Christina Schwarz - Lapkričio vaikas

– Už šokių partnerio niekas neteka, – pasakiau Matei, bet sesuo buvo ne iš apdairiųjų ir dar užsispyrėlė. Mano patarimų jai nereikėjo. Ką aš tuokiu apie vedybas?

Mama buvo per silpna važiuoti į ceremoniją, tad aš apvilkau ją rausvu chalatėliu. Taip ji ir laukė lovoje, paramstyta pagalvėmis, kol ją aplankys jaunavedžiai.

– Žiūrėk, kokių gėlių man Karlas padovanojo, mamyt, – pasakė Matilda ir taip arti prikišo puokštę pražydintų lelijų, kad mama išsigandusi atsitraukė. – Matai, koks jis, net gruodį kokių gėlių rado. – Ji kilstelėjo lelijas, sulenkusi alkūnę grakščiai prilaikė žiedus, pozuodama kaip nuotaka. – Amanda, – tarė man, – sulakstyk žemyn vazos.

Mama bandė kažką sakyti. Gniaužydama sveikąją ranką, ji sumarmaliavo keletą nerišlių skiemenų. Galiausiai ištiesė ranką į mus. Aš ją paėmiau.

– Kas, mama? Ko nori?

Bet ji tik papurtė galvą ir atitraukė ranką. Tada ištiesė vėl – Karlui. Ji norėjo, kad ranką paimtų jis.

– Sulakstyk žemyn vazos, Amanda, – pakartojo Matilda. – Gėles noriu palikti mamai.

Eidama iš kambario, stabtelėjau tarpdury pažiūrėti. Kaip juodu gražiai atrodo. Matilda buvo padavusi lelijas Karlui, jisai stovėjo su gėlėmis ir pasakojo tėvui, kaip pakeliui iš miesto Prancė nikstelėjo dešinę priekinę koją. Šalia jo Matilda su užkritusiomis garbanomis, kurias rytą keletą valandų sukau karštais suktukais, pasilenkusi prie mamos taiso savo pačios šilkinį šaliką. Turbūt nepakankamai šiltai ją aprengiau.

Kas atsitiko po to, paaiškinti nesugebėsiu. Aš visada labai atidi, ypač su mamos krištolu. Ji labai didžiavosi krištoliniais indais – vienuolika taurių, vandens ąsočiu ir vazomis rievėtais pakraštėliais. Šiuos indus naudodavo ypatingomis progomis. Ak, kad tądien būčiau paėmusi kokią kitą vazą, bet pamaniau, kad tokia proga šita bus kaip tik.

Kėdę visomis keturiomis kojomis tvirtai pastačiau ant grindų ir užlipau ant jos, bet net ir užsilipusi turėjau šiek tiek pasistiebti, kad pirštų galiukais pasiekčiau vazą. Paėmiau ją į rankas. Tikrai paėmiau. Bet tada ji kažkaip išsprūdo. Staiga rankos liko tuščios, o vaza su trenksmu, kurį dar ir dabar prisimenu baisėdamasi, tėškėsi į žemę.

Kaipmat subėgo visi – Matilda su Karlu ir tėvas iš viršaus, Rudis iš virtuvės, o aš taip ir stovėjau ant tos kėdės virš jų visų, žiūrėdama į išdavikus pirštus. Tikėjausi, kad bus bent kiek kruvini, kad turėsiu kaip pasiteisinti, bet kraujo nebuvo, tik daugybė šukių šukelių ant grindų.

Karlas pradėjo rinkti šukes, paklausė, ar turime klijų, Matilda pasilenkė jam padėti. Bet pasiėmusi šluotą nustūmiau juos į šalį. Pražuvo. Ir kuo greičiau visi tai suvoksime, tuo bus geriau.

Iš savo patalo pro virtuvės duris Karlas žiūrėjo, kaip Ruta valgo kumpį su pastarnokais. Vieną kartą jis perdėtai žaismingu vaikišku balsu paklausė, ar jai patinkantys pastarnokai. Paaiškino, kad jam pačiam jie niekada nepatikę, dėstė tikrai per ilgai, pasiklausydamas ir, regis, neatpažindamas savo paties balso. Ruta neatsakė. Tik pilvu nučiuožė žemyn nuo kėdės, perėjo per kambarį ir uždarė duris.

– Kokie triukšmingi namai, – pasakė.

Amanda pradėjo bartis ir skubiai atidarė duris, bet buvo juokinga savo pačios žodžius girdėti iš mergytės lūpų. Amanda nevalingai nusišypsojo.

– Palinkėk tėtukui labos nakties, Ruta, – nukrausčiusi stalą paragino.

Kai mergytė nepaklausė, – o kad nepaklausys, nei ji, nei Karlas neabejojo, – jis pastebėjo, kaip Amanda vėl patenkinta šypsosi, nors ji ir palenkė galvą, bandydama šypsnį nuslėpti.

Jis girdėjo lygius mažus žingsnelius, ant kiekvienos laiptų pakopos po du, tada sugirgždėjo grindlentės, suspiegė seni komodos stalčiai ir galiausiai pasigirdo kūkčiojimas – visai kitoks negu tie ploni šaižūs verksmai, kokius jis prisiminė iš tų laikų, kai Ruta dar buvo kūdikis. Vargšelė, be mamos, kuri ją paguostų, bijo tamsos, pirmiausia toptelėjo jam, tačiau įkyrus verkšlenimas nenutilo, ir jis pagalve užsidengė ausis. Kodėl Amanda nemėgina jos raminti? Ir tik tada jis suvokė, kad Ruta ne verkia, o juokiasi.

– Dar noriu! – sušuko ji. – Noriu dar!

Amanda viršuje sėdėjo ilgai. Kai nulipo žemyn plauti indų, jis jau snaudė.

– Nereikėjo man leisti jai taip įsidūkti, – pasakė ji. – Visai kaip Matilda – niekaip neužmigdysi.

Karlas Matildą prisiminė ne tokią. Žiūri, būdavo, paryčiais į ją sapnuojančią, susivyniojusią į patalus iki pat galvos, kaip ji užmeta ranką ant jo ir pati nejusdama prisiglaudžia. Bet Amanda turbūt teisi. Ji juk su seserimi pragyveno beveik dvidešimt metų, o jųdviejų bendras gyvenimas tetruko trejus, iš kurių vieni praleisti skirtingose šalyse.

Amanda šeimininkavo virtuvėje – plovė indus, dėliojo juos į vietas, – o Karlas suprato, kad net nežino, kur kas turi būti.

– Gal mudviem su Ruta geriau grįžti į salą? – paklausė jis.

– Kad labai nepraktiška.

– Na, tu teisi.

Amanda staigiu judesiu išpurtė šluostę.

– Tuoj mes tave pastatysim ant kojų.

– Žinoma, – kuo guviau atsakyti pasistengė Karlas – taip, tarsi netrukus viskas tikrai susitvarkys. – Iki sėjos tikrai būsiu pasiruošęs dirbti.

Amanda užpūtė lempą, ir virtuvė paskendo tamsoje.

– Pažiūrėsim, – atsakė ji iš tamsos.

Jis girdėjo, kaip ji sunkiai lipa laiptais, vėliau – kaip jos kambaryje girgžda grindys ir net kaip jai gulantis sučeža čiužinys. Galiausiai viskas nutilo, tik vėjas kartkartėmis suvirpindavo kokio lango stiklą ar sujudindavo langinę.

Amanda

Kai Matilda ištekėjo už Karlo, man teko kraustytis į mažąjį kambarėlį šalia virtuvės. Visą žiemą naktimis girdėdavau, kaip jie šnabždasi, kaip krizena. Girdėdavau, kaip girgžda lova.

Tada jiems prireikė viso namo – namo mano saloje, toks buvo Matildos pasiūlymas. Visą pavasarį ir vasarą jie ten dirbo, bet kasdien parirkluodavo namo – Karlas padėti mano tėvui, o Matilda aplankyti mamos, kuri tuo metu buvo jau gerokai atsigavusi, ir padėti tvarkytis po namus. Aš dariausi visai nereikalinga. Universitetas priėmė mano prašymą mokytis slaugių mokykloje, ir pradėjau krautis daiktus.

Tą dieną, kai perone laukiau traukinio, jaučiausi pakylėta – manęs išlydėti susirinko visa šeimyna. Visi dovanojo dovanas – tėvai sidabrinį rašiklį, Matilda bloknotą raudono tymo viršeliais, o Karlas mane nustebino įduodamas mėlyną laimės inkilėlį: paukščiai, aišku, man patiko, bet argi pamanytum, kad vaikinas pastebi tokius dalykus. Aš, aišku, jam padėkojau. Gėrėjausi kruopščiai išpuoštu inkilu, mielais atvartėliais ant stogo, mažytėmis langinėmis prie angos, kurios inkilėlį darė panašų į tikrą namuką. Bet kaip jam šovė į galvą, kad boginsiuos jį į Madisoną? Kur, jo nuomone, aš ten jį dėsiu? Gal jis mano, kad turėsiu nuosavą tvorelę, ant kurios galėsiu jį pakabinti? Duok Dieve, kad kokį langelį savo turėčiau.

– Aš tau jį pasaugosiu, – pasiūlė Matilda.

Traukiniui pajudėjus, visi puolė mojuoti, tik sesuo ne, nes buvo užimtos rankos.

Aš jų tikrai nekaltinu, pagaliau jaunai porai reikia savo kampo. Tačiau jeigu jie nebūtų pasistatę namo mano saloje, Matilda nebūtų paskendusi. Viskas paprasta ir aišku.

Nors ir stengėsi, Karlas Matildos beveik nesapnuodavo. Prieš miegą jis dažnai galvodavo apie ją, tikėdamasis, kad užsnūdęs susapnuos. Kartais prisimindavo, kaip pirmą pažinties dieną nusivedė ją į amerikietiškus kalnelius ir kaip jai patiko. Ji norėjo važiuoti dar ir dar, ir jis dėkojo Dievui, kad turi pinigų ir gali ją taip palepinti. Po pirmo važiavimo suprato, kad pačiam kalneliai ne prie širdies – kai staigiai smingi žemyn, ima pykinti, – bet vis tiek buvo verta sėdėti šalia jos, įsikabinusios jam į ranką, klausytis linksmų jos šūksnių, jausti prie veido jos švelnius plaukus. Taip visą popietę būtų ir prasivažinėję, jei apačioje su iškylų krepšiu nebūtų nekantraudama stovėjusi žmonos sesuo rūškanu veidu.