Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Bet Maribeta vos pavilko kojas, kai tą vakarą pėdino į naują savo būstą patenkinta, kad jai labai pasisekė rasti darbą ir kambarį. Dabar ji galėjo gyventi toliau. Net pasiimti knygų iš bibliotekos ir vėl mokytis. Ji neleis, kad šitai sugriautų jos gyvenimą. Ji jau tvirtai nusprendė. Šie mėnesiai tebuvo lankstas. Ji buvo pasiryžusi neišklysti iš kelio ir siekti užsibrėžto tikslo.

Kitą vakarą ji aptarnavo stalus, kai įėjo rimtas jaunuolis ir užsisakė maltos mėsos kepsnį. Pasak Džulės, jis dažnai čia užsuka pavakarieniauti.

— Nežinau, kodėl, — supratingai pasakė ji, — bet man atrodo, kad jis nenori eiti namo. Tylenis, net nesišypso, bet visada mandagus. Malonus vaikis. Man vis knieti jo paklausti, ką jis čia veikia, užuot vakarieniavęs namie. Gal neturi mamos? Kažkas jam nutikę. Tokių liūdnų kaip jo akių nesu regėjusi.

Ji švelniai stumtelėjo Maribetą jo link, prie jo stalelio galo. Prieš pasirinkdamas, ką valgys, jis tik trumpam dirstelėjo į valgiaraštį. Jau buvo paragavęs beveik visko, ką jie siūlė, ir turėjo savo mėgstamus patiekalus, juos ir užsisakinėdavo.

— Labas. Ko pageidautumėte? — droviai paklausė Maribeta, o jis metė į ją kupiną susižavėjimo žvilgsnį.

— Antrą numerį, ačiū. Maltos mėsos kepsnį su bulvių koše. — Jis nuraudo. Jam patiko rusvi jos plaukai, bet jis stengėsi nespoksoti į jos figūrą.

— Salotų, kukurūzų, špinatų? — ramiai pasiūlė ji.

— Kukurūzų, ačiū, — pasakė jis, rydamas ją akimis.

Anksčiau jos čia nematė, nors užeidavo dažnai. Vakarieniaudavo tris ar keturis sykius per savaitę, kartais net savaitgaliais. Porcijos buvo didžiulės, be to, maistas gardus ir nebrangus. Kai jo mama liovėsi gaminusi, tik čia galėdavo skaniai pavalgyti.

— Kavos?

— Ne, pieno. Ir obuolių pyrago su ledais desertui, — tarė jis, tarsi būgštaudamas, kad pyrago gali nebelikti, ir Maribeta nusišypsojo.

— Iš kur žinote, kad jam dar bus vietos? Mūsų porcijos gana didelės.

— Žinau, — šyptelėjo jis. — Nuolatos čia valgau. Jūs naujokė, ar ne?

Ji linktelėjo, susidrovėjusi pirmą kartą nuo tada, kai čia pradėjo dirbti. Jis buvo mielas, maždaug jos bendraamžis. Kažkodėl susidarė įspūdis, jog jis tai žinojo.

— Taip, naujokė. Ką tik atsikrausčiau.

— Kuo jūs vardu?

Jis buvo tiesmukas ir labai nuoširdus. Bet Džulė sakė teisybę: jo akys buvo kažkokios sukrečiančios. Tarsi vertė bijoti į jas pažvelgti, nebent būtinai reikėjo. Vaikinas traukė Maribetą, jai knietėjo sužinoti, kas jis ir dar daugiau.

— Maribeta.

— Aš — Tomas. Malonu susipažinti.

— Ačiū.

Ji nuėjo užsakyti jam vakarienės, paskui grįžo su stikline pieno. Džulė spėjo ją paerzinti ir pasakė, kad restorane jis niekada su niekuo nesišneka.

— Iš kur jūs? — paklausė jis, jai vėl priėjus, ir ji atsakė. — Kodėl čia persikėlėte, jei galiu to klausti.

— Dėl daugelio dalykų. Man čia patinka. Žmonės tikrai geri. Restoranas puikus. Netoliese radau labai gražų kambarėlį. Viskas išsisprendė.

Ji nusišypsojo. Buvo nustebusi, kad su juo šnekėtis labai lengva. Kai atnešė jam kepsnį, jį, regis, labiau domino ne maistas, o pokalbis su ja.

Jis ilgokai knebinėjo pyragą, paskui užsisakė dar vieną gabalą ir kitą stiklinę pieno — iki šiol taip nesielgdavo, tada ėmė jai pasakoti apie žvejybą su musele ir pasiteiravo, ar ji yra kada taip meškeriojusi.

Prieš daug metų ji žvejodavo su tėčiu ir broliu, bet jai nelabai sekėsi. Jiems žvejojant, ji mieliau sėdėdavo ant kranto, skaitydavo arba šiaip apie ką galvodavo.

— Kada nors galėtumėte išsiruošti į žūklę su manimi, — pasakė ir išraudo, stebėdamasis, kodėl tiek daug su ja kalbasi. Įžengęs į restoraną ir ją išvydęs, nebeįstengė atplėšti nuo jos akių.

Jis paliko jai daug arbatpinigių, paskui nerangiai kiek pamindžikavo savo pusėje prie prekystalio.

— Ačiū už viską. Iki kito karto.

Ir išėjo. Ji pastebėjo, kad jis aukštas, ilgakojis ir labai liesas. Buvo išvaizdus, bet, regis, to nesuprato. Ir dar jauniklis. Labiau panėšėjo į jos brolį, nei į vaikiną, kuris galėtų ją sudominti, tačiau, kad ir kas jis buvo ar paaiškės esąs, jai buvo malonu su juo šnektelėti, nors gal daugiau jo ir nebepamatys.

Kitą dieną jis vėl užsuko, paskui dar kitą ir labai nusivylė sužinojęs, kad jai laisvadienis. Ir dar kartą užėjo po savaitgalio.

— Anądien pasigedau jūsų, — pratarė užsisakęs keptos vištienos.

Apetitu jis nesiskundė ir nuolat užsisakydavo gausią vakarienę. Panašu, kad maistui išleisdavo visus kišenpinigius. Valgė daug, ir Maribetai parūpo, ar jis gyvena su tėvais. Galiausiai ji neištvėrė.

— Gyvenate vienas? — atsargiai pasiteiravo, padėjusi jam valgį ir vėl pripylusi į stiklinę pieno. Jo neįrašė į sąskaitą. Juk restorane galima išgerti dar vieną kavos puodelį už dyka, todėl Džimis nenuskurs pavaišinęs stikline pieno nuolatinį lankytoją Tomį.

— Tiesą sakant, ne. Gyvenu su tėvais. Bet jie... hm... kiekvienas užsiėmęs savo darbais. Be to, mama nebemėgsta gaminti valgio. Šį rudenį vėl pradeda dirbti. Ji — mokytoja. Ilgai buvo pavaduojanti mokytoja, bet nuo šiol ketina dirbti mokykloje visu etatu.

— Ko ji moko?

— Anglų kalbos, visuomenės mokslų, literatūros. Puiki mokytoja. Visada mane apkrauna papildomu darbu, — atsakė jis vartydamas akis — neatrodė, kad būtų tam prieštaravęs.

— Jums pasisekė. Buvau priversta trumpam mesti mokyklą, ir dabar, tiesą sakant, jau pradedu jos ilgėtis.

— Koledžo ar vidurinės mokyklos? — susidomėjo jis, vis dar spėliodamas, kiek jai metų. Ji atrodė vyresnė, bet kai kurie dalykai bylojo, kad mergina yra maždaug jo bendraamžė. Prieš atsakydama ji delsė tik valandėlę.

— Vidurinės. — Jis pamanė, jog ji tikriausiai abiturientė. — Truputį pasimokysiu savarankiškai, kol grįšiu į mokyklą po Kalėdų. — Tai ji pasakė teisindamasi, o jis pasvarstė, kodėl mergina metė mokyklą, bet nusprendė jos nekamantinėti.

— Jei norite, galiu paskolinti knygų. Net galiu kai ką gauti iš mamos, ji mielai duos. Jos manymu, visas pasaulis turėtų mokytis savarankiškai. Ar jums patinka mokykloje?

Kai ji linktelėjo, iš jos akių suprato, kad mergina nuoširdi. Ji veržėsi mokytis, ir to troškimo buvo neįmanoma numalšinti. Laisvą dieną ji nukeliavo į biblioteką pasiimti reikiamų knygų, kad neatsiliktų nuo bendramokslių.

— Kokį dalyką labiausiai mėgstate? — paklausė ji, nuimdama jo lėkštes.

Deserto buvo užsisakęs mėlynių pyrago su ledais. Tai buvo gardžiausias restorano pyragas, jis labai jį mėgo.

— Anglų kalbą, — atsakė jis, kai ji atnešė pyrago ir pajuto diegiant nugarą. Bet jai buvo gera stovėti ir šnekėtis su juo. Juodu visada turėjo apie ką pasikalbėti. — Anglų literatūrą, anglų rašinius. Kartais galvoju, kad tikriausiai man patiktų rašyti. Mamą tai pradžiugintų. O tėtis tikisi, kad įsitrauksiu į jo verslą.

— O ką jis veikia? — susidomėjo ji.

Jis buvo šaunus, išvaizdus vaikinas, bet, atrodo, labai vienišas. Niekada neužsukdavo su draugais ir nenorėdavo eiti namo. Jis domino ją, ir jai pasidarė smalsu, kodėl jis toks vienišas.

— Mano tėvas — produktų tiekėjas, — paaiškino vaikinas. — Tą verslą pradėjo mano senelis. Jis buvo ūkininkas. Bet vėliau jie ėmė pardavinėti savo produktus aplinkiniams. Tai nelabai nuobodus darbas, tačiau man labiau patinka rašyti. Gal dar patiktų mokyti, kaip daro mama. — Jis gūžtelėjo pečiais, vėl pasirodydamas jaunas. Jam buvo smagu su ja kalbėtis, jis mielai atsakinėjo į jos klausimus. Jam ir pačiam knietėjo kai ko jos paklausti, bet nusprendė neskubėti. Tą vakarą prieš išeidamas jis pasiteiravo, kada jai bus laisvadienis.