Даниэла Стил: Gyvenimo dovana

Jie peržengė kambario slenkstį, ir daktaras, beveik nekreipdamas dėmesio į Lizą ir Tomą, dviem žingsniais atsidūrė prie Anės lovelės. Pačiupinėjo ligonę, pamėgino pajudinti jai galvą, pažiūrėjo į vyzdžius. Tada paklausė krūtinę, spengiant tylai patikrino kelis jos refleksus, atsigręžė ir skausmingai pažvelgė į juos.

— Norėčiau ją nugabenti į ligoninę ir atlikti stuburo punkciją. Įtariu, kad jai meningitas.

— O Dieve. — Liza ne visai suprato, ką tai reiškia, bet neabejojo, kad žinia bloga, ypač apie tai bylojo Anės išvaizda. — Ar ji pasveiks? — vos girdimai sušnabždėjo sugriebusi Džonui už rankos, o Tomis, kuris verkė ir iš tarpdurio žiūrėjo į dievinamą sesutę, buvo akimirksniu pamirštas. Laukdama, ką atsakys daktaras, Liza girdėjo, kaip daužosi jos širdis. Voltas buvo senas jų draugas, net lankė su jais mokyklą, tačiau dabar, nusakęs Anės likimą, tarsi tapo priešu.

— Nežinau, — sąžiningai atsakė jis. — Ji yra sunkiai serganti maža mergaitė. Tučtuojau gabenu ją į ligoninę. Ar galite kuris nors važiuoti su manimi?

— Važiuosime abu, — ryžtingai tarė Džonas. — Tik leisk apsirengti. Tomi, pasilik su daktaru ir Ane.

— Aš... Tėti... — Jis užsikirto, o ašaros byrėjo greičiau, nei jis įstengė jas sutramdyti. — Ir aš noriu važiuoti kartu... Turiu tenai būti...

Džonas jau žiojosi jam prieštarauti, bet paskui linktelėjo. Jis suprato sūnų. Žinojo, kokia Anė brangi jam, jiems visiems. Negalima jos prarasti.

— Bėk rengtis. — Jis atsigręžė į gydytoją. — Netrukus būsim pasirengę.

Miegamajame Liza jau vilkosi drabužius. Buvo jau su apatiniais, liemenėle, korsetu ir kojinėmis. Tada apsisegė seną sijoną, apsiavė batus, užsitraukė megztinį, šukomis persibraukė plaukus, stvėrė rankinę, paltą ir vėl nuskubėjo į Anės miegamąjį.

— Kaip ji? — sulaikiusi kvapą paklausė.

— Jokių pokyčių, — tyliai atsakė daktaras.

Jis nuolat tikrino pagrindinius jos organizmo būklės rodiklius. Kraujospūdis buvo žemas, pulsas silpnas, ji vis labiau grimzdo į komą. Jis norėjo tučtuojau vežti ją į ligoninę, bet puikiai suprato, kad net tenai jie mažai kuo galės padėti mergaitei, susirgusiai meningitu.

Tuojau pasirodė kaip pakliuvo apsirengęs Džonas ir Tomis su ledo ritulininko apranga. Tai buvo drabužis, pirmas pasitaikęs po ranka spintoje.

— Važiuojam, — paragino Džonas keldamas Anę iš lovos, o Liza suvyniojo ją į dvi storas antklodes. Mažytė galvelė buvo karšta it elektros lemputė. Lūpos sausos, sukepusios ir pamėlusios. Jie nulėkė prie daktaro automobilio, ir Džonas su Ane atsisėdo ant galinės sėdynės. Liza įšoko greta jo, o Tomis įsitaisė priekyje, šalia gydytojo. Anė krustelėjo, bet iki pat ligoninės neišleido nė garselio. Visi taip pat tylėjo. Liza vis dirsčiojo į ją, braukė nuo veido šviesius plaukus. Kelis kartus pabučiavo jai į kaktą, o kai lūpomis palietė vaiko galvą, ją labai išgąsdino nuo jos tvoskiantis karštis.

Džonas nunešė ją į priimamąjį, kur jų laukė medicinos seselės. Prieš jiems išvažiuojant, Voltas paskambino į ligoninę. Kol buvo daroma stuburo punkcija, Liza stovėjo šalia Anės, laikydama jos rankytę ir krečiama drebulio. Personalas nenorėjo leisti jai čia būti, bet ji nieku gyvu nesitraukė nuo dukters.

— Liksiu su ja, — užsispyrė.

Seselės susižvalgė, bet daktaras linktelėjo galva.

Į pavakarę paaiškėjo, kad daktaro įtarimai pasitvirtino. Anė iš tikrųjų sirgo meningitu. Popiet dar labiau, iki beveik šimto septynių laipsnių2, pakilo temperatūra, deja, jos numušti niekaip nesisekė. Anė gulėjo ligoninės lovoje, vaikų palatoje, aplink ją buvo užtrauktos užuolaidos, o tėvai ir brolis stovėjo šalia. Ji kartkartėmis sudejuodavo, bet nė sykio neprabudo ir nesukrutėjo. Kai daktaras ją vėl apžiūrėjo, jos kaklas buvo visiškai sustingęs. Jis suprato, kad ji ilgai netvers, nebent atlėgtų karštis arba ji atgautų sąmonę, bet jie nebegalėjo nieko padaryti, kad ir kaip stengėsi įveikti ligą. Viskas atsidūrė likimo rankose. Ji buvo atsiųsta jiems kaip dovana prieš pusšeštų metų ir teikė daug meilės ir džiaugsmo, o dabar jie nieko negalėjo padaryti, kad ta dovana iš jų nebūtų atimta. Jie tik meldėsi, vylėsi ir prašė jų nepalikti. Tačiau Anė, regis, negirdėjo ir nejuto, kad mama stovi greta, bučiuoja jos veidelį, glosto degančią rankytę, o Džonas su Tomiu pakaitom ją laiko už kitos, vis išeidami į koridorių paverkti. Nė vienas dar nebuvo jautęsis toks bejėgis. Vis dėlto Liza nenorėjo su tuo susitaikyti, pasiduoti be kovos. Jai atrodė, kad atsitraukusi nors akimirką tą mūšį pralaimės. Ji neketino leisti dukrelei tyliai panirti į tamsą, buvo pasirengusi tvirtai ją laikyti ir kovoti, kad ji nemirtų.

— Mylime tave, mažule, visi labai tave mylime... Tėtis, Tomis ir aš. Turi atsibusti, turi atmerkti akutes... Nagi, mažyle, nagi... Žinau, gali tai padaryti. Tu pasveiksi... Tai tik nelemtas virusas mėgina tave pasiglemžti, bet mes jam neleisime, juk taip? Nagi, Ane, nagi, mažute. Prašau...

Ji nenuilsdama šnekėjo su ja valandų valandas ir atsisakė nuo jos pasitraukti net vėlyvą popietę. Galų gale sutiko atsisėsti ant kėdės, vis dar laikydama Anės ranką. Tai sėdėdavo tyliai, tai kalbėdavosi su ja, Džonas kartais trumpam išeidavo, nes jam plyšo širdis visa tai matant. Atėjus vakarienės metui, seselės išvedė Tomį, nes jis nebegalėjo tverti girdėdamas savo motiną maldaujant Anę gyventi ir regėdamas mylimą mažąją sesutę vis dar be gyvybės ženklų. Jis suprato, kaip baisu jo tėčiui, mamai, ir to jam buvo per daug. Jis tik stovėjo ir kūkčiojo, o Liza neturėjo jėgų jį paguosti. Ji trumpam apkabino sūnų, tada seselės jį išlydėjo iš palatos. Anei labai jos reikėjo. Liza negalėjo nuo jos atsitraukti ir eiti pas Tomį. Pasišnekės su juo vėliau.

Jam išėjus, maždaug po valandos, Anė tyliai sudejavo, o jos blakstienos sutrūkčiojo. Trumpam sužibo viltis, kad ji atsimerks. Deja. Tik vėl suaimanavo, bet šįkart suspaudė mamai ranką, o paskui, lyg būtų paprasčiausiai miegojusi visą dieną, atmerkė akis ir pažvelgė į mamą.

— Ane? — sušnabždėjo Liza, priblokšta to, ką mato. Ji mostelėjo Džonui prieiti arčiau. Jis buvo grįžęs į palatą ir stovėjo prie durų. — Labas, mažule... Mudu su tėčiu čia ir labai tave mylim.

Džonas prisiartino prie lovos, ir abu atsistojo šalia Anės pagalvės. Ji negalėjo pasukti galvos nė į vieną jų, bet buvo akivaizdu, kad juos matė. Buvo mieguista, vėl trumpam užsimerkė, paskui pamažu atvėrė akis ir nusišypsojo.

— Myliu jus, — pratarė taip tyliai, kad jie vos išgirdo. — Kur Tomis?

— Ir jis čia.

Lizai per veidą upeliais sruvo ašaros, ji švelniai pabučiavo Anei į kaktą, o Džonas taip pat ėmė raudoti, nebesidrovėdamas savo ašarų. Jie nepaprastai ją mylėjo. Jis padarys viską, kad tik ji išsikapstytų.

— Myliu Tomį, — vėl tylutėliai pasakė Anė. — Myliu jus. — Ji nusišypsojo, buvo dar gražesnė ir mielesnė nei iki šiol. Panėšėjo į gulintį angelą labai šviesiais plaukais, didžiulėmis mėlynomis akimis ir mažais apskritais skruosteliais, kuriuos jiems taip patikdavo bučiuoti. Ji šypsojosi, lyg būtų žinojusi paslaptį, kurios jie nežino. Tuo metu į palatą įėjo Tomis ir išvydo ją. Anė pažvelgė į kojūgalį ir jam šyptelėjo. Tomiui pasirodė, kad jai geriau, ir jis pravirko iš palengvėjimo, kad jie jos nepraras. Paskui, matyt, kreipdamasi į visus, ji labai tyliai sušnabždėjo: — Ačiū jums... — Tada užsimerkė šypsodama ir po valandėlės užmigo išsekinta pastangų.

Tomis, apsidžiaugęs tuo, ką pamatė, vėl išslinko iš palatos, bet Liza viską suprato kitaip. Nujautė, kad tai blogas ženklas. Žvelgdama į dukrelę suvokė, jog ši tolsta nuo jų. Netrukus neteks dovanos, kuria jiems buvo Anė. Ji atimama iš jų. Jie džiaugėsi ja trumpai, rodės, kiek daugiau nei akimirką. Liza sėdėjo laikydama ją už rankos ir žiūrėdama į dukrelę, o Džonas tai įeidavo į palatą, tai vėl išeidavo. Tomis miegojo hole ant kėdės. Artėjant vidurnakčiui, ji galų gale juos paliko. Taip ir neatsimerkė. Nepabudo. Pasakiusi tai, ką turėjo jiems pasakyti. Kiekvienam, kad labai juos myli... Net padėkojo... Ačiū už penkerius gražius metus, penkerius trumpučius metus, ačiū už šį puikų mažą gyvenimą, kuris mums buvo duotas taip neilgam. Kai Anė mirė, Liza su Džonu laikė ją už rankų, bet labiau norėdami ne sulaikyti, o padėkoti jai už viską. Jie jau buvo supratę, kad neįmanoma sutrukdyti jai išeiti, tik troško būti šalia, kai ji juos paliks.