Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Myliu tave, Maribeta, — sušuko Noelė, jiems tolstant keliu. Tuo metu laukan išėjo ir Rajanas. Bet jis tylėjo. Tik pamojo tėvui važiuojant per miestelį iki netolimo jų tikslo.

Kai jie nusigavo iki vienuolyno, šis Maribetai pasirodė grėsmingas. Tėvas stovėjo šalia jos ant laiptų, ji laikė rankoje nedidelį krepšį.

— Rūpinkis savimi, Maribeta.

Ji neketino jam padėkoti už tai, kaip su ja pasielgė. Viską buvo galima padaryti švelniau, ramiau, jis bent galėjo pasistengti ją suprasti. Prisiminti, kaip viskas atrodo, kai esi jaunas, ir kaip jautiesi smarkiai suklydęs, deja, jis neįstengė savęs pergalėti, mat buvo labai ribotų gebėjimų.

— Parašysiu tau, tėti, — pasakė. Jis ilgai nepratarė nė žodžio, paskui linktelėjo.

— Tegu mama žino, kaip tau sekasi. Ji nerimaus.

Jai knietėjo paklausti, ar ir jam ji rūpės, bet nebedrįso užduoti daugiau klausimų.

— Myliu tave, — tyliai sušnabždėjo ji, kai tėvas nuskubėjo laiptais žemyn, tačiau jis neatsigręžė. Tik nuvažiuodamas kilstelėjo ranką, bet nė sykio neatsisuko, ir Maribeta paspaudė vienuolyno skambutį.

Ji taip ilgai laukė, kad jau norėjo lėkti laiptais namo, bet nebeturėjo namų, į kuriuos galėtų parbėgti. Suvokė, kad jie priims ją, kai viskas bus baigta. Pagaliau pasirodė jauna vienuolė ir įleido ją vidun. Maribeta pasisakė, kas esanti, vienuolė linktelėjusi paėmė jos krepšį ir jai už nugaros garsiai užvėrė sunkias geležines duris.

TREČIAS SKYRIUS

Gailestingųjų seserų vienuolynas, tamsus ir niūrus, panėšėjo į urvą. Maribeta netrukus išsiaiškino, kad jame gyveno dar dvi merginos, atsidūrusios čia dėl tos pačios priežasties. Abi buvo iš gretimų miestelių, ir jai atlėgo širdis, kad jų nepažįsta. Abiem jau buvo beveik metas gimdyti, ir viena jų, nervinga septyniolikmetė, susilaukė kūdikio kitą dieną po Maribetos atvykimo į vienuolyną. Gimusi mergytė buvo skubiai išgabenta jos laukiantiems įtėviams. Mergina net nepamatė savo dukrelės. Visa tai Maribetai atrodė žiauru ir barbariška, tarsi jų paslaptis būtų nešvari ir ją reikėtų slėpti.

Antrai merginai buvo penkiolika, ir jos kūdikis galėjo gimti kiekvieną akimirką. Merginos valgydavo su vienuolėmis, eidavo kartu su jomis į koplyčią melstis ir dalyvaudavo vakarinėse pamaldose, bet šnekėtis joms buvo leidžiama tik tam tikromis valandomis. Maribeta buvo sukrėsta, kai trečią vakarą sužinojo, kad tos merginos kūdikio tėvas — jos dėdė. Ji buvo labai nelaiminga ir nepaprastai bijojo gimdymo.

Penktą naktį vienuolyne Maribeta išgirdo merginos riksmus. Jie netilo dvi dienas, o vienuolės nuolat visur lakstė. Galiausiai nelaimėlė buvo nugabenta į ligoninę, kur jai atliktas cezario pjūvis. Kai Maribeta paklausė, kaip jaučiasi toji merginamai buvo atsakyta, kad ji čia nebegrįš, o kūdikis atėjo į pasaulį sėkmingai. Tik visai atsitiktinai Maribeta nugirdo, kad gimė berniukas. Išvykus merginoms, Maribeta pasijuto dar vienišesnė ir bendraudavo tik su vienuolėmis. Ji vylėsi, kad netrukus pasirodys kitos nusidėjėlės, nes kitaip nebus su kuo pasikalbėti.

Kada tik galėdama, ji skaitydavo vietinį laikraštį, o praleidusi vienuolyne dvi savaites laikraštyje išvydo skelbimą apie Polo ir Debės tuoktuves. Šitai pamačiusi ir žinodama, kad dabar jie džiaugiasi medaus mėnesiu, Maribeta pasijuto dar vienišesnė ir labiau prislėgta. Ji uždaryta čia, kalėjime, ir moka už vieną naktį, praleistą ant priekinės jo ševrolė sėdynės. Atrodė labai neteisinga, kad ji viena turi prisiimti stipriausią likimo smūgį, ir kuo daugiau apie tai galvojo, tuo jai labiau aiškėjo, kad vienuolyne jai ne vieta.

Ji neturėjo kur eiti, nebuvo nė vieno žmogaus, pas kurį būtų galėjusi prisiglausti. Bet slegiantis vienuolyno šventumas jai tapo nebepakeliamas. Vienuolės elgėsi su ja maloniai, ji jau sumokėjo joms šimtą dolerių. Dar buvo likę septyni šimtai ir pusmetis, kad ir kur keliautų. Maribeta nė nenutuokė, kur dėtis, bet suprato nebegalinti būti užrakinta su vienuolėmis ir laukti, kol atvyks kitos kalinės, ištiktos tos pačios dalios, kol praslinks tie mėnesiai, kol gims kūdikis, kuris bus iš jos atimtas. Tik tada galės grįžti namo pas tėvus. Tūnoti vienuolyne buvo pernelyg didžiulė bausmė. Ji norėjo kur nors išvažiuoti, gyventi kaip normali būtybė, dirbti, turėti draugų. Jai reikėjo gaivaus oro, balsų, triukšmo ir žmonių. Vienuolyno atmosfera gniuždė, ją buvo apėmęs jausmas, kad ji — nusidėjėlė, kurios nuodėmių neįmanoma išpirkti. Ir net jeigu tokia buvo, laukdamasi vaikelio ji troško bent šiek tiek saulės ir gyvenimo džiaugsmo. Nežinojo, kodėl jai taip nutiko, bet turbūt tai buvo pamoka, gėris, kuriuo reikėjo pasidalinti, akimirka, kurios nevalia praleisti. Tai neturėjo būti taip baisu, kaip piešė vienuolės, ir kitą popietę ji vyresniajai motinėlei pranešė važiuojanti aplankyti savo tetos, vildamasi, kad vienuolė ja patikės. Jeigu ir bus pagauta meluojant, suprato, kad niekas neįstengs jos sulaikyti, ir ji žūtbūt iš čia ištrūks.

Kitą rytą auštant ji iškeliavo iš vienuolyno su pinigais ir nedideliu krepšiu, apimta begalinio laisvės pojūčio. Jai uždrausta rodytis namie, bet likęs pasaulis yra jos, galima jį atrasti ir tyrinėti. Ji dar niekad nesijautė tokia laisva ir stipri. Jau buvo iškentusi didžiulį skausmą, kai išvažiavo iš namų, o dabar vienintelis jos rūpestis — rasti būstą, kol gims kūdikis. Ji sumojo, kad tą padaryti bus lengviau, jeigu išvyks iš miesto, todėl nužingsniavo į autobusų stotį ir nusipirko neriboto laiko bilietą iki Čikagos. Turėjo važiuoti per Omahą, bet Čikaga buvo tolimiausia vieta, kokia šovė jai į galvą, be to, pakeliui ji bet kada galėjo grąžinti nepanaudotą bilieto dalį. Tetroško išvažiuoti ir pasiieškoti, kur gyventi pusmetį iki gimdymo. Ji palaukė autobusų stotyje, kol pradėta leisti į pirmą autobusą, važiuojantį į Čikagą. Jam pajudėjus, žiūrėjo, kaip tolsta gimtasis jos miestelis, ir nejuto jokio gailesčio. Tik ūmai ją apėmė jaudulys dėl ateities. Praeitis menkai ją siejo su šia vietove, tai buvo tik jos gimtinė. Čia ji neturėjo draugų. Be mamos ir sesers, čia nėra nė vieno žmogaus, kurio ji pasiilgs. Prieš išvažiuodama, autobusų stotyje abiem parašė po atviruką ir pažadėjo pranešti savo adresą, kai tik įsikurs.

— Keliaujate į Čikagą, panele? — paklausė vairuotojas, kai ji atsėdo, staiga pasijutusi suaugusi ir labai nepriklausoma.

— Galbūt, — nusišypsojo ji.

Galėjo važiuoti, kur nori, ir daryti, ką nori. Buvo laisva. Jai nereikėjo nieko klausyti, nebent savęs, ją varžė tik joje augantis kūdikis. Buvo nėščia pusketvirtą mėnesį, nors dar nieko nesimatė, juto, kaip plečiasi jos kūnas. Maribeta susimąstė, ką sakys žmonėms, nesvarbu, kur nukeliautų. Turės paaiškinti, kaip ir kodėl tenai atsidūrė, o kai jie sužinos, kad ji laukiasi, kodėl yra viena. Jai reikės darbo. Deja, ne ką mokėjo dirbti.

Bet galėjo tvarkyti namus, dirbti bibliotekoje, aukle, gal net padavėja. Buvo pasiryžusi daryti kone viską, kad tik leistų sveikata. O kol ras darbą, dar turėjo pinigų, kuriuos tėvas buvo davęs vienuolynui.

Tą popietę autobusas stabtelėjo Omahoje. Tvyrojo karštis, bet pūtė silpnas vėjelis. Nuo ilgo važiavimo autobusu ją truputį pykino, bet suvalgiusi sumuštinį ji pasijuto geriau. Žmonės įlipdavo ir išlipdavo, ir daugelis jų važiuodavo tik iš vieno miestelio į kitą, ji buvo toliausiai išsiruošusi keleivė. Vakare jie sustojo gražiame mažame miestelyje. Tai buvo švarus ir jaukus koledžo miestelis, o restoranėlyje, į kurį jie užsuko pavakarieniauti, šurmuliavo daug jaunų žmonių. Maribetai jis šiek tiek priminė pigią užkandinę, bet čia buvo geriau, o ją aptarnavusi juodaplaukė moteris su pažo šukuosena plačiai nusišypsojo, priešais Maribetą padėjusi sūrainį ir pieno kokteilį. Sūrainis buvo gardus ir nebrangus, o prie kelių kitų staliukų aidėjo daug juoko ir buvo labai smagu. Rodės, tai buvo laimingiausia vieta, ir Maribeta nenorėjo išeiti ir grįžti į autobusą, riedantį į Čikagą. Išslinkus į lauką, jai į akis krito nedidelis skelbimas lange, siūlantis darbą padavėjoms ir patarnautojams, nurenkantiems nuo stalų nešvarius indus. Valandėlę spoksojo į jį, tada iš lėto nupėdino atgal svarstydama, ar jiems nepasirodys esanti pamišėlė ir ar jie patikės jos pramanyta istorija.