Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Ta pati padavėja, kuri ją aptarnavo, pažvelgė šypsodama, tarsi klausdama, ar ji ką paliko. Maribeta stovėjo ir lūkuriavo tarsi dvejodama.

— Norėjau paklausti... Aš pamačiau skelbimą... Mane sudomino tas darbas... Turiu galvoje...

— Norite to darbo, — šyptelėjo moteris. — Nėra ko gėdytis. Du doleriai per valandą. Šešios dienos per savaitę, dešimties valandų darbo diena. Nuolat kaitaliojame tvarkaraštį, kad liktų šiek tiek laiko pabūti namie su vaikais. Ar jūs ištekėjusi?

— Ne, aš... Taip, na, buvau. Esu našlė. Mano vyras žuvo... Korėjoje.

— Užjaučiu. — Moteris žiūrėjo Maribetai į akis, regis, tikrai nuoširdžiai. Matė, kad mergina nori to darbo, be to, ji jai patiko. Atrodė labai jauna, bet jokia bėda, juk čia lankosi daug jos bendraamžių.

— Ačiū... Į ką turėčiau kreiptis dėl darbo?

— Į mane. Ar esate kada dirbusi?

Maribeta atsakė neišsyk, nes galvoje sukosi melagingos mintys, bet paskui papurtė galvą nežinodama, ar turėtų jai pasakyti apie kūdikį.

— Man iš tikrųjų labai reikia darbo. — Jos rankos, laikančios rankinę, virpėjo. Vylėsi, kad nebus išvaryta. Ūmai panoro čia likti. Jai atrodė, kad tai tinkama vieta, linksmas miestelis, kuris jai buvo mielas.

— Kur gyveni?

— Kol kas niekur. — Ji nusišypsojo. Buvo labai jaunutė, ir tai sugildė moteriai širdį. — Ką tik atvažiavau autobusu. Jeigu pasamdysite mane, pasiimsiu iš autobuso krepšį ir susirasiu kambarį. Galiu pradėti dirbti nors rytoj.

Moteris šyptelėjo. Jos vardas buvo Džulė, ir jai patiko Maribeta. Mergina atrodė stipri ir rami, lyg būtų buvusi principinga ir drąsi. Keista buvo spėlioti, bet vis tiek ji Džulei darė gerą įspūdį.

— Atsinešk savo daiktus, — tarė Džulė, ir jos veide vėl nušvito šilta šypsena. — Gali pernakvoti pas mane. Sūnus svečiuojasi pas mano mamą Delute. Galėsi įsikurti jo kambaryje, jei pakęsi netvarką. Keturiolikmetis ir nepataisomas tinginys. Duktė dvylikos. Esu išsiskyrusi. Kiek tau metų? — apibėrė ją klausimais kone vienu įkvėpimu.

Maribeta mestelėjo per petį, kad jai aštuoniolika, ir nuskubėjo pasiimti iš autobuso krepšio. Po kelių minučių uždususi ir šypsodama parbėgo atgal.

— Ar tikrai jūsų neapsunkinsiu, jei nakvosiu pas jus? — Ji buvo susijaudinusi ir laiminga.

— Visai ne. — Džulė išsišiepė ir pametėjo jai prijuostę. — Štai, imkis darbo. Aptarnauk autobusų stalelius su manimi, kol vidurnaktį baigsis mano pamaina.

Iki pusiaunakčio buvo likę pusantros valandos, tačiau buvo labai sunku tampyti didžiulius padėklus ir sunkius ąsočius. Neįtikėtina, bet kai jos uždarė restoraną, Maribeta visai nesilaikė ant kojų. Čia dirbo dar keturios moterys ir keli jaunuoliai, daugiausia mokiniai, nurinkinėję nešvarius indus. Beveik visi vaikinai buvo Maribetos bendraamžiai, o moterys vyresnės, įžengusios į ketvirtą ir penktą dešimtį. Jos papasakojo, kad restoranėlio savininkas patyrė širdies priepuolį ir dabar ateina tik rytais, o kartais popiet. Bet jis griežtai vadovavo personalui, o jo sūnus buvo pagrindinis virėjas. Džulė prisipažino truputį su juo susitikinėjusi. Jis buvo geras žmogus, bet nieko iš to neišėjo. Gyvenime ją slėgė per didelė atsakomybė, todėl buvo neįdomu veltis į romanus, o ir laiko trūko. Ji augino du vaikus, o jos buvęs vyras jau penkerius metus nemokėjo alimentų vaikams išlaikyti. Džulė taupė kiekvieną centą, kad jos vaikai nebūtų basi, kad įstengtų sumokėti jų gydytojui, kad jiems neišbyrėtų dantys, ką jau kalbėti apie kitus dalykus, kurių jie norėjo ar jiems reikėjo.

— Vienai rūpintis vaikais — ne juokas, — rimtai kalbėjo ji, veždamasi Maribetą į namus. — Tai reikia gerai įsisąmoninti dar prieš skyrybas. Manau, vaikus turi auginti abu tėvai. Jiems nė motais, kad tau skauda galvą, sergi, esi pavargusi, nes jie gali pasikliauti tik tavimi. Viskas gula ant tavo pečių. Čia neturiu šeimos... Merginos restorane mielai man padeda. Jos pabūna auklėmis, išsiveža vaikus, jei man svarbus pasimatymas. Vienas žmogus, Martos vyras, pasiima mano sūnų pažvejoti, kai tik gali. Tai labai svarbu. Viena to padaryti nepajėgčiau. Dievaži, aš stengiuosi. Kartais man atrodo, jog visa tai mane pribaigs.

Maribeta atidžiai klausėsi dėmėdamasi išmintingus Džulės žodžius. Ji darsyk vos neišsitarė Džulei apie kūdikį, bet laiku susitvardė.

— Labai blogai, kad judu su vyru nesusilaukėte vaikų, — švelniai tarė Džulė, tarsi būtų perskaičiusi Maribetos mintis. — Bet tu jauna. Vėl ištekėsi. Beje, kiek tau buvo metų, kai tuokeisi?

— Septyniolika. Ištekėjau vos baigusi mokyklą. Mudu buvom vedę tik metus.

— Kaip tau nepasisekė, mieloji. — Ji paplekšnojo merginai per ranką ir pastatė automobilį ant keliuko prie namo. Gyveno mažame butuke užpakalinėje namo dalyje. Kai jiedvi įėjo, mažoji Džulės dukrelė kietai miegojo. — Man labai neramu palikti ją vieną, bet dažnai su ja būna brolis. Yra kaimynai, bet ji labai savarankiška. Kartais, kai mane užgriūva daug darbų, veduosi į restoraną. Bet savininkai to nemėgsta. — Džulė įkūnijo moterį, kuriai tenka vienai rūpintis vaikais. Tai buvo tikrai nelengva. Ji gyveno be vyro dešimt metų, išsiskyrė, kai vaikams buvo dveji ir ketveri. Kraustėsi tai šen, tai ten, bet čia jai buvo gera, taigi gal ir Maribetai patiks. — Tai gražus miestelis, jame daugybė gerų vaikų ir šaunių žmonių, dirbančių koledže. Daugelis jų lankosi „Džimyje D“. Tu jiems patiksi.

Džulė parodė Maribetai, kur yra vonia ir sūnaus kambarys. Jo vardas Džefris, jis išvažiavęs dviem savaitėms. Džulė pasakė, kad Maribeta galinti pas juos pagyventi, kol susiras kambarį. Prispyrus reikalui, jei grįžtų Džefris, dukrelė miegos su ja, o Maribeta įsitaisys Džesikos kambaryje. Bet miestelyje buvo tuščių studentams nuomojamų kambarių, todėl Maribeta neabejojo greitai ką nors rasianti.

Ir ji neklydo. Iki kitos dienos vidurdienio išsinuomojo puikų kambarėlį viename name. Jis buvo išmuštas gėlėtu rausvu kartūnu, ankštas, bet jaukus ir saulėtas, be to, ir kaina priimtina. Būstas buvo tik už šešių kvartalų nuo „Džimio D“, kuriame ji darbuosis. Visi reikalai lyg ir pamažu tvarkėsi. Ji atkeliavo į miestelį vos prieš keliolika valandų, bet jau pasijuto gerai. Tarsi jai būtų lemta čia būti.

Pakeliui į darbą išsiuntė tėvams atviruką su adresu, o paskui vėl prisiminė Polą, bet suprato, kad galvoti apie jį beprasmiška. Ėmė svarstyti, ar dar ilgai neįstengs jo užmiršti, jai buvo įdomu, ką jis veikia ir kas bus jųdviejų vaikeliui.

Tą dieną „Džimyje D“ viena darbuotoja davė jai rausvą uniformą su mažais baltais rankogaliais ir švarią baltą prijuostę. Popiet Maribeta ėmėsi priiminėti užsakymus. Daugelis vaikinų sekiojo ją akimis, ji matė, kad ir virėjas vis varsto ją žvilgsniu, bet nė vienas nepasakė nieko nederamo. Visi buvo draugiški ir mandagūs. Moterys šnabždėjosi, kad ji — našlė. Jos taip pat ja patikėjo. Niekam nė netoptelėjo, kad ji meluoja.

— Kaip sekasi, mieloji? — paklausė Džulė vėlyvą popietę, mat Maribetos triūsas padarė jai įspūdį. Ji uoliai darbavosi, su visais maloniai elgėsi, ir buvo nesunku pastebėti, kad patiko lankytojams. Keli net pasiteiravo jos vardo, o jaunesni lankytojai iš tikrųjų ją pamėgo. Džimis taip pat. Tądien jis buvo atėjęs ir atrodė patenkintas tuo, ką mato. Ji buvo šauni, tvarkinga, be to, sąžininga. Ir daili, todėl jis džiaugėsi, kad tokia mergina sukiojasi restorane. Niekam nebūtų malonu žiūrėti į surukusią bobą, kuri teškia kavą priešais lankytojus, dygėdamasi savo darbu. Džimis norėjo, kad jo padavėjos, jaunos ar pagyvenusios, šypsotųsi ir būtų linksmos. Kad šalia jų žmonės jaustųsi gerai. Tokios buvo Džulė ir kitos. O dabar ir Maribeta. Ji tikrai stengėsi, ir jai buvo smagu čia dirbti.