Kaulų daina

Dar keli žingsniai į priekį.

— Man rodos, tau reikia draugo. — Vyriškio tonas tryško užuojauta. — Ir karšto maisto. Žinau vieną namą kur… — staiga pastebėjo Donalą — Ei, tu. — Jis grėsmingai prašiepė dantis, prabilo žemesniu, šaltesniu balsu, kuris patvirtino leitenanto įtarimus. — Atsitrauk. Tučtuojau.

— Ką? — Donalas sumirksėjo.

Kildamas nuo suolo, atsitiesdamas, kišdamas pirštus į užantį, žmogus iškošė:

— Tu. Nuokruša. Nori… Šito?

Iki vieno žodžio sutrumpėję sakiniai liudijo, kad jis ruošėsi pulti, vadinasi, ilgiau delsti nevalia.

Dabar.

Kai įsitempė ginklą traukianti nepažįstamojo ranka, Donalo sąmonėje kažkas spragtelėjo. Jis užgriuvo auką žaibiškai kaip roplys, kairiąja plaštaka vožė vyrui į fizionomiją nedelsdamas įsistvėrė į delną spaudžiantį pistoletą dešiniuoju kumščiu iš visų jėgų trenkė į kaklo šoną Žmogus susmuko atsijungęs.

Iki grindų Donalas jį palydėjo kelių smūgiais, po kurių pasigirdo šleikštus trekšėjimas.

Paskui iš gniaužtų išlupo pistoletą — paprastai šaudyklės atimamos tada, kai savininkai nebepajėgia jomis naudotis.

Galų gale apieškojo kišenes, vienoje sužvejojo plieninę, sustumiamą lazdą — kas žino, galbūt ji praves ateityje, — iš kitos ištraukė saują palaidų šovinių. Kaip neprofesionalu.

Antra vertus, vyrukas užsiimdavo tuo, kad susidraugaudavo su jaunomis merginomis ir jas įstumdavo į nuostabųjį kekšių pasaulį. Vėliau nuo savo vergių, vis giliau grimztančių į prostitucijos liūną atimdavo didesnę dalį uždarbio.

Šįkart tau neišdegė.

Donalas aptiko piniginę ir išjos išgriebė visas kupiūras bei aštuonšones Ilurio monetas. Pinigus įbruko mergaitei.

— Imk, — tarė. — Manau, mūsų bičiulis norėjo, kad juos gautum.

— Atleiskit… pone.

— Už ką? Jis norėjo tave paversti auka, bet tu esi asmenybė ir už save… pakovosi… taip?

Ant žemės gulintis vyriškis sudejavo.

— Teisingai? — tęsė Donalas. — Tu nusipirksi maisto bei kai kam skambtelėsi. Ar šiame mieste gyvena Mirties seserys?

Mintyse jis išvydo seserį Merę Aną Stiks, kuri taip skyrėsi nuo kitų šaltų, rūsčiaveidžių vienuolių. Vis dėlto Mirties ordino nariai rūpinosi pabėgėliais vaikais ir šiems smegenų neplaudavo, nes tai prieštaravo jų religijai.

— Turbūt…

— Na, ir puiku. Užteks čia sėdėti. Keliauk į parduotuves, nusipirk ko nors užkąsti. Tuomet paskambink joms.

— Taip, sere. — Mergaitė atsistojo. — Gerai.

Ji pajudėjo laiptų pusėn, trumpam sustingo ir atsigrįžo į drybsantį žmogų.

— Kąjūs…

— Tiesiog eik.

Nulenkusi galvą mergina ėmė lipti aukštyn, į dengtą aikštę, kur bent artimiausiu metu jai negrės jokie pavojai. Donalas nujautė, kad jo raginimų mergaitė paklausys. Rimtesnės pagalbos jis pasiūlyti negalėjo.

Sąmonę praradusio vyro ranka krustelėjo.

Leitenantas jį pasodino — išskėstos kojos tebetysojo ant šaltų platformos grindų, — vogčiomis nužvelgė peroną Niekas įjuos nesidairė, visi keleiviai pasistengė atsiriboti nuo incidento.

Sprande spausdamas tam tikrus taškus, Donalas privertė sutenerį pusiau atsipeikėti, grįžti į skausmingą realybę.

— Jei būčiau palikęs tave be sąmonės, — sukužėjo vyriškiui į ausį, kai virptelėjo jo vokai, — tu būtum nusibaigęs. Manai, kam nors rūpėtų tokia padugnė?

— Eee…

— Jeigu čia grįši, pažadu, kad mirsi.

Žmogus suaimanavo, nugurkė seiles ir prasižiojęs švokštelėjo. Donalas stipriau sumygo sprandą.

— Jeigu vėl išnaudosi merginas, pažadu, kad mirsi.

Nūnai iš gerklės teištrūko krenkštimas. Leitenanas truputį atleido gniaužtus.

— Jas kontroliavai iš savo namų? Merginas?

— Taip…

— Koks adresas?

— Graitliviko aveniu.

— Numeris?

— Kas?..

— Koks namo numeris?

— Septy… niolika.

— Tik pabandyk ten sugrįžti, ir tu mirsi. Supratai?

Nors ir varstoma skausmo, jo auka palinksėjo.

— Kelkis. — Donalas padėjo žmogui atsistoti. — Ir nešdinkis.

— Kur?..

— Toliau nuo šitos vietos. Toliau nuo savo gyvenimo.

— Taip…

Užuot pasukęs laiptų kryptimi, vyriškis ilgu apsiaustu nuklupčiojo prie metalinių, geltonai nudažytų durų, vargais negalais jas atidarė ir kone nuvirto per tarpdurį. Metalinėmis pakopomis dusliai nuaidėjo žingsniai. Donalas patraukė jam įkandin.

Atsarginis išėjimas vedė į purviną tunelį, kuriame, palei šaltas bei drėgnas sienas, kėpsojo dvokiančių šiukšlių krūvos. Kaip leitenantas ir spėjo, trūnėsių netrūko netgi Silvekso miesto šerdyje.

Jam bežiūrint, sužeistas, svirduliuojantis individas pradingo iš akių. Rodos, tamsoje sušmėžavo dar vienas šešėlis, galbūt kitas grobuonis, panūdęs užpulti atmatą iš savo padermės, užuodęs jos žaizdas ir silpnumą. Donalas nudūrė žvilgsnį į delne gniaužiamą pistoletą, vėl įsispitrėjo į tunelį, trūktelėjo pečiais.

Ir užtrenkė sunkias duris.

Į peroną grįžo tuo momentu, kai per sidabriškus bėgius nuaidėjo džiugus dundėjimas. Į stotį atvažiavo traukinys. Iš vagonų ėmė lipti keleiviai, kai kurie nešini lagaminais, pasirengę išskristi reisiniais lėktuvais.

Leitenantas kopė laiptais įsiliejęs į būrį atvykėlių, šurmuliuojančių ir plepančių apie būsimas atostogas, gyvybingų netgi tokiu vėlyvu paros metu, žvelgiančių į Donalą kaip į atsitiktinį naktibaldą. Neilgai trukus visi išniro į didžiąją aikštę.

Jis vėl atsidūrė tarp ryškiaspalvių fasadų, tarytum žadančių, jog civilizuotame pasaulyje dvikojės žiurkės neišgyvens. Ir žmonės naiviai tuo tikėjo.

Aleksa rado Lorą aprūkusioje, tvankioje valgykloje. Naujos iškabos tvirtino, esą čia įsikūrė VOLKOVANO RESTORANAS, bet iš tiesų niekas nepasikeitė: užkandinė tiekė tuos pačius įkyrėjusius patiekalus, kuriuos dabar gamino pašalinė kompanija, o ne departamento nusamdyti civiliai.

Nors ir apsieidama be maisto, Lora žinojo, jog privalo palaikyti ryšį su pažįstamais, susidraugauti su reikalingais žmonėmis arba paveikti tuos, kurie praverstų specialios paskirties būriui… ir jos pačios karjerai. Kai pakyli iki komandorės lygio, kitaip suktis neįmanoma.

Aleksa viską suprato, bet dėl intrigų nesijaudino. Pati troško tapti komandore, įgyti laipsnį būdama jaunesnė už Lorą O, taip… ir sulaukti paaukštinimo nepraradusi gyvybės.

Bendradarbio, kuris priėmė nevykusį sprendimą šnipinėjimas — ne pats geriausias būdas kilti karjeros laiptais. Aleksa neabejojo, jog Donalui kilusi grėsmė, ir dėl to atsakingas Haraldas. Bet iš pradžių vertėtų su pastaruoju šnektelėti, kad ir kaip būtų pavojinga griebtis tokių veiksmų.

Ramybės nedavė dar kai kas. Ksalija.

Lora atsisveikino su nuovados kapitonu, kurio Aleksa nepažinojo. Detektyve luktelėjo, kol jis išeis, ir priėjo prie komandorės.

— Labas.

— O, Aleksa. Viskas gerai?

— Lyg ir… tik iš Ksalijos jokių žinių. Ji pradingo be pėdsakų ir iki šiol nepasirodė.

— Nebijok. Aš žinau, kur… Ne. Minutėlę.

— Kas yra?

Lora stebeilijosi į laikrodį.

— Ji dar negrįžo?

— Ne. — Atsiminusi transą ir iš lūpų perskaitytus žodžius, Aleksa intuityviai paklausė: — Jai pavedei užduotį, susijusią su komisaru?

— Kodėl taip sakai?

Abidvi moterys pasidairė tikrindamos, ar niekas nenugirdo pokalbio. Tačiau jos sėdėjo ganėtinai toli nuo sienos arba kolonos, kur galėjo lindėti šmėklos. O restorano grindis dengė kanapių pluošto kilimas, visiškai netinkantis smailiems kulniukams, bet sudarantis puikų izoliacinį sluoksnį.