Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Penktadienį.

Jis linktelėjo svarstydamas, ar ji nesupyktų pakviesta pasivaikščioti arba pasimaudyti tvenkiny už miestelio.

— Gal norėtumėte ką nors nuveikti penktadienio popietę? Rytą turėsiu padėti tėvui. Bet galėčiau jus apie antrą paimti. Jis man paskolins automobilį. Galėtume nuvažiuoti prie tvenkinio ar prie ežero. Galėtume ir pažvejoti. — Jis viltingai laukė jos atsakymo.

— Mielai. Man tiks viskas, ką tik sugalvosite.

Tada ji ėmė kalbėti tyliau, kad kiti negirdėtų. Nė nesvarstydama pasakė savo adresą. Jis panėšėjo į žmogų, kuriuo galima pasikliauti ir jaustis nevaržomai. Šnekėdamasi su juo, instinktyviai pajuto, kad Tomis Vitakeris — draugas, kuris jos nenuskriaus.

— Gal ką tik paskyrei jam pasimatymą? — jam išėjus, smalsiai šypsodama paklausė Džulė.

Mat viena mergina nugirdo jį kviečiant Maribetą žvejoti, taigi visos krizeno, juokavo ir spėliojo, kaip buvo iš tikrųjų. Maribeta buvo dar visai jaunutė, bet joms patiko. Kaip ir jis. Buvo joms mįslinga būtybė nuo tada, kai pradėjo čia lankytis žiemą. Su niekuo nekalbėjo, tik atėjęs užsisakydavo vakarienę. Bet, pasirodžius Maribetai, jis iš tikrųjų atgijo ir nesiliovė šnekėjęs.

— Aišku, kad ne, — atsakė Maribeta. — Su lankytojais nesusitikinėju, — pabrėžė, bet Džulė ja nepatikėjo.

— Juk žinai, kad gali daryti, ką nori. Džimis neprieštaraus. Jis — patrauklus vaikinas, ir tu jam patinki.

— Jis — tik draugas, ir viskas. Sako, kad jo mama nemėgsta gaminti valgio, todėl jis ateina čia pavakarieniauti.

— Na, jis, be abejonės, išklojo tau savo gyvenimo istoriją, ar ne?

— Dėl Dievo meilės, — šyptelėjo Maribeta ir nužingsniavo į virtuvę atnešti padėklo mėsainių būreliui studentų. Bet grįždama atgal su sunkiu padėklu ir galvodama apie penktadienį šypsojosi.

KETVIRTAS SKYRIUS

Penktadienį tėvas išleido Tomį iš darbo vienuoliktą valandą, ir vaikinas atvažiavo pas Maribetą pusę dvyliktos. Ji jo laukė. Mūvėjo nutrintais džinsais, buvo apsiavusi pusbačius ir vilkėjo duksliais marškiniais, tikriausiai savo tėčio. Džinsai buvo paraitoti kone iki kelių, ryškiai rusvi plaukai supinti į dvi kasas. Maribeta panėšėjo į keturiolikametę, o platūs marškiniai slėpė augantį pilvą. Jau kelias savaites nebegalėjo užsisegti džinsų.

— Sveika, baigiau anksčiau, nei ketinau. Tėčiui pasakiau traukiąs į žvejybą. Sumanymas jam pasirodė puikus, todėl jis mane ir paleido.

Jis padėjo jai įsėsti į automobilį, ir pakeliui jie stabtelėjo prie nedidelės maisto parduotuvės nusipirkti sumuštinių pietums. Tomis paprašė su kepta jautiena, o ji — su tunu. Sumuštiniai buvo didžiuliai, kaip naminiai, juodu dar nusipirko šešias skardines kokakolos ir dėžutę sausainių.

— Dar ko nors? — paklausė Tomis.

Jį jaudino tiesiog buvimas su ja. Ji atrodė labai graži, gyvybinga ir labai suaugusi. Gyvendama toli nuo namų ir dirbdama tarsi subrendo ir atrodė gerokai vyresnė.

Maribeta pasiėmė kelis obuolius ir Hershey batonėlį, o Tomis užsispyrė už viską sumokėti. Ji mėgino taip pat prisidėti, bet jis neleido. Aukštas ir liesas, nužingsniavo įkandin jos prie automobilio, nešinas pirkiniais ir negalėdamas atplėšti akių nuo jos figūros.

— Kodėl tu, tokia jauna, palikai namus? — pasidomėjo jis, kai jie pasuko prie ežero.

Jo dar nebuvo pasiekusios kalbos, kad ji — našlė. Jis spėliojo, kad gal mirė jos tėvai arba jos gyvenimą sukrėtė koks nors dramatiškas įvykis. Daugelis jų bendraamžių šiaip sau nemeta mokyklos ir neišvažiuoja iš namų. Jis nujautė, kad čia slypi kažkas daugiau.

— Aš... na... nežinau. — Maribeta ilgai spoksojo pro langą, paskui pažvelgė į jį. — Tai ilga istorija.

Ji gūžtelėjo pečiais prisimindama, kaip jautėsi išvažiavusi iš namų į vienuolyną. Tokioje slogioje vietoje jai dar nebuvo tekę būti, ir ji kasdien džiaugėsi ištrūkusi į laisvę. Čia bent jautėsi atgijusi, turėjo darbą, galėjo rūpintis savimi, o dabar sutiko ir jį. Galbūt jie susidraugaus. Jai jau buvo pradėję rodytis, kad šis miestelis — jos gyvenimas. Keliskart skambino į namus, bet mama tik verkė, o su Noele jai nebuvo leista pasišnekėti. Kai paskutinį kartą kalbėjosi su mama, ši paprašė verčiau rašyti, o ne skambinti. Jiems pakako žinoti, kad ji jaučiasi gerai, sėkmingai darbuojasi, bet tėvas vis dar labai niršo ant jos ir atsisakė su ja šnekėtis, kol „išsispręs toji problema“. Kūdikį mama vis vadino Maribetos problema.

Galvodama apie visa tai, Maribeta atsiduso ir sužiuro į Tomį. Jis atrodė švarus, tvarkingas, geras žmogus, su kuriuo galima pasikalbėti.

— Mes labai susikivirčijom, ir mano tėvas liepė man išsikraustyti. Norėjo, kad likčiau gimtajame miestelyje, bet po kelių savaičių nusprendžiau, kad taip gyventi negaliu. Todėl atvažiavau čia ir susiradau darbą. — Jos lūpose tai skambėjo labai paprastai, nebuvo justi jokios kančios, kurią sukėlė tokia permaina, jokios baimės, jokios širdperšos.

— Tačiau tu ketini grįžti į namus? — Jis buvo suglumęs, nes ji buvo prasitarusi po Kalėdų vėl lankysianti mokyklą.

— Taip. Juk turiu mokytis, — lyg niekur nieko tarė ji.

Kelias tingiai vingiavo ežero link. Tomio meškerė gulėjo automobilyje už jų.

— Kodėl nesimokai čia?

— Negaliu, — atsakė ji, neketindama leistis į smulkmenas. Norėjo pakeisti temą, todėl pažvelgė į jį, svarstydama, kokia jo šeima ir kodėl jis lyg ir nesiveržia būti su šeimos nariais.

— Ar turi brolių, seserų? — nerūpestingai paklausė ji, kai jie atvažiavo prie ežero, ir jai toptelėjo, kad apie jį ne ką žino.

Jis išjungė variklį ir pasižiūrėjo į ją. Stojo ilga tyla.

— Turėjau, — tyliai pasakė jis. — Anę. Ji buvo penkerių. Mirė tuojau po Kalėdų.

Daugiau netaręs nė žodžio, jis išlipo iš automobilio ir nuėjo pasiimti meškerės, o Maribeta spoksojo į jį ir svarstė, ar dėl to jo akys ir yra kupinos skausmo, kurį nesunkiai pastebi visi, ar dėl to jis nenori grįžti namo pas tėvus.

Ji išsiropštė laukan ir nužingsniavo paskui Tomį prie ežero. Smėlėto paplūdimio gale jie rado ramią vietelę, ir jis nusimovė džinsus. Po jais mūvėjo maudymosi kelnaites. Jai žiūrint, atsisagstė marškinius. Ji tuojau prisiminė Polą, bet juodu buvo nepanašūs. Nė kiek. Polas gudrus, mokantis meilikauti, mokyklos pažiba. Be to, dabar vedęs ir tapęs kito gyvenimo dalimi. O Tomis — sveikos išvaizdos, tyras, tikras grynuolis. Regis, labai naivus ir nepaprastai mielas. Maribeta sumišo, nes jis labai jai patiko.

Ji atsisėdo šalia jo ant smėlio, jis movė masalą ant kabliuko.

— Kokia ji buvo? — paklausė labai švelniu balsu, bet jis nepakeldamas akių triūsė toliau.

— Anė?

Jis žvilgtelėjo į saulę, trumpam užsimerkė, tada vėl sužiuro į Maribetą. Nors nenorėjo apie tai kalbėti, jam atrodė, kad su ja galėtų šnekėtis apie sesutę. Suprato, kad jie taps draugais, o gal ir kai kuo daugiau. Jos kojos buvo grakščios, akys gražios, daili figūra, nuo jos šypsenos jis tirpte tirpdavo. Jis norėjo būti jos bičiuliu, padaryti ką nors jos labui, būti šalia, kai jai reikės draugo, nujautė, kad dabar to jai ir reikia, nors nežinojo kodėl. Bet ji buvo, regis, labai pažeidžiama.

— Ji — mieliausia būtybė, kuri kada nors gyveno, didžiulėmis mėlynomis akimis, labai šviesiais plaukais. Panėšėjo į angelus Kalėdų eglutės viršūnėje, o kartais virsdavo ir mažu velniūkščiu. Dažnai mane erzindavo ir visur sekiodavo iš paskos. Prieš pat jos mirtį mudu nulipdėme didelį senį besmegenį... — Jo akys priplūdo ašarų, ir jis papurtė galvą. Pirmąsyk pasakojo apie ją kitam žmogui, ir jam buvo sunku. Maribeta tai matė. — Labai jos ilgiuosi, — prisipažino jis gergždžiančiu balsu. Maribeta švelniai palietė pirštais jo ranką.