Kaulų daina

— Todėl, kad jūs pasielgtumėte lygiai taip pat.

Specialiojo būrio kontoroje Aleksa pagaliau baigė kalbėti su ligoninės administracija ir nuleido ragelį. Užrašų knygelėje buvo pakeverzojusi telefono numerį, kurį komutatoriaus šmėklos atkūrė, o joms vadovaujantis žmogus perskaitė.

Tuos skaitmenis Haraldas susuko gydymo įstaigos vestibiulyje įrengtame telefone automate; jis nežinojo, kad visi skambučiai nukreipiami per vietinį komutatorių. Aleksa gerokai užtruko, kol prisišaukė šmėklas, atsakingas už ryšį su miestu, ir jas privertė surasti kažkuriuo praeities momentu rinktą numerį; laimei, ligoninė, kaip iš policijos štabas, fiksuodavo visus skambučius… netgi išeinančius.

— Jis iluriškas, — komandorei pranešė Aleksa. — Išsiaiškint, kam priklauso? Tik nežinau, ar žvalgyba turės kitos šalies abonentų knygas.

— Parodyk. — Lora stvėrė užrašų knygelę. — Tiesiog paskambinsiu. Pažiūrėsim, kas atsilieps.

Ji surinko numerį ir veikiai išgirdo manieringą balsą tariantį žodžius su keistu akcentu.

— Dono Mentrasorio rezidencija.

— Sveiki, aš skambinu iš Tristopolio, bandau susisiekti su leitenantu Donalu Riordanu. Jis turėtų būti…

— O, taip. Taku, vedančiu prie namo, matau riedantį… automobilį. Jei neklystu, ant užpakalinės sėdynės įžiūriu leitenantą. Paprašyt , kad jums paskambintų?

— Kokia kryptimi jis važiuoja?

— Atleiskit, mem?

— Leitenantas Riordanas tuojau grįš į namus?

— Lyg ir.

— Tuomet aš palauksiu.

— Taip, mem.

Po dviejų minučių ragelyje nuskambėjo Donalo balsas:

— Alio?

— Labas, brangusis.

— Lora! Ei…

— Viskas gerai?

— Dabar, kai šnekuosi su tavimi, taip. Ir… Aha, dabar jaučiuosi puikiai .

Lorai pro ausis neprasprūdo porą sykių pakartotas žodis „dabar“.

— Buvai patekęs į bėdą?

— Nieko baisaus. Įvyko nereikšmingas nesusipratimas. Dirstelėjusi į Aleksą, komandore tarė:

— Problemų galėjo kilti dėl to, ką Haraldas perdavė savo pažįstamam. Kažkokiam donui Mentrasoriui, ar ne?

— O, taip. Bet Haraldas… kodėl jis?..

— Regis, galvojo, kas esi informatorius.

— Bet… — Loros ausis pasiekė ne kartą girdėtas juokas, kurį girdint suspaudė širdį. — Ką Haraldas veiktų be šnipų? Jis gi specializuojasi informacijos rinkimo srityje.

— Verbuoja reikalingus žmones, — nusišypsojo komandore, — bet pats prie jų rato neprisijungia.

— Štai kur skirtumas… kaip tu laikaisi? Kaip kiti?

— Kaip visada. Sušana tebegyja. Taip pat ir Ksalija.

— Ksalija? Kas atsitiko?

— Ji mėgino prasibrauti į komisaro Vilnaro kabinetą. Paieškoti įkalčių. Aš žinau, jog tu gavai telefono numerį, bet man reikėjo daugiau įrodymų.

Pokalbį nustelbė vandenyno bangų ošimas.

Po pauzės leitenantas tarstelėjo:

— Kiek suprantu, nieko nerado.

Lora papurtė galvą, nors per tūkstantį mylių nutolęs Donalas negalėjo jos matyti.

— Įkalčių man užteks. Nemanai, kad prie jų derėtų priskirti sužeistą šmėklą? Nors ji dar nepajėgia šnekėti?

— O…

Iš kito laido galo vėl atsklido trikdžių ūžesys.

— Būk atsargi, gerai? Aš tave myliu.

— Aha. Aš… — Lora pašnairavo į Aleksą ir Viktorą… — taip pat. Aišku?

— Taip.

Ryšys nutrūko.

— Tvarkelė. — Komandore padėjo ragelį, atsigręžė į milžiną paskui nukreipė žvilgsnį į Aleksą — Judu nusiteikę kovai?

— Tik ne prieš tave, bose, — nusišiepdamas atsakė Viktoras.

— Turėjau galvoje policijos komisarą Metas jį prigriebti.

Koridoriuje stovintis Donalas nuleido ragelį ant telefono aparato, pasisuko visu kūnu, idant nepastebimai patikrintų ties strėnomis, už diržo, užkištą pistoletą Temesinas vogčiomis jį įkišo leitenantui į delną kai tas lipo iš patrulinio automobilio.

Likęs salone detektyvas sardoniškai mostelėjo ir pareiškė:

— Žinot, tikiuosi, jog artimiausiu metu mudu nesusitiksime.

— Aš irgi puoselėju tokias viltis, — atsakė Donalas. — Ir… ačiū.

— Prašom. — Temesinas patapšnojo per vairuotojo sėdynės atlošą — Važiuojam, Raili.

— Taip, sere.

Donalas atsitraukė per kelis žingsniu, nes iš po prasisukančių padangų visomis kryptimis šovė žvyras. Galiausiai jos sukibo su takelio pagrindu, ir mašina nurūko link vartų, už kurių nėrė į vingrų, nuožulnų kelią Nužygiavęs į namą leitenantas pamatė lūkuriuojantį Hiksą Šis nedelsdamas pranešė, kad su juo kažkas nori kalbėti telefonu.

Nūnai Donalas pažvelgė liokajui tiesiai į akis.

— Jūsų pusbrolis man pridarė daug rūpesčių, — pasakė.

— Atleiskit, sere. — Hiksas trumpam užsimerkė. — Žmonės jį laiko žavingu padauža. Viliuosi, didelių nepatogumų jums nesukėlė.

Leitenantas sutelkė dėmesį į savo jutimus. Rodos, Hiksas kalbėjo nuoširdžiai: buvo atviras, nors šaltokų manierų, o Riksas elgėsi lyg draugas, bet pasirodė besantis priešas.

— Dono turbūt nėra? — paklausė Donalas.

— O, ne, jis namuose, sere. Sakė norįs su jumis pasimatyti, kai tiktai grįšite. Nuvesti į jo darbo kambarį?

— Taip ir padarykite.

— Velniai griebtų, kuo jūs įsivaizduojate esąs? — išdrožė Donalas, sustingęs atvirame kabineto tarpduryje.

Greta stypsantis Hiksas nugurkė seiles, išsprogintas akis įbedė į šeimininką Pastarasis gestu liepė liokajui pasišalinti.

— Aš nusipelniau jūsų nemalonės, — tarė donas Mentrasoris. —

Prašom užeiti… kaip jau susiprotėjote, ėmiausi veiksmų, gavęs klaidingą informaciją. Bet man pavyko laiku sustabdyti Riksą.

— Ne visai. — Leitenantas įžengė į kambarį. — Aš neutralizavau sumautą jūsų marionetę. Jeigu jis pakratys kojas, ašaros tikrai nenubrauksiu.

Donas krūptelėjo, tik nežinia, kas jį privertė sudrebėti — svečio tonas ar sąmonėje nušvitę vaizdiniai.

— Meldžiu atleisti. Beje, kaip ir prašėte, pasirūpinau vietomis teatre.

— Kuo?

— Kalbu apie premjerą. Ji įvyks šiandien. Man teko kaip reikiant pasistengti… hmm, tiek to. Per kitas tris savaites spektaklį galėsite žiūrėti kas vakarą, jei išties to norite.

Donalas iškošė pro sukąstus dantis:

— Mentrasori, man nerūpi, kas jus sieja su Hamersenu. Jei vėl trukdysite, prižadu jus sulyginti su žemėmis.

Dono gerklėje virptelėjo Adomo obuolys.

— Aš jumis tikiu, — pasakė jis.

Prašmatnioje, aukštai virš parterio iškilusioje ložėje Donalas atsisėdo po trijų valandų. Jis pasitaisė stačią apykaklę, pirštais perbraukė švarko atlapą. Fraku pasipuošė pirmą kartą gyvenime.

Nors niekada nesvajojo tapti panašius į padavėją

Visai šalia nėriniuotus marškinių rankogalius taisėsi donas, kaip ir leitenantas, dėvintis fraką tik pasiūtą iš aksomo — bet kuris kitas žmogus taip apsirengęs atrodytų absurdiškai.

Kokia kvailystė .

Donalas neturėjo ginklų, nes iš anksto žinojo, kad prie įėjimo į teatrą lankytojus patikrins žvalgybinės šmėklos. Nors buvo nematomos (atsisakiusios materialumo elgėsi taktiškai, nes žiūrovų daugumą sudarė turtuoliai), jų akivaizdoje leitenanto amuletas perspėjamai pažnaibė krūtinę.

Galop šviesos prigeso, orkestro duobėje muzikantai užgrojo uvertiūrą ir Donalas patogiai atsilošė. Teatriniais žiūronais dar kartą apžvelgė salę, kuri grimzdo į tirštėjančią tamsą. Pastebėjo, kaip priešingoje pusėje į ložę įėjo du vėluojantys žmonės.