Kaulų daina

— Paprasčiausiai spėju.

— Aišku. — Apsižvalgiusi Lora išvydo juodą vidaus ryšio telefoną, pritvirtintą prie mėlynų sienos plytelių. — Reikia paskambinti ir paieškoti Ksalijos. Eime su manimi.

— Dėkui. — Aleksa nužygiavo koja kojon su komandore. — Ar Donalas puoselėja Vilnarui tokius pat jausmus, kaip ir tu?

Lora kryptelėjo antakį. Mažai trūko, kad būtų nusišypsojusi, bet paskutiniu momentu susivaldė.

— Ką turi omenyje?

Detektyve atsiduso.

— Arba Donalas tiekia Vilnarui informaciją apie mus, arba šnipinėja komisarą tavo labui. Aš teisi?

Lora papurtė galvą. Ištiesusi ranką link telefono aparato pakėlė ragelį ir komutatoriaus operatorės paprašė ją sujungti su Šmėklų Rezonanso Zona. Po kelių sekundžių tarė:

— Čia komandore Styl. Ar galite aptikti Ksaliją… — ji neužbaigė sakinio. — Kaip tai? Ar ilgam? Kas atsitiko? — porą akimirkų tylėjo klausydamasi, padėkojo operatorei ir grąžino ragelį į vietą — Mėšlas.

— Kas yra?

— Ksalija sužeista. Negalės šnekėti, kol nepasitrauks iš kažkokio gydomojo lauko. Ten pratūnos ne vieną dieną.

Aleksa ir Lora susižvalgė, abidvi pagalvojo apie Sušaną prikaustytą prie ligoninės lovos. Specialiajam būriui sekėsi nekaip.

— Pabandysiu su ja susisiekti, — pridūrė komandore. — Tu grįši į tarnybą?

— Taip, žinoma. Juk Donalas mūsų pusėje, ar ne?

— Duodu galvą nukirsti, — tvirtai, be jokių dvejonių, atsakė Lora.

— Jeigu kažkuriuo metu būsiu pranykusi iš akiračio, o Donalas sukinėsis aplinkui, elkis su juo lygiai taip pat, kaip su manimi.

— Mm-hmm… supratau.

— Iki. — Skubiai pasišalinusi iš restorano, Lora spartino žingsnį, kol dingo kolegei iš akių.

Aleksa kurį laiką žiūrėjo ten, kur išnyko komandore. Galiausiai stvėrė juodojo telefono ragelį ir operatorės paprašė sujungti su detektyvu Harmanu. Viktoro balsas nuskambėjo vos po vieno pyptelėjimo:

— Alio?

— Ei, čia aš, Aleksa. Dar kokią valandą kontoroje pasėdėsi?

— Taip, aišku. Kodėl klausi?

— Užsimaniau vėlyvos vakarienės. — Aleksa nenorėjo jam meluoti. Grįždama galbūt prigriebs kokių užkandžių. — Tau ko nors atnešti?

— Ne. Minutėlę… gal bandelę. Kažką panašaus.

— Gerai. Kaip jautiesi?

— Lyg ir normaliai…

Jo tone buvo girdėti skausmas. Aleksa neišdrįso užsiminti apie sužeistą Ksaliją. Tas vargšelis užtektinai prisikentėjo — Viktorui šmėkla visada patiko, kad ir kaip ji mėgdavo erzintis.

— Laikykis, dički.

— Aha.

Po spragtelėjimo ryšys nutrūko. Aleksa pakabino ragelį ir nupėdino tuo pačiu keliu, kuriuo patraukė Lora.

Greta pirmosios lifto šachtos lūkuriavo grupelė žmonių. Detektyve žengė prie pažymėtos Nr.7 ir nėrė pro atsivėrusį tarpdurį.

*Kur keliauji?*

— Į pirmą aukštą, Gerte. Ačiū.

Šachta krisdama žemyn, Aleksa užsimerkė. Jautrumo nestokojanti šmėkla jos balse pajuto įtampą ir suprato, kad moteris skuba.

*Mes jau vietoje.*

Gerte švelniai išstūmė detektyvę laukan.

— Dar kartą dėkui.

Aleksa nulėkė palei registratūros seržantą, pro milžiniškas duris ir myriovilkius. Didžiaisiais laiptais nusileido iki gatvės, kur iš purpurinio taksi lipo du žmonės. Pasilenkusi ji sušuko vairuotojui:

— Pavėžėsite dar vieną keleivį?

— Be abejo, brangute. Kur jus pristatyti?

— \ligoninę.

Du pareigūnai civiliais drabužiais palaukė, kol vairuotojas išrašys čekį, ir sumokėjo tikslią pinigų sumą, nepapildydami jos arbatpinigiais. Už vairo sėdintis vyras susiraukė, tačiau nepratarė nė žodžio, kol porelė laiptais užlipo iki štabo durų. Aleksa nučiuožė ant užpakalinės sėdynės.

— Gobšiai, — suniurzgė jis.

Vidaus saugumas , norėjo pasakyti detektyve, bet prikando liežuvį. Kai esi policininkas, tyrinėjantis k ’\t\\farų prasižengimus, privalai elgtis griežtai pagal taisykles. Nes turi per daug priešų, kurie mielai tau atkeršytų.

— Ketinate ką nors aplankyti? — pasidomėjo vairuotojas, išvažiavęs į kelią ir įsiliejęs į eismo srautą.

— Panašiai.

Galbūt, prieš užsukant į palatą, ligoninės parduotuvėje derėtų nupirkti gėlių? Bet Aleksai reikėjo šnektelėti su Haraldu, o ne Sušana, ir pigios dovanėlės jos žodžių nesušvelnins.

Haraidai, man regis, tu įklimpai į velniškai gilią mėšlo krūvą.

Vis dėlto dabar jai labiausiai rūpėjo tai, jog Donalui grėsė rimtas pavojus.

Leitenanto taksi sustojo priešais plačius vartus. Paskutinius du šimtus jardų automobilis zigzagais riedėjo nuožulniu, it ledas glotniu taku, ir vairuotojo dirglumas pastebimai stiprėjo. Šiose vietose švietė vos vienas kitas gatvės žibintas, idant po apylinkes nesibastytų atsitiktiniai, dykinėjantys pėstieji.

— Mes važiuojame vadinamu Milijardierių keliu, — tarė vairuotojas. — Tiesą sakant, man čia ne itin jauku.

— Vietiniai nedažnai naudojasi jūsų paslaugomis?

— Ne-e. Jie turi nuosavus limuzinus.

— Aišku, — linktelėjo Donalas. — Gal jau išleiskit mane. Nėra reikalo traukti iki pat namo.

Apimtas palengvėjimo, vairuotojas nukorę pečius, ir leitenantas mintyse savęs paklausė, kuo gi išgarsėjo čionykščiai dvarai. Jis atskaičiavo monetas, kol už vairo įsitaisęs vyrukas rašė čekį.

— Grąžos nereikia.

— O, ačiū. Gal norite, jog čekyje padidinčiau sumą?

— Ne, nebūtina. — Donalas nuslydo sėdyne.

— Sėkmės, — palinkėjo vairuotojas. — Geros nakties.

— Jums taip pat. — Išlipęs laukan, leitenantas atsistojo ant glotnaus kelio paviršiaus ir uždarė dureles. Tuomet pakėlė akis aukštyn.

Naktinėse dausose kybojo keistas žvilgesys, juodą padangių skraistę margino geltonos ir blausiai melsvos žvaigždės. Kai per tamsų skliautą nuskriejo dar vienas, tamsiai raudonas meteoras, kurį lydėjo blyškesnė, tokiu pat greičiu lekianti kopija, Donalas sumojo, kad viršuje kabo milžiniška stiklo plokštė, gatvę atskirianti nuo tikrojo dangaus.

Vairuotojui mėginant pasukti automobilį, kad jis pirmagaliu atsigrįžtų į vingiuojantį taką variklio ūžesys sustiprėjo. Pamanevravęs vyrukas nuspaudė stabdį ir dirstelėjo į Donalą: patikrino, ar keleiviui nieko nenutiko.

Leitenantas pakėlė ranką ir žengė pro atvirus vartus, nėrė tarp didžiųjų kolonų. Kol įveikė galingų skenuojančių kerų lauką ant sprando ir viso kūno piestu pasistojo gyvaplaukiai.

Jis mažumėlę pastovėjo, galop nudrožė pirmyn, girgždindamas žvyrą.

Palei taką sušmėžavo ir pritūpė blyškūs, sunkiai šnopuojantys pavidalai. Jų akys tviskėjo raudoniu, o ne gintaru kaip Tristopolyje.

Dvaro šeimininko myriovilkiai.

Po akimirkos kitos Donalas nusprendė, kad jie nepuls. Iš pradžių į priekį pajudėjo per žingsnį, paskui per antrą. Vilkai atsiplėšė nuo žemės ir nusekė iš paskos.

Vos tik leitenantas nusigavo iki marmurinių, sidabru aptaisytų laiptų, bronzinės paradinės durys atsilapojo. Ant slenksčio stiebėsi aukštas, uniformuotas, besišiepiantis vyriškis.

— Sveiki atvykę, sere. Prašom užeiti. Aš esu Hiksas.

— Hiksas.

— Taip, sere.

Donalas nužingsniavo į vestibiulį — erdvų, prašmatniai įrengtą kaip jis ir tikėjosi.

— Gal jus kažkas sieja su Riksu, vairuotoju?

— Deja, jis yra mano pusbrolis, sere.

— Bet apie jus atsiliepė labai palankiai.

— Hmm… puiku.

Aplinkui netrūko statulų, įdomių paveikslų, bet laikrodis jau rodė pirmą nakties, ir Donalas jautėsi išsekęs. Hiksas jį nusivedė prie spiralinių laiptų, gestu pasiūlė lipti pirmam.