Kaulų daina

Pastarojo autorė, tarnybos laikais patruliavusi gatvėse, galop išėjusi į pensiją aprašė geometrines slapstymosi subtilybes, šviesos bei šešėlių vektorius ir pabėgimo kampus. (Paprastai sprunkantis staiga keisdavo kryptį, bet tuomet persekiotojas nulėkdavo stačiojo trikampio įžambine, o medžiojamai aukai tekdavo skuosti palei kitas dvi kraštines. Kitaip tariant, ji padarydavo lemtingą klaidą)

Knygos, be abejo, suteikdavo daug praktinės informacijos, bet jei tave pamatydavo įsikniaubusį į tomelį, kuris aiškino pabėgimo strategijas, artimiausias savaites ar net mėnesius neatsigindavai pašaipų bei įžeidimų. Neigiamas požiūris buvo išvešėjęs ne tik vietiniame departamente, bet ir, ko gero, kiekvieno miesto teisėsaugos pajėgose.

Aleksa išsitraukė „Skaitymą iš lūpų“, padėjo knygelę ant stalo, peržiūrėjo skyrius, ieškodama įdomesnių pastraipų, kurias norėjosi dar kartą paskaityti. (Autorė nepagailėjo asmeninių, juokingų bei perdėtų istorijų, matyt, jomis siekdama pabrėžti išsakomas savo mintis.) Po kelių minučių Aleksa pastūmė knygą į šoną ir ją užvertė.

Pareigūnai, dėvintys civilius drabužius, pasitelkdavo ir kitokius ezoterinius įgūdžius. Tarkim, panardinimą į transą. Haraldas jai suteikė vertingų patarimų, supažindino su esminėmis hipnozės procedūromis, parodė, kaip manipuliuoti kitų žmonių bei savo sąmone.

Per visą tarnybos laikotarpį Aleksa nė sykio nebuvo įtariamojo nugramzdinusi į transą Tačiau, kai įsisavino vizualizacijos metodus, šaudykloje pagerino taiklumą ir už tai turėjo padėkoti Haraldui.

Haraidai, man nepatinka, kaip šį vakarą šypsojaisi.

Po maloniomis jo manieromis slėpėsi pavojingas žmogus, jūrų pėstininkų gretose išlavinęs civiliams… ir didžiumai policininkų nežinomus, netgi neįsivaizduojamus gebėjimus.

Kažkas čia ne taip.

Transas padėdavo atgaivinti atsiminimus, — kadaise tokiu tikslu buvo naudojamas medicinos srityje, — taip smulkmeniškai išgyventi praeities įvykius, kad asmuo galėdavo patyrinėti juos nulėmusius stimulus, kurių sąmoningai neužfiksuodavo.

Psichoterapijoje jis paryškindavo džiugius pacientų prisiminimus, sužadindavo pozityvų mąstymą Atvirkštinė procedūra apmalšindavo skausmą kurį keldavo trauminiai potyriai.

Policijos pareigūnai, ypač sekliai, iš minėtų įgūdžių išpešdavo papildomos naudos.

Mintyse išvydus Donalą ir Lorą kuriuos regėjo pro stiklinę kabineto sieną suvirpėjo Aleksos akių vokai. Leitenantas buvo ką tik grįžęs iš archyvų, kur matėsi su kaulų klausytoja, Feora, šiandieną apsilankiusia specialiojo būrio valdose…

Ne. Epizodą pasirinko netinkamą Aleksa prisiminė, kaip Donalas grįžo iš kvotos kambario, kuriame dirbo su daktaru Kijušenu Ju. Apie tardymo eigą nešnekėjo, bet vėliau juodai apsirengę medikai vieną iš nykštukų išgabeno į izoliatorių.

Taip …

Detektyve dar giliau paniro į transą

Reikalingas šitas atsiminimas.

Anuomet įvyko kažkas svarbaus. Haraldas tikriausiai žinojo, kas būtent, sprendžiant iš to, kaip jis žvelgė į Donalą

Aleksa nustatė reikiamą epizodą. Dabar privalėjo mintimis į jį sugrįžti. Užsimerkė ir nuo septynių šimtų ėmė skaičiuoti atbuline tvarka. Vėl virptelėjusi vokais atsilošė kėdėje, nusišypsojo.

Sąmonės gelmėse nušvito vaizdas.

Loros lūpos sujudėjo, o Donalas atsuko nugarą į stiklinę kabineto sieną, bet apie jo nerimą iškalbingai bylojo pečius kaustanti įtampa… po akimirkos leitenantas atsigręžė, ir šįkart (kitaip nei per laiko tarpą išgyventą tikrovėje) Aleksa iš lūpų išskaitė kiekvieną Donalo pasakytą žodį.

— Septyni-septyni-septyni. — Patylėjęs jis pridūrė: — Du-devyni-septyni-du, šeši-šeši-devyni-šeši.

— Informaciją išgavai iš nykštuko… — Lora žengė į šoną ir jos veidas pasislėpė už leitenanto peties.

Tačiau to užteko.

Negaliu patikėti …

Drebėdama Aleksa įniko alsuoti giliau, jautėsi lyg naras, kylantis į telkinio paviršių. Donalas pranešė, jog į nusikaltimus įsivėlęs komisaras. Įtarimus patvirtino antras įrodymų šaltinis. Neabejotinai.

Su Vilnaru susijusius įkalčius Donalas perdavė Lorai.

Bet Haraldas į leitenantą ėmė žiūrėti kreiviau.

O, ne, tik ne jis.

Tuo sunku patikėti. Ir dar žinant, kad ligoninėje guli Sušana.

Haraldas? Vilnaro šnipas? Neįmanoma.

Sudrebinusi akių vokus, Aleksa vėl nėrė į prisiminimus.

Po penkių minučių žaibiškai atsimerkė.

— Haraidai, tu sumautas kretine.

Lėktuvas skrido jau valandą kai iš po grindų ataidėjo tyli dejonė. Krūptelėjęs, išsigandęs, kad atlūžo dalis sparno, Donalas nukreipė žvilgsnį laukan, bet tepamatė žalią turbinų švytėjimą kuris paryškėjo tamsiai violetinės nakties fone.

Antrą aimaną palydėjo pratisas urzgimas. Palydovai rūsčiomis veido išraiškomis jau traukė į užpakalinę orlaivio dalį. Leitenantas sumojo, kad jie žygiavo ten, iš kur galėtų patekti į triumus.

Garsus skleidė vienas iš gyvūnų? Jis atsiminė, kaip bandė įžiūrėti padarus, tūnančius grotuotose dėžėse. Kai kurie keltų rimtą pavojų, jei tik ištrūktų į laisvę.

Už lango, tolumoje, tvykstelėjo baltas žaibas, liudijantis, jog lėktuvas artėjo link audros, kupinos sūkuringų srautų ir koncentruotų kerų, nuolat šėlstančios virš Ilurio pasienio.

Bet, anot kapitono Jeršvino pranešimo, kuris nuskambėjo netrukus po to, kai orlaivis atsiplėšė nuo žemės, iki amžinųjų uraganų reikėtų skristi dar dvi valandas. Burtais sužadinti reiškiniai pasirodė per anksti.

Triume nuaidėjo klaikus rėksmas, kuriam antrino sutartinis staugimas. Nežinia, kas ten nutiko, tačiau sąmyšis apėmė ne vieną žvėrį. Tiesą sakant, atrodė, kad gerkles paleido visi, tarytum panūdę kauksmu išlieti baimę ir įniršį.

Išbalusi palydovė pripuolė prie juodųjų, pertvarą dengiančių užuolaidų, bet link jų tiesdama ranką trumpam sustingo. Donalas mintyse paspėliojo, kas slėpėsi kitapus širmos.

— Atleiskit. — Jis atsistojo, peržengė žilaplaukės, greta sėdinčios moters kojas.

— Atsargiau, jaunuoli.

— Labai atsiprašau, mem, jeigu jus užkliudžiau.

— Ne, norėjau pasakyti, kad neprarastumėte budrumo, ramindamas tuos grėsmingus gyvūnus.

— Pasistengsiu.

Antra vertus, jis neturėjo ginklo ir nenutuokė, ką darytų, žvėrims išsiveržus iš dėžių.

— Prašom nesijaudinti. — Per garsiakalbį nugriaudėjo ne kapitono Jeršvino, o jaunesnio vyro balsas. — Kalba pirmasis kapitono padėjėjas Smeltilis. Padėtis visiškai kontroliuojama . Prašom likti savo vietose ir užsisegti saugos diržus.

Donalo ranką palietė palydovė, bet ne toji, kuri nuskubėjo į pirmagalį.

— Sere, prašom grįžti…

Jis pasviro link moters ausies.

— Aš esu policijos pareigūnas. Galiu suteikti pagalbą.

— O, leitenante, taip…

Taigi į keleivių sąrašą įtraukta ne tik pavardė, bet ir laipsnis.

— Atleiskit.

Praeiti pro Donalą mėgino pirmoji palydovė, įkandin kurios sekė tamsaus gymio, anksčiau nematyta moteris. Ji vilkėjo juodus drabužius, buvo apsigaubusi purpurine mantija, tarp nedidelių krūtų pasikabinusi vienuolikašonį, sidabru ir juoda spalva žvilgantį amuletą.

Atviruose odos lopinėliuose — įsitempusiame, raukšlėtame veide ir ant kaulėtų rankų — bangavo heptagramos. Nepažįstamoji priminė nuo smėlio padūlėjusią ištisus dešimtmečius dykumoje stūksančią skulptūrą

Leitenantas jau ruošiesi iškelti ranką ir paprašyti moters niekur neiti, bet suakmenėjo pamatęs jos akis, panašias į blizgančius telkinius, kurių keistose gelmėse plaukiojo gyviai.