Kaulų daina

— Dėkui, donai Mentrasori.

— Kalbant apie verslo susitikimą vadinamą priešpiečiais, nors įtariu, jog svečiai neturės apetito, nes mūsų sandoriuose figūruoja itin didelės sumos…

— Aš jums netrukdysiu.

— Kaip pageidaujate, leitenante. Tiesiog ketinau pridurti, kad jie, kaip ir aš, įsitraukę į energijos tiekimo verslą Kiek girdėjau, tarp Tristopolio energijos valdybos bei žmonių, kurių ieškote, egzistuoja tam tikros sąsajos. Jei teisingai supratau.

— Galimas daiktas, — tarė Donalas, nenorėdamas išduoti informacijos.

— Man kyla klausimas, ar jie nebus susiję ir su mūsiškiais energijos centrais. Turiu pripažinti, jog nieko konkretaus nepastebėjau, nors ir turiu nemažai korporacijos akcijų. Na, mano pajus tesiekia aštuonis procentus, bet jis antras pagal dydį, jei šnekėtume apie fizinius asmenis.

— Nesuprantu.

— Jei gaučiau jums leidimą patekti į pagrindinį Energijos centrą ir patyrinėti archyvą… ar tai padėtų? Ir, žinoma, nepamirškime operos. Jeigu mano asistentai kam nors pernuomojo ložę, visus susitarimus atšauksiu.

— Ačiū.

Leitenantui norėjosi daugiau sužinoti apie tarybos narį Gelbtorną Tačiau viskas, ką iki šiol dėstė donas Mentrasoris, galėjo būti paistalai, o tiriant bylą išduoti įtariamojo pavardę nederėtų. Prieš prašydamas konkrečios pagalbos, Donalas pamėgins gauti informacijos apie tarybos narį aplinkiniais būdais.

— Į Energijos centrą jus nuveš mano vairuotojas, — tarė donas.

— Kai kam paskambinsiu, suorganizuosiu leidimus, ir Riksas jus paims. Nesijaudinkit, į operą suspėsite. Ar turite tinkamą aprangą?

— Hmm… — Donalas patimpčiojo švarko skverną

— Nieko tokio. Viena iš namų šmėklų jus išmatuos. — Dvaro šeimininkas nuo stalo čiupo varpelį ir jį pakratė. Jei tas ir suskambėjo, žmogaus ausys tilindžiavimo neišgirdo. Bet iš grindų kaipmat išniro melsva šmėkla. — Flisvela, išmatuok šitą poną naujiems drabužiams.

Oras trumpam padūmavo, kūną tarsi palytėjo drėgni pirštai, ir šmėkla pranyko.

— Viskas? — nustebo Donalas.

— O, taip. Siuvėjai jau imasi darbo.

— Tuomet aš eisiu ir luktelėsiu… pasiskolinti knygos turbūt negalėsiu?

— Mielas drauge. — Donas atsistojo. — Netrukus bus paruošti priešpiečiai, ir man reikia pasitikti svečius. Likite čia, kiek tik norite, skaitykite, ką užsigeisite. Papurtykit kitą varpelį, juodąjį… — jis dūrė pirštu, — kad išsikviestumėte liokajų. Jei panorėsite grįžti į miegamąjį ar šiaip pasivaikščioti, keliaukite dėl nieko nesijaudindamas. Mano namai visiškai saugūs. Rakinti durų nėra reikalo.

— O… aišku. Ačiū.

Donas linktelėjo ir pasišalino iš bibliotekas. Donalas savo ruožtu prilipo prie lentynų, pirštais perbėgo per senovinių, įspūdingų tomų nugarėles, pakerėtas alternatyvų gausos.

Po trijų valandų nuo skaitymo jį atitraukė beldimas į duris. Leitenantas pakėlė galvą suvokė, jog kažkas laukia leidimo įeiti, ir sušuko:

— Prašom.

Vyriškis, pravėręs duris, vilkėjo tamsią eilutę, kaip ir vakar, tačiau buvo be kepurės.

— Laba dieną sere.

— Juk sakiau, kad mane vadintumėt…

— Taip, Donalu. Aš esu Riksas, jei prisimenate.

— Be abejo. Jau susipažinau su jūsų pusbroliu Hiksu,

— Užjaučiu. — Vairuotojas kreivai nusišypsojo. — Nors mano giminaitis labai mielas, jam vertėtų iškosėti prarytą mietą.

— Esu tikras, kad jis — nuostabus žmogus.

— Cha. — Riksas suplojo delnais. — Na, pasirengęs naujam nuotykiui? Donas jums suplanavo pasivažinėjimą po vaizdingas apylinkes. Energijos centras taps galutiniu tikslu, teisingai?

— Taip mes susitarėme.

— Leidimas jūsų jau lauks. Viešnagės formalumai sutvarkyti. Kada man privažiuoti prie namo? Gal po dešimties minučių?

Donalas užvertė enciklopedijos tomą ir straipsnius apie nelinijinę kerodinamiką — perskaitytos eilutės prieštaravo žinioms, kurias našlaičių prieglaudoje suteikė sesuo Merė Ana Stiks. Jam svaigo galva.

— Gerai. Lygiai po dešimties minučių.

Tiek laiko užteks, kad jis spėtų iš virtuvės prigriebti kavos, nulėkti į tualetą ir dar sykį patikrinti nusavintą pistoletą: iš to ginklo niekada nešaudė, todėl papildomos atsargumo priemonės nepakenks.

Energijos centras buvo įrengtas netoli dokų, bent taip sakė Riksas. Kitaip tariant, teko traukti į Silvekso pakraštį, kur ore pleveno orlaiviai, pririšti prie švartavimosi stulpų. Jie nekantriai laukė momento, kuomet galės pasikinkyti laminarines pastovių vėjų sroves, horizontaliai dvelkiančias tarp stiklo plokščių.

Sustabdęs automobilį, Riksas leido keleiviui pasigrožėti reginiu.

— Kaip jie grįžta? — paklausė Donalas.

Vairuotojas pamojo į orlaivį, kylantį pro didžiulę, apvalią stikliniame paviršiuje atsivėrusią ertmę.

— Tarp įvairių sluoksnių vėjo srautai plūsta skirtingomis kryptims. Sistema gal ir keistoka, bet visi prie jos įpratę.

— Nuostabu.

Po kurio laiko Riksas užvedė variklį, įveikė dar penkias mylias ir pasuko į spiralinį, stiklinį, šešių juostų atsišakojimą vedantį žemyn, į miesto gelmes. Nusileidęs per penkis lygius, limuzinas nėrė po plienine arka. Ūždamas aidinčiu tuneliu, pasiekė vartus ir prie jų vėl sustingo.

Automobilio korpusą kiaurai išilgai išvarstė šmėklos. Kai jos užbaigė patikrinimą prie durelių atžygiavęs žmogus metė akį į dokumentus, kuriuos Riksas ištiesė pro atvirą langą

— Labas, Riksai, — pasisveikino sargybinis. — Įprasta procedūra.

— Ir kaip įprastai „jokių problemų“.

— Taigi… — sargybinis atidavė dokumentus. Į Donalą įsitaisiusį ant užpakalinės sėdynės, nė nepažvelgė. — Važiuokite.

Milžiniški vartai prasiskyrė, ir Riksas nuvairavo limuziną vidun. Vos tiktai nuspaudė stabdį, vartų plokštės užsidarė, o priešakyje atsivėrė vidinės durys, už kurių kelias driekėsi į Energijos centro gelmes. Donalas pajuto, kaip krūtinkaulį persmelkė karščio ir šalčio bangos. Nudūręs žvilgsnį apačion pamatė, jog marškiniai žvilga.

O, Tanate…

Nutvisko, žinoma, ne audinys, o po juo slypintis amuletas, kuris užsižiebė fluorescenciniu švytėjimu reaguodamas į energiją, naudojamą šioje jėgainėje.

Donalas tvirčiau įsisupo į švarką, idant nuslėptų blizgesį.

Tiek sargybiniai, tiek technikai vilkėjo vienodas žalias uniformas — tokias tamsias, kad ryškiai apšviestoje erdvėje jos kone pajuoduodavo. Keletas vyrų ir moterų linktelėjo Riksui bei Donalui, kulniuojantiems per kompleksą, traukiantiems vingriais, klaidžiais koridoriais, iš kurių leitenantui būtų sunku išsigauti savo jėgomis.

Galų gale jiedu pasiekė lifto platformą, skausmingai primenančią įrenginį, sumontuotą Tristopolio energijos valdyboje, ir tą dieną, kai žuvo primadona bei Melfaksas Kortindas.

— Tik nesakykit, — išsižiojo Donalas, jiems leidžiantis šachta, — jog archyvų sektorių rasime apačioje, prie nekrosrauto reaktorių.

Greta porelės stovėjo moteris trumpai kirptais plaukais. Nustebusi ji atplėšė akis nuo savo segtuvo ir pakėlė galvą.

— Ne visai. — Riksas jai išsišiepė (Donalas pastebėjo, kad vairuotojo žavesys privertė pakeleivę atsakyti tuo pačiu.) — Aš pamaniau, kad jūs mielai pažiūrėtumėte į energijos gamybos procesą. Nes mudu… — jis pažvairavo į laikrodį, —…atvažiavome šiek tiek per anksti. Ir mes, beje, nesinaudojame reaktoriais.

Moteris tebežiopsojo į vyrus.

— Mano bičiulis gyvena Tristopolyje, — paaiškino Riksas.