Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Kitą rytą per pusryčius mama paklausė, ar ji gerai pasilinksmino, o ji atsakė, kad taip. Keista, bet, regis, niekas nieko nė neįtarė, nors Maribeta tikėjosi, kad jos savijauta turėtų išduoti apie netikėtus kūno pokyčius. Po to, ką patyrė, ji suaugo, tapo moterimi ir mylėjo šauniausią mokyklos abiturientą. Net neįtikėtina, kad nė vienas to nepastebėjo.

Rajanas buvo be ūpo, Noelė susikibo su mama dėl kažko, ką iškrėtė aną vakarą. Tėvas buvo išvažiavęs į darbą, net ir šeštadienį, o mama pasiskundė, kad jai skauda galvą. Kiekvienam rūpėjo savi reikalai, ir niekam nekrito į akis, kad Maribeta iš vikšro virto plaštake. Ir buvo Pelenė Žaviajam Princui.

Visą savaitgalį ji skrajojo padebesiais, bet pirmadienį teko skaudžiai žnektelėti ant žemės, kai išvydo Polą, kuris įžengė į mokyklą apkabinęs Debę Flauers. Vidurdienį visa mokykla žinojo, kas nutiko. Jis buvo susikivirčijęs su Debe, bet paskui susitaikė, mat kažkas paleido liežuvį, kad jis savaitgalį buvo susitikęs su kita mergina, ir Debė negalėjo jam to atleisti. Niekas nežinojo, kas ta mergina, o Debė niršo, bet sekmadienį nesusipratimas buvo užglaistytas, ir jie vėl tapo pora. Maribetos širdis sudužo į šipulius, ir ji su Polu nesimatė akis į akį iki trečiadienio, kai jis mandagiai stabtelėjo norėdamas kažką pasakyti, o ji mėgino nuo jo nusigręžti dėdama daiktus į spintelę. Vylėsi, kad jis nueis, bet Polas, pasirodo, jos ieškojo ne vieną dieną ir džiaugėsi ją radęs.

— Gal eikime kur nors pasikalbėti? — paklausė Polas tyliu balsu, labai gundančiu ir bylojančiu apie jo jausmus.

— Aš negaliu, atleisk... Vėluoju į kūno kultūros pamoką. Gal vėliau?

— Nepaistyk niekų. — Jis švelniai suėmė jos ranką. — Klausyk, atsiprašau, kad taip nutiko. Aš to norėjau... Tikrai... Nebūčiau taip elgęsis, nebent būčiau manęs... Atsiprašau... Ji pamišėlė, bet mudu ilgai draugavome. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

Supratusi, kad jis kalba rimtai, ji vos neapsiverkė. Kodėl jis turėjo būti jai malonus? Tačiau būtų buvę dar blogiau, jei toks nebūtų buvęs.

— Nesijaudink. Jaučiuosi gerai.

— Ne, tu meluoji, — liūdnai paprieštaravo jis, jausdamasis kaip niekad kaltas.

— Nemeluoju, — atšovė ji, bet staiga nuo ašarų jai ėmė peršėti akys. Norėjo, kad viskas būtų kitaip. — Nesirūpink.

— Tik neužmiršk, kad aš netoliese, jei manęs prireiks.

Ji nusistebėjo, kodėl jis taip pasakė, ir visą mėnesį stengėsi jį pamiršti. Susidurdavo su juo visur: koridoriuose, prie mokyklos. Tarsi būtų neįmanoma jo išvengti. Gegužės pradžioje, praėjus šešioms savaitėms po to, kai Maribeta su Polu mylėjosi, Polas su Debe pranešė susižadėję ir ketiną tuoktis birželį, kai tik baigs mokyklą. Tą pačią dieną Maribeta suprato esanti nėščia.

Mėnesinės jai vėlavo tik dvi savaites, bet ji nuolat blogavo, o kūnas buvo pasikeitęs. Krūtys staiga paburko, tapo labai jautrios, skausmingos, liemuo pastorėjo, regis, per naktį, ir dienomis ją visą laiką smarkiai pykino. Jai buvo sunku patikėti, kad kūnas gali taip greitai keistis. Tačiau kas rytą gulėdama ant vonios grindų, ištąsyta vėmulio ir melsdamasi, kad niekas jos neišgirstų, galvojo, kad greitai to nebegalės nuslėpti.

Ji neišmanė, ką daryti, kam pasipasakoti, kur kreiptis, bet Polui pasakyti nenorėjo. Galiausiai gegužės pabaigoje nuėjo pas mamos gydytoją ir jo maldaute maldavo nepranešti tėvams. Ji taip raudojo, kad jis nenoromis jai nusileido ir patvirtino, jog ji nėščia. Du mėnesius, kaip ji ir manė. Polas klydo, nors, be abejonės, žinojo, kad ji gali pastoti ir po vieno karto. Maribeta svarstė, ar jis tyčia jai melavo, ar tik šiaip sau pasakė, kad kažin ar taip atsitiks. Gal ir viena, ir kita. O ji, pradinuke, išsyk įkliuvo ir dabar sėdėjo ant apžiūros stalo, gniaužydama paklodę. Kai daktaras paklausė, ką ji ketina daryti, jos skruostais ėmė tekėti ašaros.

— Ar žinai, kas kūdikio tėvas? — pasiteiravo jis.

Išgirdusi tokį klausimą, Maribeta buvo sukrėsta ir net įsižeidė.

— Žinoma, — susikrimtusi ir pažeminta atsakė. Išspręsti šią dilemą buvo nelengva.

— Ar jis tave ves?

Ji papurtė galvą, o rusvi jos plaukai liepsnote liepsnojo; akys buvo tarsi žalia jūra. Ji dar iki galo nesuvokė, kas nutiko, bet mintis, kad Polas būtų priverstas tai padaryti, labai viliojo.

— Jis susižadėjęs su kita, — kimiai atsakė ji, ir gydytojas linktelėjo.

— Atsižvelgiant į aplinkybes, gal jo planai pasikeistų. Vyrai taip elgiasi. — Daktaras liūdnai nusišypsojo. Jam buvo jos gaila. Tokia miela mergina, ir ši padėtis neišvengiamai pakeis jos gyvenimą visiems laikams.

— Jis nieko nekeis, — tyliai tarė Maribeta.

Polui ji buvo vienos nakties nuotykis, mergina, kurios jis net gerai nepažįsta, nors ir sakė, kad prireikus bus netoliese. Na, dabar jai jo reikėjo. Bet tai dar nereiškė, kad ją ves, nes ji nuo jo pastojo.

— Ką pasakysi tėvams, Maribeta? — rimtai paklausė daktaras, o ji iš siaubo užsimerkė galvodama tik apie tai, kaip prisipažins tėvui esanti nėščia.

— Dar nežinau.

— Gal nori, kad aš su jais pasišnekėčiau? — Tai buvo geras pasiūlymas, bet ji nė neįsivaizdavo, kaip būtų, jei viską jiems išklotų jis, o ne ji. Suprato, kad anksčiau ar vėliau vis tiek turės tai padaryti.

— O ką, jeigu... jeigu jo atsikratyčiau? — narsiai pasiteiravo ji.

Nelabai nutuokė, kaip tai daroma, tik žinojo, kad kai kurios moterys atsikrato kūdikių. Sykį girdėjo apie tai kalbantis mamą su teta. Jos šnabždėjo žodį „abortas“. Mama sakė, kad ta moteris vos nemirė, bet Maribeta suprato, jog tai būtų geriau, nei apie bėdą prisipažinti savo tėvui.

Gydytojas susiraukęs tučtuojau sužiuro į ją.

— Tai brangu, pavojinga ir neteisėta. Kad daugiau negirdėčiau nė žodelio apie tai, panele. Esi labai jauna, todėl geriausia išeitis — pagimdyti kūdikį ir atiduoti jį įvaikinti. Taip elgiasi daugelis tavo bendraamžių. Kūdikis turėtų ateiti į pasaulį gruodžio mėnesį. Kai nėštumas pradės matytis, galėtum apsigyventi vienuolyne ir tenai pagimdyti vaikelį.

— Ir tada jo atsižadėti?

Daktaras kalbėjo taip paprastai, jog ji kažkodėl pamanė, kad jis kai ką nutylėjo, o viskas yra kur kas sudėtingiau.

— Taip, — tarė jos gailėdamas. Ji buvo labai jauna ir naivi. Bet jos kūnas kaip visiškai subrendusios moters, ir per jį mergina pakliuvo į bėdą. — Tau reikės slapstytis dar ne dabar. Tikriausiai niekas nepastebės, kad laukiesi, iki liepos ar rugpjūčio, o gal pilvas pasirodys ir vėliau. Bet tėvams turi pasakyti.

Maribeta nustėrusi linktelėjo galvą. Tačiau kaip jiems pasiaiškins? Kad mylėjosi su vos pažįstamu vaikinu ant priekinės jo automobilio sėdynės tą šokių vakarą ir kad jis jos tikrai neves? Gal jos mama net norės pasilikti kūdikį. Visai sutrikusi ji apsirengė ir išėjo iš gydytojo kabineto — neišmanė, ką pasakys tėvams. Gydytojas pažadėjo jos neišduoti, kol ji pati prisipažins, ir Maribeta juo pasikliovė.

Tą popietę mokykloje ji susirado Polą. Iki mokslo metų pabaigos buvo likusios dvi savaitės, ir Maribeta suprato, jog būtų negražu jį spausti. Ji buvo tiek pat kalta, kiek ir jis, bent jai taip atrodė, tačiau ji nepamiršo, ką jis jai sakė.

Ji leidosi jo pamažu vedama aplink mokyklą, paskui juodu pasuko prie suolo už sporto salės, kur pirmąkart susitiko tą šokių vakarą. Tada Maribeta jam ir pasakė.

— Velniai griebtų. Negali būti, kad tu nėščia. — Jis giliai atsiduso ir atrodė labai nelaimingas.

— Gali. Atleisk, Polai. Net nesuprantu, kodėl tau prasitariau. Tik pamaniau, kad turėtum žinoti.