Kaulų daina

Šiuo momentu pulti į paniką buvo pajėgi nebent ragana, bet ji turėjo ką veikti ir dėl smulkmenų nekvaršino galvos — sukaupusi jėgas stengėsi, kad neišsisklaidytų raminantys, keleivius įsupę apžavai, ypač daug dėmesio skyrė Donalui Riordanui, kuris sapnuodamas kažką malonaus nusišypsojo ir sumurmėjo vieną žodį: Lora.

Išgirdusi vardą — arba kažkaip pajutusi, — ragana irgi šyptelėjo. Ji taip pat kadaise turėjo mylimąjį, už savo svajonių mago buvo ištekėjusi trisdešimt penkerius metus, kol jis žuvo per akistatą su būriu parazombių, kuriuos kontroliavo nežinomos galios. Nelemtas incidentas įvyko „saugiame“ ligoninės priestate.

Atsisakę policijos pareigūnus įleisti į izoliatorių, medikai patys mėgino suvaldyti apkerėtus parazombius, jos vyras Valktonas išbandė grupinį egzorcizmą, neketindamas laukti pagalbos. Kerų koncentracija augo sulig kiekviena minute: pacientų sąmones užvaldęs individas fiziškai keliavo į ligoninę, ir jam artėjant poveikis nenumaldomai stiprėjo (pagal elementarų geometrinį atvirkštinių kvadratų dėsnį).

Blėstančiame, sutuoktinio lavoną apsupusiame spinduliavime ragana užtiko Juodojo Rato rezonansą. Anuomet nežinojo, kaip vadinosi sąmokslininkų klanas, tačiau jų pėdsakus įžvelgė Donale Riordane.

Tu jau suvoki, ar ne?

Informaciją išgavo iš leitenanto pasąmonės per dvidešimt minučių užtrukusią apklausą, kurią ji surengė virtuvėje, kai Donalas kilo iš triumo. Nors jam pasirodė, jog pokalbis tęsėsi vos kelias sekundes.

Pradedi suvokti, ką jie tau padarė, tiesa, Donalai Riordanai?

Jis atsibudo, lėktuvui po truputį leidžiantis. Nuo lango (gal šį reikėtų vadinti iliuminatoriumi?) atitraukė baltas užuolaidėles ir kaipmat pastebėjo du dalykus: beveik juodą dangų ir tobulų lygumų, plytinčių už Silvekso miesto, atspindžius.

Donalas pramiegojo tą momentą, kai apačioje nusidriekė Stiklinės Plynės, per šimtą kvadratinių mylių išplitę stiklo lakštai. Jų sluoksnius, atskirtus penkiasdešimties arba šimto pėdų tarpais, prilaikė atraminiai stulpai — visa struktūra panėšėjo į trimatę šachmatų lentą, už kurios žaisdavo dievai. Atskira marmurinė kolona užėmė tiek pat ploto kiek eilinis didmiestis.

Apie Plynių, atsiradusių prieš amžinybę, kilmę sklandė aibė legendų. Kiekviena tikėjo tūkstančiai ar net šimtai tūkstančių žmonių, nors didžiuma jų prieštaravo vienos kitoms. Tiesos niekas nežinojo; daug kas tvirtino ją atskleidęs.

Kol leitenantas pūtė į akį, lėktuvas išniro iš siautulingų vėtrų zonos ir nuskriejo virš Ilurio teritorijos. Keisčiausia, kad mintyse Donalas aiškiai regėjo ilgaamžę, pasienį sergėjančią audrą.

Variklių gausmas pakito. Smaragdinis jų žvilgesys nusidažė sodresne žaluma, vos tik orlaivis pakrypo į kairę ir ilgu, per mylias nutįsusiu viražu ėmė leistis į aerodromą.

Silvekso miestas spindėjo purpuriniu ir žalsvu atspalviais, auksu bei kobalto žydryne. Violetinės šviesos fone stiebėsi stikliniai špiliai, kuriuose tarytum ūkai pleveno geltoni raštai.

Kita šalis.

Miestui augant, akiratyje ryškėjo vis daugiau įstabių smulkmenų, ir Donalo veidą nutvieskė plati šypsena. Galop lėktuvas nusileido. Kai ratai palietė grublėto, matinio stiklo taką leitenanto galva šastelėjo į priekį. įsijungus stabdymo sistemoms, orlaivio greitis pamažėl sulėtėjo.

Beliko dar keli didingi manevrai, po kurių Donalas galės išnirti laukan, į Silvekso miestą

Lėktuvas sustojo ir apmirė lygiagrečiai terminalo pastatui, vienam iš septynių, stiklinėje lygumoje išsidėsčiusių žvaigždės forma. Nuo sienos atsiskyrė ir fiuzeliažo kryptimi pajudėjo ovalo pavidalo lankas, įkandin savęs ištempdamas tunelį, kurį sudarė vienos kitas užklojusios metalo plokštės.

— Mes norėtume padėkoti , kad pasirinkote „ Ilurio “ oro kompanijos reisą, ir nekantraujame…

Kol pirmasis kapitono padėjėjas kalbėjo per garsiakalbį, pritariamai šurmuliavo netgi labiausiai nusikamavę pirmosios klasės keleiviai. Viena kūninga ponia, įsisupanti į kailinę šerpę, kreipėsi į savo vyrą:

— Nuostabus skrydis, brangusis. Panašiai pakeliauti galėtume artimiausiu metu.

— …vėl su jumis susitikti . Dar kartą ačiū.

— Būtinai.

Išgirdusios šiuos žodžius, palydovės nė nemirktelėjo. Jokios reakcijos neparodė ir moteris sutvarstyta ranka. Kaip ji sau paaiškins, kur susižeidė? įsipjovė į įskilusios taurės kraštelį?

Federalo lūžusia koja niekur nebuvo matyti. Raganos gardelį vėl uždengė juodos užuolaidos, bet Donalas neabejojo, kad ji ten sėdėjo.

Visi laimingi.

Jis luktelėjo, kol iš salono išeis žmonės, apsimetė krapštąs mantą iš po sėdynės, nors teturėjo apsiaustą ir „Žmogaus: eretiko“ egzempliorių plonais, nutriušusiais viršeliais, kitą tomą kurį ketino perskaityti.

Juodosios užuolaidos nė nekrustelėjo.

Donalas dar palūkėjo. Galiausiai iš visų keleivių liko paskutinis.

— Maloniai paskraidėme, — tarė moteriškų manierų palydovui. —Jei neskaitytume įdomių smulkmenų.

— Aš puikiai suprantu, sere, ką jūs turite galvoje.

Žengęs prie užuolaidų leitenantas pasvarstė, ar jas derėtų atitraukti. Jeigu ragana skendėjo kažkokiame transe, trukdžiai gali jai kelti pavojų.

Priėjo krūtinkaulio glaudėsi kietas ir šaltas, po marškiniais užkištas amuletas.

Ar?..

Ša.

Į lėktuvą įlipo trys vyrai juodomis mantijomis. Aukščiausiojo akys, nukreiptos į Donalą, regis, išsiplėtė.

— Kas jūs?

— Aš esu Donalas Riordanas.

Kitas magas pirštu dūrė į leitenanto krūtinę, tiesiai į amuletą, slypintį po marškiniais ir kaklaraiščiu.

— Jis buvo perleistas, o ne pavogtas.

— Teisybė, — patvirtino trečias magas.

— Jūs palaimintas, — vėl prabilo trijulės vadas. — Priimkit ne tik jos, bet ir mūsų palaiminimus.

— Hmm… ačiū, — padėkojo Donalas. — Žinant, kad… — dirstelėjęs į užuolaidas, tarė: — Verčiau paliksiu jus vienus.

Magai stovėjo suakmenėję, kol jis pasišalino iš orlaivio.

Palubėje, ant supintų, bronzinių, briaunotais stikliniais lašais lyg brangakmeniais inkrustuotų grandinių kybojo penkiašonis, puošnus, iš tokio pat metalo išlietas laikrodis, kuriam energiją tiekė vandens šmėklos. Grindis dengė tamsiai žalio, blizgančio, juodomis spiralėmis išraizgyto mineralo plytelės.

Ir čia tik bagažo laukiamasis.

Donalo bendrakeleiviai lūkuriavo, kol stikliniu lataku, įmontuotu į viršutinę sienos dalį, nusileis jų manta. Vos tik leitenantas priartėjo prie lovio, žemyn nučiuožėjo lagaminai. Kai kurie žmonės dėbtelėjo į atvykėlį, tarytum šis būtų iš anksto pasirūpinęs be eilės atgauti daiktus.

Aišku, Donalui viso labo pasisekė, tačiau jis nusišypsojo, lyg patvirtindamas įtarimus, čiupo savo turtą ir apsidairė. Jokių ženklų nepamatė, bet iš to, kaip aplinkiniai stovėjo, intuityviai pasirinko tinkamą arkinį išėjimą.

Pasitraukus iš salės, kelią link muitinės nurodė šmėkla-žaltvykslė.

Leitenantas nupėdino koridoriumi, gan įprasto gotikinio-deko stiliaus, tik gausiau išpuoštu aukso bei stiklo dirbiniais. Oras kvepėjo beveik antiseptine švara. Prie vartų, vedančių į dengtą aikštę, dokumentus tikrino muitininkai, netoli pastarųjų eilėse rikiavosi žmonės, dirgliai laukiantys, kol juos pakvies.

Baltas pirštinaites užsitempęs pareigūnas pamojo Donalui ir, šiam keliant pasą, gestu paragino praeiti.

— Sveiki atvykę į Ilurį, leitenante.