Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Ar tai patinka tau labiau už džiną? — jausmingai paklausė, pabučiavęs ją dar sykį, o ji nusišypsojo ir linktelėjo tirpdama iš malonumo ir susijaudinimo, bet kartu jai atrodė, jog elgiasi šiek tiek nuodėmingai. Jis buvo neįtikėtinai patrauklus ir labai išvaizdus. — Ir man, — tarė jis, vėl ją pabučiavo ir ėmė sagstyti jos suknelę. Ji mėgino priešintis, bet jo pirštai buvo miklesni ir labiau įgudę, ir netrukus jis jau lietė jos krūtis, glamonėjo, sykiu bučiuodamas ją taip, kad jai net užėmė kvapą. Mergina nė nenumanė, kaip jį sustabdyti.

— Polai, liaukis... prašau... — tyliai pasakė, ir nors stengėsi kalbėti rimtai, jai nesisekė. Žinojo, ką turi daryti, bet jai buvo itin sunku nepasiduoti jo vilionėms. Tada jis pasilenkė, ją pabučiavo, ir ūmai jos liemenėlė jau atsegta, o suknelės viršus nusmauktas. Jo lūpos keliavo jai per krūtis, per lūpas, paskui jis pirštais pradėjo dirginti spenelius. Netikėtai ji sudejavo, kai jo ranka nuslydo jai po sijonu ir prityrusiu judesiu greitai rado, ko ieškojusi, nors ji ir stengėsi neišskėsti kojų. Bet vis turėjo sau priminti, kad nenori to, ką jis daro. Turėjo išsigąsti, bet niekas jos nebaugino. Jis jaudino visas jautriąsias jos vietas, buvo švelnus, bet ji žinojo, kad reikia liautis. Galų gale, sunkiai gaudydama kvapą, ji atsiplėšė nuo jo ir papurtė galvą. Jis suprato.

— Aš negaliu. Atleisk, Polai. — Ji buvo apstulbinta to, ką pajuto jo glamonėjama. Jai svaigo galva.

— Nieko tokio, — švelniai tarė jis. — Suprantu... Man nereikėjo... Tikrai labai atsiprašau... — Tai pasakęs, jis ją pabučiavo, ir juodu vėl viską pradėjo iš naujo, tik šįkart sustoti buvo sunkiau. Kai ji atsiplėšė nuo jo, abu atrodė gerokai susitaršę, o pamačiusi atsegtą jo kelnių praskiepą labai sutriko. Jis trūktelėjo į save jos ranką, o ji, nors ir nenorom, buvo užvaldyta to, kas dėjosi. Apie tai jau buvo perspėta, jai buvo uždrausta tai daryti, bet ji neįstengė atsispirti, negalėjo sulaikyti nei savęs, nei jo. Jis griebė ją į glėbį, prispaudė jos ranką prie kelnių užtrauktuko. Ji susizgribo Polą glostanti, glamonėjanti, o jis ją pabučiavo, parvertė ant sėdynės ir užgulė ją, pulsuodamas iš aistros ir jaudulio. — Ak... Maribeta, labai tavęs geidžiu, ak, mieloji, myliu tave... — Tarsi vienu judesiu jis timptelėjo jos sijoną į viršų, o savo kelnes — žemyn, ir ji pajuto, kaip jis spaudžiasi ieškodamas jos, beprotiškai jos trokšdamas. Dabar jo įsigeidė ir ji, o užliejus malonumo ir skausmo bangai, jis įėjo į ją. Lėtai judant joje, jį nukrėtė didžiulis nevalingas virpulys, ir po akimirksnio jis patyrė orgazmą. — O Dieve... O Dieve... ak, Maribeta... — Paskui pamažu atitokęs, pažvelgė į ją, o ji žiūrėjo apstulbusi, negalėdama patikėti tuo, ką jie padarė. Jis švelniai pirštais palietė jos veidą. — O Dieve, Maribeta, atsiprašau, tu buvai nekalta... Neįstengiau susitvardyti, tu tokia graži, labai tavęs geidžiau... atleisk, mieloji...

— Nieko tokio, — išgirdo ji save tikinant, kai jis vis dar gulėjo būdamas joje. Tada Polas neskubėdamas atsitraukė. Nors jam vėl sukilo geiduliai, pakartoti nebedrįso. Lyg burtininkas iš po sėdynės ištraukė rankšluostį ir mėgino jai padėti susitvarkyti, o ji labai stengėsi užgniaužti drovumą. Jis siurbtelėjo didžiulį gurkšnį džino, tada pasiūlė ir jai. Šįkart ji išgėrė svarstydama, ar pirmas gurkšnis buvo kaltas, kad ji pasidavė jo vilionėms, ar buvo Polą įsimylėjusi, gal ir jis ją, ar tai reiškia, kad ji dabar jo mergina?

— Tu nuostabi, — pasakė jis bučiuodamas ir prisiglausdamas ant sėdynės. — Atsiprašau, kad šitai atsitiko čia, šį vakarą. Kitą sykį bus geriau, tikrai. Po dviejų savaičių mano tėvai išvažiuoja, galėsi ateiti pas mane. — Jam nė nedingtelėjo, kad ji gali nebenorėti su juo mylėtis. Spėjo, kad ji trokšta daugiau, ir beveik neklydo, bet Maribeta nelabai suprato, ką jaučia. Jos pasaulis akimoju susijaukė.

— Ar tu ir Debė... — Dar neišsprūdus tiems žodžiams, ji suprato, jog tai kvailas klausimas, o jis jai nusišypsojo, buvo panašus į kur kas išmintingesnį vyresnį brolį.

— Tu dar visai jaunutė, ar ne? Kiek tau metų?

— Prieš dvi savaites sukako šešiolika.

— Na, dabar tu jau didelė mergaitė.

Pamatęs, kad ji virpa, jis nusivilko švarką ir apgaubė jai pečius. Ji buvo sukrėsta to, kas atsitiko. Paskui sumojo vis dėlto turinti jam užduoti vieną klausimą.

— Ar aš galiu pastoti? — Ją labai baugino ta mintis, bet jis gal mokės ją nuraminti. Ji nežinojo, ar mylėdamasi labai rizikavo.

— Nemanau. Vargu ar vienas kartas būtų lemtingas. Na, tu galėtum... bet nepastosi, Maribeta. Kitą kartą būsiu atsargesnis.

Ji nelabai suprato, kodėl jis turi saugotis, bet žinojo, kad jei kada nors, galbūt jeigu jie nuolat susitikinės, tą darys dar sykį, jeigu tą patyrė Debė Flauers ir jeigu tai buvo, ko jis iš jos tikėjosi, tada ir ji bus atsargi. Nenorėjo vienintelio dalyko — kūdikio. Sudrebėdavo vien pagalvojusi apie menkiausią to galimybę. Be to, nesiveržė ištekėti spiriama bėdos kaip abi jos tetos. Ūmai ji prisiminė visus tėvo pasakojimus.

— Kaip aš suprasiu, kad esu nėščia? — be užuolankų paklausė ji Polo, kai jis užvedė variklį.

Jis pažvelgė į ją nustebęs, kad ji tokia naivi. Iki šiol atrodė visai suaugusi ir subrendusi.

— Tu nežinai? — suglumo jis, o ji papurtė galvą, nuoširdi kaip visada. — Dings mėnesinės.

Tai išgirdusi, ji sutriko ir supratingai linktelėjo. Tačiau jai vis tiek buvo neaišku. Drovėjosi toliau jį kamantinėti, nes jis galėtų pagalvoti, kad ji — visiška kvaiša.

Veždamas ją namo, jis beveik nekalbėjo. Sustojęs priešais jos namą, apsidairė, atsigręžė į ją ir pabučiavo.

— Ačiū, Maribeta. Vakaras buvo puikus.

Kažkodėl ji vylėsi, kad nekaltybės praradimas reiškė daugiau nei tik „puikų vakarą“, bet suprato, kad neturi jokios teisės tikėtis iš jo daugiau. Ji suklydo mylėdamasi su juo patį pirmą jųdviejų pažinties vakarą ir manė, kad jai pasiseks, jeigu toliau susiklostys rimtesni santykiai. Jis juk prisipažino mylįs ją.

— Ir aš praleidau puikų vakarą, — atsargiai ir mandagiai pasakė ji. — Pasimatysime mokykloje, — viltingai ištarė.

Maribeta atidavė Polui švarką, greitai išlipo iš automobilio ir nuskubėjo prie paradinių laiptų. Durys buvo neužrakintos ir ji įsmuko vidun. Buvo dvi minutės po vidurnakčio. Maribeta apsidžiaugė, kad visi jau atsigulę. Jai nereikėjo aiškintis ir atsakinėti į klausimus. Ji kuo skrupulingiausiai nusiprausė laiminga, kad niekas nieko nepastebėjo, tada pamerkė suknelės apačią į vandenį ir pakabino džiūti tvardydama ašaras. Juk galėtų pasiteisinti, kad kas nors apipylė ją punšu ar apvėmė.

Virpėdama nuo galvos iki kojų įsinėrė į naktinius ir skubiai šmurkštelėjo į lovą. Kamuojama šleikštulio gulėjo tamsoje, kambaryje, kuriame gyveno su Noele, ir galvojo apie viską, kas įvyko. Mėgino save įtikinti, kad gal tai svarbių santykių pradžia. Bet nežinojo, ką tai reiškia ir ar Polo Brauno ketinimai jos atžvilgiu rimti. Ji rimtai svarstė, ar viskas, ką jis sakė, yra tiesa. Vylėsi, kad nemelavo, bet buvo prisiklausiusi istorijų apie merginas, kurios mylėjosi, o paskui buvo paliktos vaikinų, vertusių jas taip daryti. Bet Polas jos nevertė. Todėl ir buvo baisu. Ji pati to norėjo. Tai labiausiai ją ir glumino. Ji geidė mylėtis su juo. Vos tik paliesta ji išsyk užsiplieskė. Ir to nė kiek nesigailėjo. Tik bijojo pasekmių. Maribeta išsigandusi gulėjo lovoje, valandų valandas nesumerkdama akių ir melsdamasi, kad tik nepastotų.