Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Nenoriu auginti kūdikio, tėti, — liūdnai pasakė ji, kai jos akys galiausiai paplūdo ašaromis. — Man šešiolika, negaliu jam nieko duoti ir noriu gyventi. Neatsisakysiu gyvenimo, nes kitaip negaliu. Mudu abu turime teisę gauti daugiau.

— Kaip kilnu, — tarė jis, širsdamas dėl tokių jos žodžių. — Būtų buvę gražu, kad prieš nusimaudama kelnaites būtum elgusis bent kiek kilniau ir padoriau. Pažvelk į savo brolį. Jis flirtuoja su daugybe merginų, bet nė viena nuo jo nepastojo. O tavo, šešiolikmetės, gyvenimas eina šuniui ant uodegos.

— Taip nėra, tėti. Gyvendama pas vienuoles, galėčiau mokytis, o gruodžio mėnesį, pagimdžiusi kūdikį, grįžti į mokyklą. Pasirodyčiau po kalėdinių atostogų. Pasakytume, kad sirgau.

— Tikrai? Ir kas, tavo manymu, tuo patikės? Manai, žmonės neplaks liežuviais? Visi sužinos. Užtrauksi gėdą sau ir mums. Visai mūsų šeimai.

— Tai ko nori iš manęs, tėti? — liūdnai paklausė ji, o ašaros jau riedėjo skruostais. Tai buvo sunkiau, nei ji manė, ir buvo nelengva nuspręsti. — Ko nori iš manęs, tėti? Kad mirčiau? Negaliu atitaisyti to, ką prisidirbau. Nežinau, ko griebtis. Geriau nebus. — Ji raudojo, bet tėvas buvo nepalenkiamas. Šaltas kaip ledas.

— Turėsi pagimdyti kūdikį ir atiduoti jį įvaikinti.

— Nori, kad apsigyvenčiau pas vienuoles? — paklausė ji, vildamasi, kad jis leis jai pasilikti namie. Gyvenimas vienuolyne toli nuo šeimos ją labai baugino. Bet jeigu jis lieps jai išeiti, kur ji pasidės?

— Čia likti negali, — ryžtingai nukirto tėvas, — ir negali auginti kūdikio. Keliauk pas gailestingąsias seseris, susilauk kūdikio ir grįžk namo. — Tada jis kirto jai paskutinį smūgį. — Iki tol nenoriu tavęs nė akyse regėti. Ir draudžiu tau matytis su mama ir seserimi. — Valandėlę pasidingojo, kad jo žodžiai ją pribaigs. — Tavo poelgis mus įžeidė. Pažeminai savo ir mūsų orumą. Sugriovei mūsų pasitikėjimą. Užtraukei mums ir sau negarbę, Maribeta. Niekada to nepamiršk.

— Kodėl tai, ką padariau, yra šitaip baisu? Niekada jums nemelavau. Niekada jūsų neskaudinau. Niekada neišdaviau. Pasielgiau labai kvailai. Tik sykį. Ir už tai gavau atpildą. Argi to negana? Negaliu nuo to pabėgti. Turėsiu su tuo gyventi. Privalėsiu atsižadėti savo kūdikio. Ar tau to maža? Kiek dar būsiu baudžiama? — Ji sielvartingai raudojo, bet jis buvo nepermaldaujamas.

— Tai jųdviejų su Dievu reikalas. Aš nebaudžiu. Jis baudžia.

— Tu — mano tėvas. Išsiunti mane toli nuo namų. Sakai, kad nesimatysime, kol susilauksiu vaikelio ir jo atsisakysiu... Neleidi matytis su seseria ir mama.

Ji žinojo, kad mama jam paklus, kad ji neįstengia nieko spręsti pati, yra silpna ir užguita tėvo. Visi užtrenkė duris jai prieš nosį, o Polas tą padarė anksčiau. Dabar ji visiškai viena.

— Tavo motinai niekas netrukdo daryti tai, ko širdis geidžia, — neįtikinamai tarė jis.

— Ji daro tik tai, kas įtinka tau, — įžūliai atrėžė Maribeta, dar labiau jį supykindama, — ir tu tą žinai.

— Žinau tik tiek, kad suteršei mūsų visų garbę. Nesitikėk, kad leisiu ant manęs rėkti ir elgtis pagal savo įgeidžius, užtraukti mums gėdą ir šiuose namuose susilaukti savo išperos. Iš manęs nesitikėk nieko, Maribeta, kol sumokėsi už savo nuodėmes ir sutvarkysi tą nemalonų reikalą. Jei neištekėsi už to vaikino, o jis neves tavęs, niekuo negaliu padėti.

Jis apsisuko ir išėjo iš kambario, o po penkių minučių grįžo. Maribeta net nepajėgė nuslinkti iki savo kambario. Jis paskambino į dvi vietas: gydytojui ir į vienuolyną. Kambarys, valgis ir jos išlaidos pusmečiui, taip pat gimdymas vienuolyne atsieis aštuonis šimtus dolerių. Vienuolės patikino poną Robertsoną, kad jo duktė bus gerose rankose, ji gimdys jų ligoninėje, prižiūrima gydytojos ir akušerės. Kūdikis bus atiduotas mylinčiai šeimai, o jo duktė bus jam grąžinta praėjus savaitei po kūdikio gimimo, jei nebus komplikacijų.

Tėvas jau buvo sutaręs ją nusiųsti vienuolėms, o šiugždantys banknotai buvo sudėti į baltą voką ir paduoti akmeniniu veidu. Mama, apsipylusi ašaromis, užsidarė savo miegamajame.

— Labai nuliūdinai savo motiną, — kaltinančiu balsu tarė jis, tuo neigdamas prisidėjęs prie žmonos širdgėlos. — Draudžiu prasitarti Noelei. Tu išvažiuoji. Tai viskas, ką jai reikia žinoti. Grįši po pusmečio. Ryt rytą pats tave nuvešiu į vienuolyną. Susidėk daiktus, Maribeta.

Jo balso tonas bylojo, kad jis kalba rimtai, ir Maribeta pajuto, kaip kraujas stingsta gyslose. Nors ji prisivirė košės, čia buvo jos namai, šeima, tėvai, bet dabar ji bus ištremta toli nuo jų. Šalia jos nebus nieko, kas jai galėtų padėti visa tai iškęsti. Ūmai ji ėmė svarstyti, o gal turėjo labiau spustelėti Polą, gal tada jis būtų jai ištiesęs pagalbos ranką... galbūt net vedęs ją, ne Debę? Deja, jau per vėlu. Tėvas liepė jai išvažiuoti. Išgabens ją kitą rytą.

— Ką pasakysiu Noelei? — sunkiai išspaudė žodžius Maribeta. Jai gniaužė kvapą iš sielvarto, kad turės palikti jaunesnę sesutę.

— Kad išvažiuoji į kitą mokyklą. Ką nors, tik ne tiesą. Jai per anksti žinoti tokius dalykus.

Maribeta linktelėjo sukrėsta ir apimta tokio sielvarto, kad net neįstengė atsakyti.

Paskui ji nuslinko į miegamąjį išvengdama Noelės žvilgsnio, išsiėmė vienintelį savo krepšį. Įsimetė mažai daiktų, kelias palaidinukes, kelerias kelnes, porą suknelių, kurios netrukus bus per ankštos. Ji vylėsi, kad kokį nors drabužį jai duos vienuolės. Į savuosius netrukus nebeįlįs.

— Ką darai? — sunerimusi paklausė Noelė. Ji mėgino slapta pasiklausyti jų barnio, bet jai nepasisekė nugirsti, apie ką jie šnekėjosi. Tačiau kai Maribeta virpėdama atsigręžė į seserį, atrodė taip, lyg kažkas būtų miręs.

— Kuriam laikui išvažiuoju, — liūdnai pasakė.

Norėjo įtikinamai jai pameluoti, bet visko buvo per daug, per sunku, pernelyg netikėta. Mintis, kad reikės atsisveikinti, regėjos nepakeliama, ir ji vos įstengė atremti gausybę Noelės klausimų. Galiausiai pasakė iškeliaujanti į specialią mokyklą, nes jos pažymiai buvo ne tokie geri kaip paprastai, bet Noelė prisiglaudė prie jos ir pravirko, išsigandusi, kad neteks vienintelės savo sesers.

— Būk gera, neišvažiuok... Nesiduok jų išsiunčiama... Kad ir ką padarei, tai negali būti taip baisu... kad ir kas tai būtų, Maribeta, atleidžiu tau... myliu tave... neišvažiuok...

Noelė galėdavo pasikalbėti tik su Maribeta. Mama buvo perdėm neryžtinga, silpnavalė, tėvas per daug užsispyręs, todėl net nemokėjo išklausyti, brolis — didžiulis savanaudis ir kvailys. Vienintelė sesuo klausydavosi jos bėdų, o dabar ji visai neturės kam pasiguosti. Vargšė mažoji Noelė buvo labai nelaiminga. Abi seserys praverkė visą naktį ir susiglaudusios užmigo siauroje lovoje. Rytas išaušo per greitai. Devintą valandą tėvas nunešė jos krepšį į automobilį, o ji stovėjo įdėmiai žvelgdama į mamą, trokšdama, kad ši išdrįstų jam pasakyti, kad jis negali taip elgtis. Bet mama niekada jam neprieštaraudavo, ir Maribeta tai žinojo. Ji ilgai stovėjo apkabinusi mamą, norėdama pasilikti ir gailėdamasi, kad buvo tokia kvaila ir kad jai labai nepasisekė.

— Myliu tave, mama, — dusliu balsu tarė ji, kai mama ją stipriai apkabino.

— Atvažiuosiu tavęs aplankyti, Maribeta, pažadu.

Maribeta teįstengė linktelėti, pro ašaras negalėjo kalbėti, tik stovėjo apglėbusi Noelę, o ši nesislėpdama raudojo ir labai prašė nepalikti jų.

— Šššš... liaukis... — ramino Maribeta, taip pat verkdama ir stengdamasi nepasiduoti. — Ilgai neužtruksiu. Grįšiu Kalėdoms.