Kaulų daina

— O. — Ji linktelėjo ir nusišypsojo leitenantui. — Sveiki atvykę į Energijos centrą.

— Dėkui.

Liftas sustojo, durys nuslydo į šoną, ir moteris žengė laukan.

— Kuo jūs vardu? — sušuko Riksas.

— Debė Šantol. Iš Suderinimo skyriaus. — Durims užsidarant, ji pamojo ranka.

Platformai vėl nuslinkus žemyn, vairuotojas susiraukė. Galop atsisuko į Donalą ir patraukė pečiais.

— Atleiskit. Man sunkiai sekasi įsiminti vardus.

— O, nieko tokio.

Po minutės liftas pasiekė grindis. Pro atsivėrusias duris pirmas smuko Riksas, leitenantas nusekė įkandin. Eidami akmeniniu, paprasta kilimine danga apklotu tuneliu, su jokiais darbuotojais jie nesusidūrė. Neilgai trukus pasuko kitu koridoriumi.

Abu vyrai išniro į kvadratinį balkoną, iškilusį virš stačiakampės salės, kurioje lygiomis gretomis kiūtojo šimtai statulų.

Tiesa, figūros su skulptūromis neturėjo nieko bendra.

Daugybėje eilių sėdėjo kojas sukryžiavę, melsvas palaidinukes dėvintys, plikai skusti vaikai. Jų akys stebeilijosi į begalinę tuštumą.

— Kas čia… — Donalas nesuvokė ką regįs.

Grindis ir kiekvieno mažylio krūtinę jungė lankstus, stiklinis vamzdelis. Nuojauta leitenantui kuždėjo, kad jais vilnijo kažkokios, nenusakomos spalvos bangos. Jo odą svilino įkaitęs amuletas.

Du tūkstančiai vaikų vienu metu mirktelėjo.

Donalą apėmė siaubas. Jis matė blyškias, sinchroniškai besikilnojančias krūtines. Nors širdies dūžių negirdėjo, buvo tikras, kad jos irgi plaka sutartinai. Salėje vyravo slogi, šaltais energijos srautais užtvindyta atmosfera.

Rikso kumštis, spaudžiantis ginklą pakilo aukštyn. Žaibiškai.

Saugokis .

Pasisukęs visu kūnu, tokiu būdu pasitraukęs iš ugnies linijos, Donalas švystelėjo kairiąją ranką pirmyn.

Nuo gigantiškos salės sienų nuaidėjo griausmingas pistoleto šūvis.

Galbūt įkalinti vaikai visi kartu aiktelėjo, bet leitenantas garso neišgirdo, nes, prispyrus būtinybei, sutelkė dėmesį į savo judesius

— keliu pašventino Rikso blužnį, viršugalviu teškės jam į veidą ir iš suglebusių pirštų išgriebė ginklą

Tuomet buože tvojo priešininkui į tarpuakį.

Donalas skubiai išsitraukė nuosavą šaudyklę, kurią jau buvo nuodugniai ištyrinėjęs, ir Rikso pistoletą persimetė į kairiąją ranką Akiračio pakraštyje kažin kas sušmėžavo, tad jis sukdamasis priklupo ir du sykius nuspaudė gaiduką Po sekundės į ginkluotus, priedangon nėrusius sargybinius paleido dar porą šūvių.

Ar?..

Tik ne dabar, velniai griebtų.

Užnugaryje likęs Riksas sujudėjo, ir Donalas spyrė jam į gerklę.

Iš sargybinių pusės pasipylė kulkų kruša, todėl leitenantui teko nusiridenti į šoną Artimiausiu metu koridoriuje bus saugu, nors ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu jis įkūnijo tobulus spąstus. Kad ir kaip ten būtų, šiuo metu verkiant reikėjo kur nors pasislėpti. Donalas stryktelėjo į kitą balkono pusę ir pranyko sargybiniams iš akių.

Kas toliau?

Jis apžiūrėjo iš Rikso atimtą ginklą „Magnusą“, ir nusišypsojo. Kiekvienoje rankoje gniauždamas po pistoletą nusitaikęs į salę bei koridorių, karštligiškai įniko regzti veiksmų planą

Vairuotojo dejonės nenustelbė tylių, skubrių čežėjimų, kuriuos išgavo kareivių auliniai guminiais padais. Sargybiniai bandė užimti naujas, taktiškai patogesnes pozicijas.

Kiek tų šunsnukių ten susibūrė?

Jie naudosis „šokančios varlės“ sistema — viena grupelė bėgs į priekį, kita ją pridengs. Veikiai visi prisiartins prie balkono ir koridoriaus ertmės. O iš komplekso gilumos atskubės pastiprinimas…

— DĖMESIO GINKLUOTAM PERSONALUI! ATSITRAUKITE! NEŠAUDYKITE, NEBENT JŪSŲ GYVYBEI KILTŲ GRĖSMĖ. TUČTUOJAU ATSITRAUKITE! — salėje, kur sėdėjo įkalinti vaikai, nuskardėjo per garsiakalbius užriaumojęs balsas. — MES GAVOME KLAIDINGĄ PRANEŠIMĄ! KARTOJU, GAVOME KLAIDINGĄ PRANEŠIMĄ! LEITENANTAS RIORDANAS NEKELIA, KARTOJU, NEKELIA PAVOJAUS KOMPLEKSUI. LEITENANTE RIORDANAI, JŪS NEPRIVALOTE NULEISTI GINKLO, BET ŽINOKITE, KAD JŪSŲ NIEKAS NEPULS.

Balsas skambėjo labai įtikimai, būtent todėl Donalas juo nepasikliovė.

Po kurio laiko koridoriuje pasigirdo kostelėjimas. Leitenantas nukreipė vamzdį į koloną bet iš priedangos išslinkęs žmogus tevilkėjo tamsiai žalius šortus. Jis buvo liesas, tačiau glebnas, anaiptol nepanašus į kovotoją. Rankoje laikė melsvą popieriaus lapą

— Eee… sere? Ar galiu šitą jums įteikti?

Donalas nesiliovė žvilgsniu šaudęs į abi koridoriaus puses.

— Dėk ant grindų ir pranyk.

— Taip, sere! — sudžiūvėlis, kurio kūną virpino drebulys, padėjo lakštą ties savo kojomis ir ėmė tipenti atatupstas. Už posūkio leidosi tekinas, sykiu baimingai šnopavo, tarsi įsitikinęs, kad nugarą pervers kulka.

Leitenantas vieną ginklą nuleido ant kilimo, atsisegė marškinius, per galvą nusitraukė amuletą ir prieš pakeldamas pistoletą grandinėle apsivijo kairįjį dilbį. Tada pritūpęs nukrypavo iki raštelio, virš jo nukorę raganos dovaną. Keletą sekundžių lūkuriavo, kol odą ims žnaibyti dilgsėjimai, stengėsi įžiūrėti bent menkiausią kibirkštį, kuri užsižiebtų amulete.

Bet nieko panašaus nesulaukė. Ant paprasto popieriaus lapo viso labo pamatė parašytus žodžius.

Dono F.Mentrasorio pranešimas:

Komplekso svečias, leitenantas D. Riordanas, yra sąjungininkas, užsiimantis policijos reikalais.

Ankstesnė informacija, kad jis įsivėlęs į nusikalstamą veiklą, neatitinka tiesos.

Bendradarbiaukite su leitenantu ir jam padėkite, kuo tiktai galėsite.

Donalas atšlijo taip ir nepalietęs popieriaus lapo. Ant kaklo vėl užsikabino amuletą.

— Nejau manote, jog tuo patikėsiu? — suriko tuščiai erdvei.

Jis patogiai įsitaisė, rankose spausdamas ginklus.

Lora tupėjo, smailius kulniukus įbedusi į minkštą, mėlyną kilimėlį. Akmeninė kamera pasirodė besanti sausa ir per žvarbi, kad žmogus, dėvintis sijonėlį, galėtų atsiklaupti: per šalta gyvam žmogui.

Šalia komandorės pleveno bekūnė Gerte. Ji vėl apleido liftą ir dabar sklendė virš sidabrinių grotų, kurios smigo kiaurai sienas bei lubas.

Į tokią konstrukciją dažniausiai perkeldavo laikinos psichozės paveiktus magus, kad šie, nebepajėgdami suvaldyti savo kerėjimo galių, sąmoningai arba atsitiktinai nepakenktų kitiems. Tačiau sidabrinį narvą buvo įmanoma panaudoti ir kitaip. Gertei padedant, prieš Lorą atsivers vaizdiniai, kurių išvysti niekaip neįstengtų dauguma žmonių, įskaitant ir atsisveikinusius su įprasta gyvybės forma.

Nematerialūs šmėklos pirštai palietė ledinę zombio odą, mažumėlę sudvejojo ir nugrimzdo gilyn, į smegenų dalį, atsakingą už regėjimą. Neurocheminėmis jungtimis įniko sūkuriuoti energijos srautai, plūstantys nuo Gertės parametabolizmo.

Po kelių sekundžių Loros akiratyje subangavo mėlynas fonas, ir ji aiktelėjo.

— Kas čia?

*Ką nors įžiūri?*

— Ne…

*PaIūkėk. Vaizdas tuojau išryškės.*

— O, štai.

Loros akys, o gal sąmonė — tarp jų praktiškai neliko skirtumo — įžvelgė melsvą, raibuliuojantį, aiškesnius kontūrus įgaunantį kiaušinio formos lauką, kuriame…

*Ar ją matai?*

— Ksalija, taip. Aš matau Ksaliją.

*Na, ir puiku.*

Apie šmėklų išorę, neapsakomai sudėtingus, žmogui dažniausiai neregimus pavidalus, komandore ne ką teišmanė, nes didžiuma jų neegzistavo gyviems organizmams įprastoje trimatėje erdvėje.