Christina Schwarz - Lapkričio vaikas

– Beveik, – atsakė Rudis ir be kalbų palinko prie bulvių.

Pavalgęs Rudis papildomus apklotus sunešė į tvartą, o Amanda pridėjo į krosnį plytų, kad įkaistų. Tada pakvietė Rutą iš kiemo, kur mergytė vartėsi sniege, ir pusiau varu, pusiau jėga užginė į viršų persirengti.

Švelniai sklaidydama Rutai plaukus Amanda niekaip nesuprato, kaip vaikas vidury žiemos sugebėjo į plaukus prisivelti varnalėšų. Kas kelias sekundes ji vis pasilenkdavo ir pasitrindavo veidu į nepaprastai švelnų mergytės skruostelį, skaisčiai raudoną nuo šalčio.

Paskui nuvilko visus drabužėlius ir pradėjo rengti Rutą iš naujo. Pirmiausia švarios kelnaitės, medvilniniai ilgarankoviai marškinėliai, ilgos vilnonės kojinės, trys vaikiški sijonėliai, gražiausia suknutė ir galiausiai prijuostėlė. Vakar vakare pačiu laiku baigė megzti šventinį megztuką Rutai – bus kaip tik šiai popietei. Pagrindas buvo kremo spalvos, nusagstytas penkių spalvų rožių pumpurėliais – kiekvienas prancūzišku mazgeliu. Plušėti teko keletą mėnesių. Dabar jį iškėlė, kad Ruta pamatytų.

– Argi ne grožis, Ruta?

Ruta pačiupinėjo spalvotą gumbelį.

– Man patinka mėlyni, – pasakė ji.

– Matai? Čia gėlytės. Roželės.

– Roželės, – pakartojo Ruta.

– Ištiesk ranką.

Rutai, tiek prirengtai, megztinį užvilkti buvo nelengva, bet galiausiai Amandai pavyko mergytę įsprausti ir susagstyti sagutes iki pat smakro. Ruta atrodė šiek tiek įsitempusi, kaip lėlė.

– Ak, koks angeliukas! – sušuko Amanda ir spustelėjo ją.

– Niežti. – Ruta timptelėjo megztinį palei kaklą.

– Niekis, mažyte, prasinešios.

– Ne, niežti, labai niežti!

Ruta susigūžė, treptelėjo koja. Ir ėmė sagstytis.

– Ruta, visai neniežti. – Amanda patraukė mergytės pirštelius nuo sagų ir užsegė tas dvi, kurias ji spėjo atsisegti. – Pala, tuoj išeisi į lauką, bus šilta ir gera. Pamatysi, kaip patiks.

Ruta užvertė galvą ir sukliko:

– Ne! Niežti!

Ji truktelėjo už apykaklės, už rankovių.

Amanda sugriebė ją už riešo, o Ruta sulenkė kelius. Pakibo Amandai ant rankų, pradėjo kaip pašėlusi kratyti galvą ir mušti kojomis į grindis.

– Ruta Safira Noiman! Stokis! Prašau paklausyti!

Kad ir kaprizinga, mergaitė buvo nesunki ir lengvai suvaldoma. Vienu greitu judesiu Amanda prisitraukė ją prie kelio. Tada plačiai užsimojo, bet ranka atšoko nuo storo audinių sluoksnio, dengiančio Rutos užpakaliuką. Ruta beveik nieko nepajuto, bet sukrėsta bausmės tik dar garsiau sukliko.

– Nutilk! – Amanda perrėkė Rutą. – Nutilk! – O tada nei iš šio, nei iš to pati pravirko. – Tyliau. – Dabar jau raudojo. – Būk gera, nusiramink.

Ruta nustebusi sužiuro. O tada vėl pravirko.

Amanda susmuko ant grindų šalia Rutos ir užsikėlė ją ant kelių. Tada užsikniaubė, kad Ruta priglustų kaip jaukus gniužuliukas, ir priglaudė mergytei prie galvos skruostą.

– Ak, mano mažyle, – rypavo sūpuodama vaiką. – Mano vargše mažyle.

Po kurio laiko Amanda sušniurkštusi atsisėdo tiesiau. Megztinis buvo persisukęs. Amanda jį pataisė ir užsegė atsisegusias sagutes.

– Nagi, nusiprauskim veidus.

Ruta stovėjo prie kriauklės, o Amanda perbraukė šaltu skudurėliu pirma Rutai per veidą, paskui sau.

– O dabar reikės iš naujo tave sušukuoti.

Amanda pakėlė Rutą ir pastatė ant kėdutės prie tualetinio staliuko. Štai ir atspindys veidrodyje: akys papurtusios, plaukai išsidraikę – visai ne taip Amanda pirma įsivaizdavo. Antrąkart per dvidešimt minučių ji šukavo Rutos raizgalus.

– Gal lankelio nori?

Klausdama ji rizikavo, nes Rutai lankelio būtinai reikėjo. Visa apranga susijauktų, jeigu ji nesidėtų lankelio. Mėlyno, aišku, ne kokio kitokio, o mėlyno. Bet Amanda buvo tikra, kad Ruta ir pati norės. Ji uždėjo lankelį mergytei ant galvos, kad ta pamatytų, kaip atrodo. Puiku.

– Kaip gražu, ar ne?

– Ne.

Susiraukusi Amanda vis tiek užsegė segtukus po kaspinu pritvirtindama lankelį prie gražiųjų tamsių Rutos plaukų.

– O dabar bėk į savo kambarį ir pažaisk, kol aš susiruošiu, – pasakė ji ir nukėlė mergytę nuo kėdės.

Dideliam Amandos palengvėjimui, šįkart Ruta pakluso.

Kai sugis koja, jis išvažiuos, šukuodamasi priminė sau Amanda. Gal dar pažadės pinigų siųsti. Gal kartkartėmis Ruta sulauks kokio atviruko. Po gerų metų nebeateis nė atvirukų. Jis kur nors susikurs kitą gyvenimą, o jiedvi su Ruta gyvens čia – savo gimtinėje.

Trečias skyrius

Karlas pamatė jas iš traukinio, laukiančias apšalusiame perone – Amanda su mergyte ant rankų, išeitų, jo dukrele. Kai jis stabtelėjo vagono tarpduryje, Amanda parodė pirštu ir pasilenkusi kažką pasakė mergytei į ausį. Mažoji pakėlė pirštinėtą rankutę ir vos mostelėjo. Jos dėmesį labiau traukė šuniukas su raudonu antkakliu perono gale. Mojuoti ji galėjo bet kam.

Ėjo jis labai lėtai, pasiremdamas dviem lazdomis. Kol netvirtais žingsneliais prisiartino, praėjo nemažai laiko – padėtį apsunkino dar ir tai, kad apledėjęs peronas buvo toks slidus, o žvarbus gūsingas vėjas, atrodė, taip ir bando išversti jį iš padų. Amanda pastatė Rutą ant žemės, bet mergytė prie jo nebėgo. Taip ir stovėjo abi tarsi suakmenėjusios, laukdamos, kol jis priklibikščiuos.

– Pasisveikink su tėtuku. Duok jam bučkį. – Amanda stumtelėjo vaiką per pakaušį, bet Ruta nusipurtė tetos ranką ir pasislėpė už jos sijono.

– Mano tėtukas toli toli.

– Tu tik nesijaudink, Karlai, – pasakė Amanda. – Žinai, kokie tie vaikai.

Iš kur jis gali žinoti? Aišku, nežino.

Gatvėje Rudis laikė arklį. Paspaudęs Karlui ranką, padėjo įlipti į vežimą. Tam tai palengvėjo, toptelėjo Karlui, kad namuose bus dar vienas vyras, ir jis net užsimerkė, suvokęs užgriuvusią atsakomybę.

Rudis pakėlė Rutą – jau būtų sodinęs į vežimą šalia Karlo, bet Amanda uždėjo ranką jam ant peties ir sulaikė.

– Ruta norės sėdėti prieky, su manim, – pasakė.

Ji užsilipo ant sėdynės, apsigręžė ir ištiesusi rankas paėmė mergytę, tada vežimas truktelėjo iš vietos.

Sušvilpė traukinio švilpukas, o vežimas jau važiavo iš miestelio. Karlas žiūrėjo, kaip vagonai vienas po kito palieka peroną, įsibėgėja ir išveža vyrus į Sent Polą ir Su Folsą, į Pokatelą ir Spokaną. Jis atsigulė ant šieno bei apklotų patalo ir įsispoksojo į viršų, į temstančiu dangumi bėgančias medžių šakeles, kad nereikėtų matyti taip pažįstamo kelio į Starkių ūkį ir įsivaizduoti, kad tas jo sugrįžimas galėjo būti visai kitoks. Porą ar trejetą kartų į jį grįžtelėjo Rudis.

– Jį nuvargino kelionė, – pasakė jis Amandai. – Duok jam porą dienų. Pamatysi, kaip atsigaus.

– Kaipmat pašoks ant kojų, – pritarė Amanda.

Amanda

Nuo pat pradžių buvo aišku kaip dieną, kad Ruta rūpintis jis neįstengs. Pirmiausia mergytė jam buvo nė motais. Aš kaipmat pastebėjau. Ir jis visai nesistengė – nė piršto nepajudino. Buvo lygiai toks, kokį ir įsivaizdavau.

Matilda su Karlu susituokė gruodį, vos pusmetis po pažinties, – keistas metas vestuvėms, reikšmingai šypsodamiesi kalbėjo žmonės, ir buvo teisūs, nors nieko nežinojo. Jei tėvas nebūtų buvęs nesavas, jei nebūtų sirgusi motina, tos skubos nebūtų buvę. Gandai plito kaip prerijų gaisrai, bet aš juos užgesinau. Kaip žmonės vis dar nesuvokė: Matė gera mergaitė, tik gal mažumėlę nekantri.

O štai Karlas – tikrai niekuo neišsiskiriantis, tiek supratau iškart. Išvedžiojo Matildą po visus šokius ir, reikia pripažinti, buvo visai neblogas šokėjas, bet negalėdavo nė žodžio pralementi, nebent užėjus kalbai apie žirgus; o dar visai be santaupų.