Даниэла Стил: Gyvenimo dovana

— Jeigu taip nebedrėbs sniegas. Kitaip tu net nerasi tvenkinio, — atsakė jis, žiaumodamas skanų mamos sausainį.

Sausainiai buvo tokie gardūs, kad net tirpo burnoje, ir Tomio mintys sukosi tik apie juos. Mama rūpestingai nusirišo prijuostę. Po ja vilkėjo švarią palaidinę ir segėjo dukslų pilką sijoną. Džonas džiaugėsi matydamas, kad jos figūra vis dar tokia pat kaip tada, kai juodu susipažino mokykloje. Ji buvo jaunesnė mokinė, o jis — abiturientas. Džonas ilgokai nedrįso prisipažinti įsimylėjęs tokią jaunutę merginą, kol galiausiai visiems ir taip paaiškėjo. Iš pradžių draugai iš jo šaipydavosi, bet netrukus jų romaną ėmė laikyti įprastu dalyku. Kitąmet jis pradėjo dirbti pas savo tėvą, o ji užtruko septynerius metus, baigė mokyklą, koledžą ir dar dvejus metus padirbo mokytoja. Jis laukė jos ilgai, bet nė valandėlės nesuabejojo, kad gal nereikia to daryti. Visa, ko jie iš tiesų norėjo, kas jiems rūpėjo, atėjo pamažu. Jų vaikai taip pat. Juk visų gyvenimo gėrybių tikrai vertėjo palaukti. Jie buvo laimingi. Džonas ir Liza turėjo viską, ko visada troško.

— Rytoj popiet man varžybos, — lyg šiaip sau užsiminė Tomis, suvalgęs dar du sausainius.

— Prieš pat Kūčias? — nustebo mama. — Juk žmonių laukia šitiek kitų darbų.

Jie visada eidavo į jo varžybas, nebent sutrukdydavo koks svarbesnis įvykis. Džonas taip pat kitados žaidė ledo ritulį ir futbolą, ir jam labai patiko. Lizai sportas kėlė nemažai abejonių, ji nenorėjo, kad Tomis susižeistų. Keli berniukai per ledo ritulio rungtynes išsimušė dantis, bet Tomis buvo atsargus ir jam neblogai sekėsi išvengti sužeidimų. Jokių lūžusių kaulų, rimtesnių susižalojimų, tik patemptos sausgyslės ir daugybė mėlynių, o jos, pasak tėvo, ir yra dalis smagumo.

— Po šimts, juk jis — berniukas, tu negali visiems laikams jo apmuturiuoti vata.

Bet kartais ji slapta sau prisipažindavo, kad labai norėtų tą padaryti. Vaikai jai buvo tokie brangūs, kad jiems ir Džonui linkėjo tik gera. Ši moteris saugojo Dievo dovanas.

— Ar šiandien buvo paskutinė diena mokykloje prieš Kalėdas? — pasiteiravo Anė.

Tomis šyptelėjęs linktelėjo. Jis buvo sukurpęs galybę atostogų planų. Ir beveik į visus buvo įtraukta mergaitė vardu Emilė, kritusi jam į akį Padėkos dieną. Ji tik šiemet apsigyveno Grinelyje. Jos mama buvo medicinos sesuo, o tėtis — gydytojas. Jie čia persikėlė iš Čikagos. Emilė buvo labai graži. Tokia graži, kad Tomis net buvo ją pakvietęs į kelerias ledo ritulio rungtynes. Bet toliau nežengė. Ketino ją nusivesti kitą savaitę į kiną ir galbūt ką nors prasimanyti Naujųjų metų išvakarėse, bet vis dar nedrįso atsiklausti, ar ji sutiks.

Ir Anė suprato, kad jam patinka Emilė. Vieną dieną, kai prie tvenkinio jie susidūrė su Emile, ji matė, kaip jis ryte rijo ją žvilgsniu. Ji čiuožinėjo su draugėmis ir viena savo seserų. Anei ji buvo visai nieko sau, tik ji stebėjosi, kodėl Tomis taip kraustosi dėl jos iš proto. Emilės plaukai buvo ilgi, žvilgantys, tamsūs, ji neblogai čiuožė. Tačiau su juo beveik nešnekėjo, tik vis dirsčiojo jų pusėn, o kai jie susiruošė eiti namo, ėmė Anei rodyti perdėtą dėmesį.

— Ji taip elgėsi tik todėl, kad jai patinki, — dalykiškai paaiškino Anė jiems žingsniuojant namo. Tomis nešė Anės pačiūžas.

— Kodėl taip manai? — paklausė jis, stengdamasis kalbėti abejingai, bet vis tiek jausdamasis nesmagiai ir nervindamasis.

— Kol tu čiuožinėjai, ji tave varstė įsimylėjusiomis akimis, — pasakė Anė it kokia žinovė ir nubraukė nuo pečių ilgus šviesius plaukus.

— Ką turi galvoje sakydama „įsimylėjusiomis akimis“?

— Puikiai supranti ką. Ji labai tavimi žavisi. Todėl buvo tokia maloni man. Ir ji turi jaunesnę sesutę, bet su ja niekada taip meiliai nesielgia. Tu tikrai jai patinki.

— Kokia tu gudrutė, Ane Vitaker. O juk dar turėtum žaisti su lėlėmis!

Jis mėgino apsimesti, jog Anės žodžiai jam nepadarė jokio įspūdžio, bet paskui save sudraudė, kad kvaila imti į galvą tai, ką apie jį pamanys pusšeštų metų sesutė.

— Ji tau iš tiesų labai patinka, ar ne? — paerzino ji brolį ir sukrizeno.

— Verčiau rūpinkis savo reikalais, — šiurkščiai, nors taip elgdavosi retai, atšovė jis. Anei buvo nė motais.

— O man vyresnė jos sesuo daug gražesnė.

— Prisiminsiu tai, kai kada nors įsigeisiu jai paskirti pasimatymą.

— O kas čia bloga susitikinėti su vyresnėmis merginomis? — paklausė Anė, sugluminta tokios jo nuostatos.

— Nieko. Tik kad jai jau septyniolika, — paaiškino brolis, ir Anė supratingai linktelėjo.

— Per sena. Tada geriau Emilė.

— Ačiū.

— Nėr už ką, — rimtai tarė Anė jau prie namų durų ir nėrė vidun gerti karšto šokolado, kad sušiltų. Nors ji negailėdavo kandžių pastabų apie jo merginas, jam labai patiko būti su sesute. Šalia jos visada jausdavosi esąs nepaprastai mylimas ir itin svarbus. Ji garbino Tomį ir to nesigėdijo. Tiesiog jį dievino. O jis mylėjo ją nė kiek ne mažiau.

Tą vakarą prieš eidama gulti ji įsitaisė jam ant kelių, ir jis paėmė mėgstamiausių jos pasakų knygą. Kai dusyk perskaitė trumpiausią, mama paguldė ją į lovą. Tada Tomis atsisėdo pasišnekėti su tėčiu. Jie aptarė Eizenhauerio rinkimus, įvykusius prieš mėnesį, ir galimas permainas. Paskui, kaip visada, sušneko apie reikalus. Tėvas norėjo, kad Tomis baigtų žemės ūkio mokslus ir ekonomikos studijas. Vitakeriai tikėjo svarbiausiais dalykais — šeima, vaikais, santuokos šventumu, sąžiningumu, visada padėdavo savo draugams. Bendruomenė juos labai mylėjo ir gerbė. Žmonių nuomone, Džonas Vitakeris — pavyzdingas sutuoktinis, geras žmogus ir doras, sąžiningas darbdavys.

Tą patį vakarą Tomis išėjo pasimatyti su keliais bičiuliais. Oras buvo toks prastas, kad jis net nepaprašė automobilio, nudrožė pas arčiausiai gyvenantį draugą ir grįžo pusę dvyliktos. Tėvams Tomis niekada nepridarydavo rūpesčių. Būdamas penkiolikos, bandė pasiautėti, tačiau tik du sykius. Prisiplempė per daug alaus ir apsivėmė automobilyje, kai tėvas jį vežė namo. Vitakeriai nenudžiugo, bet labai ir nesibarė. Tomis buvo geras vaikis. Jie žinojo, kad visi vaikai iškrečia šunybių. Jaunystėje Džonas taip pat buvo ne šventasis, o kelis kartus net pasielgė blogiau, ypač kai Liza studijavo koledže. Ji kartais traukdavo jį per dantį, o jis dievagojosi buvęs dorumo įsikūnijimas. Išgirdusi tokį pasiteisinimą, Liza suraukdavo antakius, o tada paprastai jį pabučiuodavo.

Tą vakarą jie anksti atsigulė, o rytą pažvelgę pro langus išvydo tarsi kokį kalėdinį atviruką. Visur buvo balta ir gražu, ir jau pusę devynių Tomis lauke padėjo Anei lipdyti senį besmegenį. Jam ant galvos užvožė Tomio mėgstamiausią ledo ritulio šalmą. Brolis perspėjo ketinąs jį pasiskolinti popiet rungtynėms, bet Anė atkirto dar pagalvosianti, ar leis jam tą šalmą paimti. Paskui Tomis pargriovė ją ant sniego, ir juodu tysojo aukštielninki, mataruodami rankomis ir kojomis, vaidindami angelus.

Popiet visi išsiruošė į Tomio varžybas, ir nors jo komanda pralošė, jis vis tiek buvo smagus. Emilė taip pat buvo atėjusi jo pasižiūrėti, apsupta draugių ji aiškino, kad tai jos norėjusios čia eiti, o ji tik „atsitiktinai“ prisidėjusi prie jų. Ji segėjo languotą sijoną, avėjo kelių spalvų pusbačiais, o ilgus juodus plaukus buvo susirišusi į uodegą. Pasak Anės, net pasidažiusi.

— Iš kur žinai? — Tomis atrodė nustebęs, bet patenkintas. Visa šeima iš mokyklos čiuožyklos traukė namo. Emilė su savo krizenančių draugių šutve jau buvo išėjusi anksčiau.