Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Jis linktelėjo, tą valandėlę negalėdamas daugiau nieko pridurti.

— Po šešių savaičių vedu. Jei Debė suuos, mane užmuš. Įtikinau, kad viskas, ką ji girdėjo apie tave, tik melas ir paskalos.

— O ką ji girdėjo? — sukluso Maribeta, sudominta to, kad Debės ausis pasiekė gandai apie ją.

— Kad tą vakarą buvau su tavimi. Jai pasakė tie, su kuriais matėmės Vilio užkandinėje. Mūsų santykiai buvo nutrūkę.

Tai savaime suprantama. Nuraminau ją, kad tai nerimta ir nieko nereiškia.

Bet Maribetai buvo skaudu girdėti. Jam buvo svarbi tik Debė. O ji — ne.

— Ar tai ką nors reiškė? — kandžiai paklausė Maribeta. Jai knietėjo žinoti. Dabar turėjo teisę. Laukėsi jo kūdikio.

Jis susimąstęs ilgokai žvelgė į ją, paskui linktelėjo.

— Kažką reiškė. Gal ne tiek daug, kiek turėtų, bet buvo svarbu. Tu buvai puiki. Debė persekiojo mane visą savaitgalį ir liejo ašaras. Anot jos, bjauriai elgiausi su ja, apgaudinėjau ir po trejų metų draugystės esu jai skolingas, todėl ir prižadėjau ją vesti vos baigsime mokyklą.

— Ar tikrai to nori? — pasiteiravo Maribeta, įbedusi į jį žvilgsnį, svarstydama, kas jis ir ko iš tikrųjų nori. Tiesą sakant, jai neatrodė, jog Debė jam tinka, ir buvo įdomu, ar pats tai suvokia.

— Nežinau, ko noriu. Tik žinau, kad kūdikio nenoriu.

— Ir aš.

Tuo ji neabejojo. Gal kada ir norės, bet tik ne dabar ir ne Polo vaiko. Nesvarbu, kad ir koks jis patrauklus. Maribetai, jiems sėdint, pasidarė aišku, kad jos nemyli. Ji nesiveržė už jo ištekėti per prievartą, net jei ir būtų sutikęs ją vesti, bet buvo įsitikinusi, kad jis atsisakys. Tačiau ji nenorėjo ir vyro, kuris meluotų arba apsimestų niekada su ja nesusitikinėjęs ir teigtų, jog buvo jai abejingas. Troško vyro, kuris didžiuotųsi meile jai ir jos kūdikiu. Ne tokio, kuris būtų spiriamas skubiai ją vesti.

— Gal jo atsikratytum? — tyliai paklausė jis, ir Maribeta liūdnai sužiuro į jį.

— Turi galvoje, jį atiduočiau? — Tą ji ir ketino padaryti, klausydama gydytojo patarimo.

— Ne. Kalbu apie abortą. Pažįstu vieną abiturientę, kuri tam ryžosi. Galiu paklausinėti. Gal sukrapštyčiau šiek tiek pinigų. Tai tikrai brangi procedūra.

— Ne, aš to nedarysiu, Polai.

Daktaras atkalbėjo ją nuo tokios galimybės. Nesvarbu, kad ji mažai apie tai nutuokė, bet jai buvo nemalonu ir nejauku, nes atrodė, kad, šitaip atsikratydama kūdikio, įvykdytų žmogžudystę.

— Pasiliksi jį? — pasidomėjo jis, o balse buvo girdėti panika. Ką pasakys Debė? Užmuš jį.

— Ne. Ketinu jo atsižadėti, — atsakė Maribeta. Ji daug apie tai galvojo. Regis, tai vienintelė išeitis. — Pasak daktaro, vos pradės matytis pilvas, galėsiu pagyventi pas vienuoles, o pagimdžiusi atiduoti joms kūdikį, jos ir pasirūpins įvaikinimu. — Tada ji atsigręžė ir uždavė jam keistą klausimą: — Ar norėsi jį pamatyti?

Bet jis papurtė galvą ir nusisuko. Jam labai nepatiko, kad dėl Maribetos jis pasijuto nevisavertis, piktas ir bailys. Suprato turėjęs ja pasirūpinti labiau, bet neišdrįso prisiimti šios naštos kartu su ja. Ir nenorėjo prarasti Debės.

— Atleisk, Maribeta. Jaučiuosi it koks niekšas.

Ji norėjo jam pasakyti, kad toks ir yra, bet negalėjo. Norėjo pasakyti, kad viską supranta, tačiau neįstengė, mat nesuprato. Ji nieko nesuprato. Kas jiems nutiko, kodėl jie taip pasielgė, kodėl ji pastojo ir kodėl jis ves Debę, užuot vedęs ją, o ji turi slapstytis pas vienuoles ir gimdyti jo vaiką? Tai buvo visiška nesąmonė.

Jie dar pasėdėjo tylėdami, paskui jis nuėjo, o ji suprato, kad niekada su juo nebesišnekės. Paskui matė jį tik sykį, dieną prieš mokyklos baigimo iškilmes, bet jis nieko jai nepasakė. Tik pažvelgė į ją ir nusigręžė. Ji viena nudūlino per mokyklos teritoriją ašarotu veidu. Maribeta nenorėjo jo kūdikio. Tai buvo labai neteisinga, ir sulig kiekviena diena ji jautėsi vis prasčiau.

Praėjus savaitei po mokslo metų pabaigos, ji klūpojo prie unitazo ir smarkiai vėmė, bet buvo užmiršusi užrakinti duris, todėl ją užklupo staiga įėjęs brolis.

— Atsiprašau, sesute... O Dieve, ar tu sergi? — Rajanui tučtuojau jos pagailo, o tada, spoksodamas į vemiančią seserį, ūmai viską suprato. — Po šimts, tu nėščia.

Tai buvo ne klausimas, o teiginys.

Ji ilgai gulėjo, pasidėjusi galvą ant unitazo, tada galų gale atsistojo. Jis vis dar žiūrėjo į ją, bet jo veide nebuvo jokios užuojautos, tik kaltinimas.

— Tėtis tave užmuš.

— Kodėl tu manai, kad aš laukiuosi? — Ji stengėsi kalbėti nerūpestingai, bet jis pažinojo ją kaip nuluptą.

— Kas tas vaikinas?

— Ne tavo reikalas, — atšovė ji, jausdama, kaip ją vėl užlieja šleikštulio banga, bet labiau iš nervų ir siaubo.

— Verčiau jam liepk išsitraukti geriausią kostiumą arba bėk iš namų. Jei tas tipas pasielgs su tavimi nederamai, tėtis nudirs jam kailį.

— Ačiū už patarimą, — pasakė ji ir išsvirduliavo iš vonios kambario. Jai buvo aišku, kad jos dienos suskaičiuotos. Ir ji neklydo.

Tą popietę Rajanas viską išpliurpė tėčiui. Šis įtūžęs grįžo namo ir vos neišlaužė dukterų miegamojo durų. Ji gulėjo ant lovos, o Noelė klausėsi muzikos ir tvarkėsi nagus. Tėvas nusitempė Maribetą į svetainę ir pašaukė mamą. Maribeta vis mėgindavo sugalvoti, kaip jiems viską išklos, bet dabar to nebereikėjo. Už ją tai padarė Rajanas.

Mama išėjo iš savo kambario verkdama, o Rajanas buvo paniuręs, lyg Maribeta būtų įskaudinusi ir jį. Tėvas liepė Noelei likti savo kambaryje. Tarsi įniršęs bulius jis siautėjo svetainėje ir rėkavo, kad Maribeta tokia pati kaip jos tetos ir pasielgė lyg kekšė, jiems visiems nuplėšdama garbę. Paskui paklausė, nuo ko ji pastojo. Bet mergina buvo tam pasirengusi. Jai buvo vis tiek, ką jie jai padarys. Nė neketino išduoti jo vardo.

Anksčiau manė, kad Polas žavus, įdomus, kad labai miela būti jį įsimylėjusiai, būti jo geidžiamai. Deja, jis jos nemylėjo ir ketino vesti kitą. Šešiolikmetė Maribeta nenorėjo, kad jos gyvenimas, vos prasidėjęs, būtų visiškai sugriautas. Verčiau gimdys kūdikį ir jį atiduos įvaikinti. Bet jie neišgaus, kas jo tėvas.

— Kas jis? — šaukė tėvas. — Kol nepasakysi, neišleisiu iš šio kambario.

— Tada ilgai iš čia neišeisime, — tyliai tarė ji.

Nuo tada, kai paaiškėjo, kad laukiasi, ji labai daug galvojo, todėl net tėvas nebegalėjo jos įbauginti. Be to, blogiausia jau atsitiko. Ji nėščia. Jie tai žino. Ką dar galėjo jai padaryti?

— Kodėl slepi, kas jis? Mokytojas? Mokinys? Vedęs vyriškis? Kunigas? Vienas tavo brolio draugų? Kas?

— Tai nesvarbu. Jis nesiruošia manęs vesti, — ramiai atsakė ji, nustebinta savo pačios tvirtybės, atsidūrus uragano, kurį sukėlė jos tėvas, centre.

— Kodėl? — tūžo jis.

— Nes jis nemyli manęs, o aš nemyliu jo. Tai visai paprasta.

— Man tai neatrodo paprasta, — dar pikčiau subliuvo tėvas, o mama vis verkė ir grąžė rankas. Žiūrėdama į ją, Maribeta pasijuto siaubingai. Jai plyšo širdis, kad šitaip skaudina mamą. — Sugulei su kažkokiu vaikinu net jo nemylėdama. Tai labai niekinga ir žema. Netgi tavo tetos mylėjo vyriškius, su kuriais miegojo. Ir jie jas vedė. Dabar padoriai gyvena ir turi santuokinių vaikų. O ką darysi su kūdikiu?

— Nežinau, tėti. Pamaniau, atiduosiu jį įvaikinti, nebent...

— Nebent kas? Manai galinti jį čia auginti ir daryti gėdą sau ir mums? Tik per mano ir tavo motinos lavoną.

Jos mama metė į ją maldaujamą žvilgsnį, prašantį kaip nors susitvarkyti su ta bėda, bet Maribeta jokiu būdu negalėjo to padaryti.