Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Mama kokią valandą ją įtikinėjo vilktis tą suknelę. O tėvas tuo metu sėdėjo svetainėje, be jokių subtilybių ir gailesčio tardydamas vaikiną, su kuriuo duktė turėjo eiti į šokius. Maribeta jį menkai pažinojo. Vaikinas ypač susinervino, kai ponas Robertsonas pradėjo jį kvosti apie darbą, kurio norėtų imtis baigęs mokyklą, bet jis prisipažino dar nenusprendęs. Tada Bertas Robertsonas paaiškino, kad šiek tiek sunkaus darbo yra tik į naudą, o ir tarnavimas kariuomenėje nepakenktų. Deividas O’Konoras karštai jam pritarė, bet jį ėmė slėgti vis didesnė neviltis. Galų gale Maribeta nenoromis įžengė į kambarį su nekenčiama suknele ir mamos perlų vėriniu, kuris turėjo bent kiek nudžiuginti. Ji avėjo tamsiai mėlynais žemakulniais bateliais, o ne blizgiais mėlynais atlasiniais aukštakulniais, kuriuos tikėjosi apsiauti, bet vis tiek buvo aukštesnė už Deividą, todėl mėgino save raminti, kad tai iš tikrųjų nesvarbu. Žinojo, jog atrodo lyg pamėklė. Tamsi suknelė buvo niūrus kontrastas jos ryškiai degantiems rusviems plaukams, dėl kurių ji dar labiau drovėjosi. Pasisveikino su Deividu jausdamasi negraži kaip niekad.

— Puikiai atrodai, — neįtikinamai pasakė Deividas. Vilkėjo tamsiu vyresnėlio brolio kostiumu, gerokai jam per dideliu. Kai jis pabandė prisegti jai prie krūtinės puokštelę, jam taip virpėjo rankos, kad mama puolė į pagalbą.

— Pasilinksminkite, — švelniai palinkėjo ji, o kai jaunuoliai išėjo, jai truputį pagailo dukters. Gal reikėjo leisti jai apsivilkti tą ryškią mėlyną suknelę? Ji labai tiko, su ja Maribeta panėšėjo į visai suaugusią. Bet ginčytis su Bertu, jei jau jis ką nusprendė, beprasmiška. Margareta žinojo, kad jis labai nerimauja dėl dukterų. Prieš daugelį metų dvi jo seserys ištekėjo „iš reikalo“, ir jis nuolat kartojo žmonai dėsiąs visas pastangas, kad to nenutiktų jo dukterims. Jos — geros mergaitės ir ištekės už padorių vaikinų. Jo namuose nebus kekšių, jokio nesantuokinio sekso ir nežabotų linksmybių, šiuo klausimu jo neįmanoma perkalbėti. Tik Rajanui leido daryti, ką nori. Juk jis — vaikinas. Jam buvo aštuoniolika, jis dirbo pas tėvą. Berto Robertsono automobilių servisas buvo labiausiai klestintis Onavoje, jis uždirbdavo tris dolerius per valandą ir labai didžiavosi sėkmingu verslu.

Rajanui patiko dirbti su tėvu, jis manėsi esąs toks pat geras mechanikas kaip jo tėvas. Juodu puikiai sutarė ir kartais savaitgaliais traukdavo kartu medžioti, žvejoti, o Margareta likdavo namie su mergaitėmis. Jos eidavo į kiną arba Margarėta pristatydavo dukteris siūti. Jai niekada neteko dirbti, ir Bertas tuo taip pat didžiavosi. Jis anaiptol nebuvo turtuolis, bet po miestą galėjo vaikščioti aukštai iškėlęs galvą, ir nė viena jo duktė to nepakeis skolindamasi suknelę ir eidama į pavasario šokius, išsipusčiusi it kokia seksuali paukštytė. Maribeta — daili mergina, kaip tik todėl jis turėjo nuolat ją sergėti ir neleisti jai siautėti, kaip darė jo seserys.

Jis vedė paprastą, kuklią merginą Margaretą O’Brajen, kuri, prieš susipažindama su juo, norėjo tapti vienuole. Jau kone dvidešimt metų ji buvo puiki žmona. Nebūtų jos vedęs, jeigu ji būtų madingai puošusis ir atrodžiusi, kaip ką tik mėgino apsirengti Maribeta, arba būtų nuolat kivirčijusis, kaip dažnai darydavo Noelė. Su sūnumi daug lengviau nei su dukra, pasakė jis prieš daugelį metų, nors Maribeta tikrai nekėlė jam rūpesčių. Bet jos galvoje sukosi keistos mintys apie moteris, apie tai, ką jos gali ir ko negali daryti, apie mokymąsi mokykloje ir net koledže. Jos mokytojos įmušė jai į galvą, kad ji labai protinga. Berto nuomone, tai iš dalies nekenkė merginai, siekiančiai išsilavinimo, kol ji žino, kada sustoti ir kaip tą savo protą panaudoti. Bertas dažnai kartodavo, kad visai nereikia baigti koledžo, norint išmokti keisti vystyklus. Tačiau šioks toks išsilavinimas jai praverstų, mat galėtų darbuotis su juo, ir jis neprieštarautų, jeigu ji studijuotų sąskaitybą ir padėtų jam ilgainiui sutvarkyti sąskaitų knygas. Bet kai kurios paikos jos idėjos buvo niekam tikusios. Moterys gydytojos, inžinierės, teisininkės, net slaugės Bertui buvo lyg akibrokštas. Po galais, ką ji kliedi? Kartais jis iš tiesų ja stebėdavosi. Juk merginos turėtų elgtis taip, kad nesugriautų sau ar kitiems gyvenimo, turėtų ištekėti, susilaukti tiek vaikų, kiek įstengia išlaikyti ar nori sutuoktinis. Be to, joms dera rūpintis savo vyrais, vaikais, namais ir neįsivelti į jokias kebeknes. Jis tik perspėjo Rajaną, kad šis nevestų patrakusios, pasileidusios merginos ar neužtaisytų vaiko tai, kurios neketina vesti. Bet apie merginas visai kita šneka. Joms nederėtų eiti pusnuogėms į šokius ar varyti šeimos iš proto savo kvailais paistalais apie moteris. Kartais jis pasvarstydavo, ar filmai, į kuriuos jas vesdavosi Margareta, ir nepakišo tų nesąmonių? Ne, Margareta čia niekuo dėta. Buvo tyli, rami moteris, su ja jis niekad neturėjo vargo. Bet Maribeta kitokia. Nebloga mergina, tačiau Bertui atrodė, kad šiuolaikiškos jos mintys tik pridarys jai daugybę nemalonumų.

Maribeta ir Deividas nusigavo į šokių vakarą pavėlavę daugiau kaip valandą, tačiau visi, regis, puikiai leido laiką ir be jų. Nors per šokius draudžiama gerti, kai kurie jos klasės vaikinai jau atrodė įkaušę, keletas merginų taip pat. Kai jie atvažiavo, aikštelėje ji matė kelias poreles, sulindusias į automobilius, bet dėjosi to nepastebinti. Ją trikdė, kad visa tai turi regėti, kai šalia Deividas, kurį vos pažinojo. Tiesą sakant, juodu net nebuvo draugai, deja, niekas jos nepakvietė į šokius, o ji norėjo eiti, nors pasižiūrėti, pabūti salėje ir susidaryti įspūdį, kaip tie šokiai vyksta. Jai jau buvo įgrisę būti nuo visko nuošalyje. Maribeta jautėsi nepritapėlė, skyrėsi nuo kitų merginų. Daug metų buvo geriausia mokinė klasėje, todėl kai kurie bendraklasiai jos nekentė, o kiti ją tiesiog ignoravo.

Ji visada sutrikdavo, kai tėvai pasirodydavo mokykloje. Jos mama buvo baikšti tylenė, o tėvas — triukšmadarys, visiems, ypač mamai, nurodinėjantis, ką reikia daryti. Mama niekada nedrįsdavo pasipriešinti, nes jo bijojo, ir pritardavo tėvui dėl visko, ką šis sakydavo, net jeigu jis ir būdavo tikrai neteisus. Tėvas atvirai reikšdavo savo nuomonę įvairiausiomis temomis, labiausiai apie moteris, jų vaidmenį gyvenime, vyrų svarbą ir išsilavinimo nereikalingumą. Ir visada pateikdavo save pavyzdžiu. Jis buvo našlaitis iš Bafalo, bet neblogai prakutęs, nors baigė tik šešias klases. Pasak jo, rimtesnių mokslų ir nereikia, todėl nieko stebėtina, kad jos brolis nesiteikė baigti vidurinės mokyklos. Buvo labai prastas mokinys ir nuolat gaudavo pastabų dėl elgesio, bet jis buvo Rajanas, ne mergaitės, todėl tėvą tai linksmino. Rajanas tikriausiai būtų paimtas į karinę tarnybą laivyne ir išsiųstas į Korėją, jei nebūtų atleistas nuo tarnybos kariuomenėje dėl pilnapadystės ir suknežinto kelio žaidžiant futbolą. Maribeta beveik neturėjo apie ką šnekėtis su broliu. Jai buvo sunku patikėti, kad juodu — vienos šeimos atžalos, gimę toje pačioje planetoje.

Jis buvo išvaizdus, pasipūtęs, kvailokas, taigi buvo nelengva įsivaizduoti, kad jie — brolis ir sesuo.

— Kas tave domina? — kartą paklausė ji brolio, stengdamasi perprasti, kas jis toks ir kas yra ji, palyginti su juo. Jis pažvelgė į ją nustebęs, kodėl ji to klausia.

— Automobiliai, merginos, alus... Mėgstu linksmintis... Tėtis neužsičiaupdamas kalba apie darbą. Gal ir neblogai, kol krapštausi prie automobilių ir nereikia vargti banke ar draudimo bendrovėje. Matyt, man pasisekė, kad dirbu pas tėtį.

— Tikriausiai, — tyliai tarė ji, linksėdama galva ir žvelgdama didžiulėmis smalsiomis žaliomis akimis, stengdamasi jį gerbti. — Ar niekada nesvajojai pasiekti ko nors daugiau?