Christina Schwarz - Lapkričio vaikas

Здесь есть возможность читать онлайн «Christina Schwarz - Lapkričio vaikas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, ISBN: 2012, Издательство: Alma littera, Жанр: roman, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Lapkričio vaikas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Lapkričio vaikas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Palūžusi nuo gyvenimo išbandymų, Amanda Starki nutaria viską mesti ir grįžti į tėvų namus. Ją šiltai pasitinka sesuo Matilda ir dukterėčia Ruta, bet po metų ramybė sudrumsčiama – Matilda nuskęsta po ežero ledu. Moters mirtis pakeičia jos dukrelės, sesers ir vyro gyvenimus. Istorija pasakojama Amandos ir Rutos balsais. Po truputį atskleidžiama apgavysčių, beprotybės, netikros ištikimybės ir keistos meilės kupina šeimos istorija. „Intriguojantis pasakojimas apie seserų varžytuves, lojalumą šeimai ir slaptas istorijas.“ Library Journal

Lapkričio vaikas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Lapkričio vaikas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Užteks pagaliau. Tau vis negana, – pasibarė Amanda ir, tvirtai suėmusi už riešo, taip ir nusitempė Matildą, jam nė nespėjus kaip reikiant atsisveikinti. Kai Matilda atsisuko pamojuoti laisvąja ranka, kol jų neprarijo minia, jis tyliai pasidžiaugė, kad buvo toliaregis ir prieš valandą paklausė, kur ji gyvena.

Tai jis prisiminė prieš užmigdamas, bet sapnai, kaip visada, jo valdžiai nepakluso. Jie nunešė jį toli nuo Matildos, atgal į Prancūziją, papilkavusią nuo dūmų, sumišusių su pilkšva migla, į apkasus, kur jis su Simsu ir Makinliu – dviem būrio draugais – gulėjo prieš pat sprogimą, kuris išsviedė jį orą, išsukinėjo rankas ir kojas ir nudrėbė ant pašalusios žemės kaip bulvių maišą. Jis prisiminė, kaip lekia į orą, o kaip nusileido – ne.

Atsimerkė jis nuo aimanų. Už kokių šešių metrų Pitas Makinlis visaip bandė stotis. Tarp jų nejudėdamas gulėjo susmukęs Henis Simsas. Karlas jau norėjo sušukti Makinliui, bet pastebėjo, kaip tas sustingo siaubo perkreiptu veidu. Jis pasekė Makinlio žvilgsnį į apkaso pakraštį. Atstatę durtuvus į juos spoksojo fricai.

Jis nevalingai krūptelėjo, bet vokiečiai į jį nė nepažvelgė. Greičiausiai manė, kad jis nebegyvas ar bent jau be sąmonės. Jie jau ropštėsi į apkasą prie Makinlio, kur tas šiaip taip atsiklaupė. Vienas stabtelėjo prie Simso ir šautuvo durtuvu atvertė jį ant nugaros. Karlas pastebėjo, kad kažkas Simsui ne taip. Kad galva kažkaip keistai pakrypusi.

Tot , – tarė fricas, ir tik tada Karlas suvokė, kad nėra pusės Henio galvos.

„Šautuvas“, – šmėkštelėjo Karlui. Jam rodėsi, kad tuoj pasieks ginklą, rodėsi net kad jis jau stovi ir tuoj šaus jiems į nugaras, bet tai tebuvo iliuzija. Visas kūnas taip ir prišalo prie žemės.

O tada – raudona. Taip tas sapnas – iš tiesų visai ir ne sapnas – visada baigdavosi. Viską nuplaunančiu raudoniu.

Buvo dar tamsu, kai trinktelėjo durys ir įėjo Amanda raudonais skruostais, nusitrypė sniegą – jau po melžimo.

– Pusryčiausi? – paklausė, įkišusi galvą iš už durų. Nuo jos tumulais virto šaltis, ji pasipustė pirštų galiukus.

Kai jis atslinko į virtuvę ir žnektelėjo ant kėdės, Ruta jau sėdėjo prie stalo. Nenuleisdama akių nuo Karlo kaip šuo, saugantis savo maistą, ji sėmė kukurūzų dribsnius ir dėjosi į burną, negrabiai kumštelyje suspaudusi šaukštą. Amanda daužė kiaušinius į mėlyno emaliuoto dubens kraštą.

– Jeigu nori iškart aplankyti jos kapą, Rudis tave nuveš… Ruta irgi tik ir laukia, ar ne, mažyte? – Perbraukusi mergytei per veidą šluoste, Amanda nukėlė ją nuo kėdės.

Mintis jį nugąsdino. Jis suvokė, kad iki šiol vaizdavosi, jog Matilda kažkur išvykusi – gal pas pusseserę, gal apsigyvenusi namelyje saloje. Kone tikėjosi, kad ji dar grįš.

– Aš turbūt dar nepasiruošęs.

– Ak, bet Karlai, – ėmė priekaištauti Amanda, – nuvažiuok. Ką žmonės pagalvos? Beje, – pridūrė ji, tada išėjo į priebutį ir grįžo nešina puokštele šakelių su raudonomis uogomis, – gal nuvežk. Aišku, čia ne gėlės, bet šiuo metų laiku negali būt išrankus.

Ruta pasistiepė ant pirštų galiukų ir iškėlė rankeles.

– Gražu, – tarė ji. – Labai gražu.

– Ne, ne, mažyle, jos ne tau. Matai, kokie spygliai?

Ji įsidūrė į pirštą, ir ištryško raudonas kraujo karoliukas. Kaip kokį trofėjų ji iškėlė įsidurtą pirštą ir pamokomai parodė Rutai.

Ruta

Ei! – suriko jis, ir Prancė sustojo. Mačiau sieną, už kurios visi tie akmenys.

– Tprū! – pasakė Rudis, iškėlė mane į orą ir pastatė į sniegą.

Sniegas buvo kietas kaip trapučiai. Be jokių pėdsakų. Buvau itin atsargi. Bandžiau čiuožti, neįlaužti sniego. Tasai žmogus – mano tėtukas – neprieštaravo. Neskubino. Tik badė lazdomis sniegą. Beda – žengia, beda – žengia. Gaila, kad aš buvau be lazdos.

Praėjome pro piktus pilkus akmenis ir pro miegalių, paskui pro tą, kur su laiveliu. Aš kelią žinojau. Mudvi su teta Mande čia jau daugybę kartų buvome. Užlipome ant kalvelės, tada nulipome kitoje pusėje. Priėjome prie akmens su mamytės vardu. Jį dengė spindintis ledas.

Jisai pasakė: „Matilda.“ Žinojau – čia mamos vardas.

Patikrinau už akmens, kaip visada. Teta Mandė pasakojo, kad mama už akmens, bet aš niekada jos ten nemačiau.

– Kur ji? – Teta Mandė niekada nesako, tai gal bent jis pasakys?

– Dausose, – išgirdau tą patį atsakymą, kuris man visai nepatiko.

Jisai verkė. Tai ir aš pravirkau, kad jam liūdna nebūtų.

– Nueikim į tas dausas ir ją parsiveskim.

Dausose su teta Mande gyvenome prieš tai, kai negrįžo mama.

– Ateis diena ir nueisi, – pasakė jis, – bet tikrai dar negreit.

Uždėjau ranką ant slidaus ledinio akmens. Ir pradėjau su pirštine brūžinti per jį pirmyn ir atgal. Laukiau, kol jis pasakys, kad važiuojam namo. Bet jisai klūpėjo sniege ir nesistojo.

– O kodėl ji į dausas išskrido?

– Nes paskendo, Ruta. Paniro po vandeniu ir nebegalėjo išnirti.

Tada ir supratau, kad aš teisi. Tikrai gyvenome dausose, nes ten šalia vanduo.

– Ir mane skandino, – pasakiau aš. – Vaikelis vis verkė, verkė.

– Koks vaikelis?

– Ledinis. Kai teta Mandė mūsų nepalaukė.

– Ką čia šneki? Kada Amanda jūsų nepalaukė?

– Kai skendau.

Jis susijuokė pro ašaras.

– Nesirūpink, Ruta. – Tada nusišluostė nuo veido verksmus ir uždėjo man ant galvos ranką. – Tu nepaskendai. Esi čia, šalia manęs.

Aš tai čia, bet ten jo nebuvo. Ką jis gali žinoti?

Grįžęs su Ruta iš kapinių, Karlas atsigulė į lovą ir nebesikėlė. Amanda kas rytą atitraukdavo užuolaidas, sulig kiekvienu audinio truktelėjimu rodydama, kokia ji nepatenkinta.

– Pasiruošęs? – paklausdavo, nors nuskambėdavo visai ne kaip klausimas.

Kad ir kaip keista, po kelių pirmųjų kartų jis vėliau būdavo pasiruošęs. Dukart per dieną – rytais ir vakarais – ji be ceremonijų nuklodavo visus apklotus, nors viduje ir būdavo šaltoka, ir energingai įtrindavo sužeistąją koją. Tada ją sulenkdavo, suktelėdavo ir tol minkydavo ilgais laibais pirštais, kol jis imdavo unkšti iš skausmo.

– Ak, dėl Dievo meilės, – sakydavo ji, – jeigu jau taip reikia, įsikąsk pagalvę. Imsi dar ir nugąsdinsi Rutą. – Ir vyniodama medumi suteptus tvarsčius apie žaizdą vis niurzgėdavo: – Turėsiu taip daryt, kol imsi pats savim rūpintis.

Jis linktelėdavo ir prižadėdavo pasistengti, bet sveikti jam buvo nė motais. Juk daugiau nieko nereikia: sėdi sau, valgai jos minkštai virtus kiaušinius ar srebi sriubą, kol ji kedena pagalves, keičia patalynę, porą kartų pliaukšteli nauja paklode ore ir tik tada pradeda kamšyti apie čiužinį.

Amanda jį baugino. Karlas puikiai suprato, kad ji jo nemėgsta, kad, jos nuomone, jis nebuvo vertas jos sesers. Mėgino inkilu palenkti, bet išėjo šnipštas, ir Matė paskui nešdama jį iš stoties namo visą kelią raudojo. Jis žinojo, kad ji nenori pasakoti Matildos mirties aplinkybių, bet kojos skausmas jam suteikė drąsos ir pykčio.

– Amanda, – prabilo jis vieną vakarą, kai ji atnešė vaistus, – kodėl gyvenote saloje?

Ji pažvelgė tiesiai į jį griežtomis mėlynomis akimis.

– O ką, Karlai? Juk ten tavo namai. Žinoma, Matė niekur kitur ir nenorėjo gyventi. Ar vaistus išgėrei?

– Taip. Bet kodėl tada ji išėjo? Ir kur ėjo? – Karlas pasikėlė ir dabar jau sėdėjo tiesus kaip styga prie pagalvių. – Žinai, kas man nesuprantama? – toliau kalbėjo, nelaukdamas Amandos atsakymo. – Kodėl jinai paliko Rutą? Kodėl paliko dukrelę naktį vieną name?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Lapkričio vaikas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Lapkričio vaikas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Michael Crichton - Schwarze Nebel
Michael Crichton
Том Смит - Vaikas 44
Том Смит
Christian Schwarz - 12 Schritte
Christian Schwarz
Christina Schwarzfischer - Pinienträne
Christina Schwarzfischer
Christina Schwarzfischer - Der Herzensdieb
Christina Schwarzfischer
Christina Schwarzfischer - Der Herzensdieb 2
Christina Schwarzfischer
Carsten Schwarze - 500 € pro m2
Carsten Schwarze
Christina Schwarzfischer - Der Herzensdieb 3
Christina Schwarzfischer
Christina Bauer - Backen mit Christina
Christina Bauer
Отзывы о книге «Lapkričio vaikas»

Обсуждение, отзывы о книге «Lapkričio vaikas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x