klausdami, kas ji, bet nė vienas, regis, neprieštaravo jos draugijai. Keista, bet buvo jai, Polo viešniai, malonūs, ir ji puikiai praleido laiką juokdamasi ir šnekėdamasi. Pasidalino su Polu sūrainį, išgėrė pieno kokteilį, paskui juodu sušoko pustuzinį šokių pagal dainų, tarp jų ir lėtų, muziką, sklindančią iš automatinio patefono. Polas buvo ją taip prisiglaudęs, kad juto įsirėmusias jos krūtis, jai net gniaužė kvapą. Maribeta tučtuojau suprato, kaip veikia Polą, ir suglumo, bet jis neleido jai atsitraukti ir šoko stipriai ją apkabinęs. Vėliau pažvelgė į ją ir švelniai nusišypsojo.

— Kur buvai paskutinius ketverius metus, mergyte? — paklausė kimiu balsu, ir ji šyptelėjo.

— Man rodos, buvai pernelyg užsiėmęs, todėl manęs ir nepastebėjai, — be užuolankų atsakė ji, ir jam tas patiko.

— Tu teisi, buvau kvailys. Šįvakar man tikriausiai pasisekė.

Jis vėl prisitraukė ją arčiau ir ėmė lūpomis braukyti jai per plaukus. Kažkuo ji jaudino jį. Ne tik kūnas ar įspūdingos krūtys, kurias juto jiems šokant, bet ir tai, kaip ji žvelgė, reagavo į jį. Ji spinduliavo gyvybingumu, išskirtinumu ir drąsa, tarytum nieko nebijotų. Žinojo, kad ji dar vaikas, kad ją, jauniklę, turėtų šiek tiek gąsdinti abiturientas, bet taip nebuvo. Ji nesibaimino jo, nebijojo sakyti, ką mano, ir tai jį traukė. Išsiskyrimas su Debe užgavo jo savimeilę, o Maribeta ramino kaip koks balzamas.

Jiems atėjus prie automobilio, jis atsigręžė į ją. Dar nenorėjo vežti jos namo. Jam patiko būti su ja. Viskas joje patiko. O Maribeta svaigo vien būdama su juo.

— Gal nori šiek tiek pasivažinėti? Dar tik vienuolikta. — Jie išėjo iš šokių labai anksti, todėl turėjo daugybę laiko pasikalbėti ir pašokti Vilio užkandinėje.

— Tikriausiai reikėtų grįžti namo, — neryžtingai tarstelėjo ji, jam pradėjus važiuoti, bet jis pasuko parko, o ne jos namų link.

Tai nesukėlė jai įtarimo, bet ji nenorėjo pernelyg ilgai užsibūti, nors su juo ir jautėsi saugi. Jis visą vakarą buvo tikras džentelmenas, Deividas nė iš tolo jam neprilygo.

— Truputį pasivažinėsime, tada prižadu pargabenti tave namo. Tik nenoriu, kad vakaras baigtųsi. Jis man ypatingas, — reikšmingai tarė jis, ir Maribetai iš susijaudinimo ėmė suktis galva. Polas Braunas? O jei tai iš tikrųjų vyksta? O jeigu jis pradės susitikinėti su ja vietoj Debės Flauers? Negali būti. — Puikiai praleidau laiką, Maribeta.

— Ir aš. Buvo kur kas geriau nei šokiuose, — nusijuokė ji. Jie keletą minučių nerūpestingai plepėjo, paskui jis privažiavo nuošalią vietą netoli ežero, sustabdė automobilį ir atsigręžė į ją.

— Tu — nepaprasta mergina, — pasakė, ir Maribeta nė kiek neabejojo, kad jis tikrai tą turi galvoje. Polas atidarė daiktadėžę, iš jos ištraukė butelį džino ir pasiūlė jai: — Gal nori gurkštelėti?

— Ne, ačiū. Negeriu.

— Kodėl? — nustebo jis.

— Tiesą sakant, nemėgstu.

Keista, pagalvojo jis, bet vis tiek atkakliai piršo gėrimą. Ji toliau atsisakinėjo, bet primygtinai prašoma, nenorėdama jo įžeisti siurbtelėjo. Skaidrus skystis nutvilkė jai gerklę ir akis, o burna degte degė. Maribeta nuraudo, kai jis pasilenkė, apglėbė ją ir pabučiavo.