Kaulų daina

Donalui Riordanui, ko gero, atėjo laikas praverti sėkmei duris ir ją įsileisti į savo gyvenimą.

Ak, Lora, kaip gaila, jog čia nėra tavęs .

Užsisegęs švarius marškinius, įsisupęs į tą patį švarką, kurį vilkėjo lėktuve, Donalas išėjo pasidairyti pusryčių. Amuletą buvo pasikabinęs išorinėje marškinių pusėje, bet nutarė, jog atrodo kaip suteneris iš Žemutinio Pietinio rajono, ir papuošalą paslėpė.

— Pone Riordanai, — nuskambėjo jau girdėtas, pasipūtėliškas balsas.

— Hiksai. Labas rytas.

— Jei pageidausite pietų, prašom apsilankyti virtuvėje, kur donui ruošiami priešpiečiai.

— O kur virtuvė?

— Eikite tuo koridoriumi. — Liokajus pamojo ranka į pirmą aukštą. — Pasukus į kairę — antros durys iš dešinės.

— Aišku. Atsipalaiduokit, Hiksai.

Donalas jį apdovanojo džiugia šypsena, nes jautėsi nuostabiai, be to, žinojo, kad negalima leistis sutrikdomam — reikia išsaugoti šaltakraujiškumą ir visiškai nesvarbu, šiepiesi tu ar esi nutaisęs akmeninę veido išraišką

Šnarpštelėjęs Hiksas vėl įniko blizginti antikvarinį, prie sienos pritvirtiną skydą Skersai jo kybojo trumpas kardas. Donalui teko regėti pigias tokios ginkluotės kopijas; bet šią veikiausiai būtų galima eksponuoti muziejuje.

Švilpaudamas seną šokių melodiją Donalas patraukė nurodyta kryptimi ir neilgai trukus įkišo galvą į virtuvę. Išklota raudonomis plytelėmis, blizganti vario katilais ji įkūnijo vyriausiojo virėjo svajonę.

— Ei, bičiuliai, — kreipėsi leitenantas į keturis patalpoje triūsiančius vyrus. — Gal pavaišintumėte pusryčiais?

— Žinoma. Sėskitės. — Vienas iš vietinių gestu parodė į medinį stalą — Ką valgysite? Dešreles, omletą? Ką nors kitą?

— Su malonumu užkąsčiau omleto. Paruoškite jį savo nuožiūra.

Sėdėti ir žiūrėti, kaip kiti gamina tau valgyti, buvo labai gera.

Lyg lankytumeis restorane, kuriame iš tavęs nereikalautų užmokesčio. Minutę kitą Donalas netgi sugebėjo įsivaizduoti atostogaująs. Dar visai neseniai poilsio dienas būtų mielai praleidęs vienas. Bet dabar ilgėjosi Loros.

Gurkšnodamas juodą stiprią kavą leitenantas sulaukė, kol jam patiekė omletą, pagardintą mėlynaisiais pipirais, keistais oranžiniais grybeliais, ištirpusiu melsvai žalsvu sūriu ir dviem storomis, sviestu suteptomis skrebučių riekėmis. Donalui kemšant maistą, virėjai toliau ruošė priešpiečius.

— Velniškai skanu, — pagaliau pagyrė jis.

— Jūs dar neištuštinot lėkštės.

— Bet mano pilvas jau pilnas. Žinote, nieko skanesnio gyvenime nesu ragavęs.

— Ačiū. — Virėjas aiškiai jautėsi pamalonintas.

Donalas mostelėjo į verdančius puodus, iš kurių sklido gardūs kvapai.

— Kiek svečių atvyks pas doną?

— Tiktai trys, — atsakė kitas vyriškis. — Svarbūs šulai iš šiaurės.

Vėl prisipildamas kavos, leitenantas sumurmėjo:

— Įdomu, kada donas ras laiko pasimatyti su manimi.

Tarsi jį nugirdęs, virtuvėje išdygo liokajaus uniformą vilkįs plikagalvis. Turbūt vienas iš Hikso pagalbininkų.

— Jus kviečia donas, — prabilo atėjūnas. — Į Raudonąją biblioteką Prašom sekti paskui mane.

— Jau bėgu.

Donalas tebesijautė pakiliai nusiteikęs.

Tik neaišku, — pagalvojo jis, — kas atsitiktų, jei amuletą nusiimtų.

Tuo pat metu požeminiame ligoninės garaže Aleksa ir Viktoras kalbėjosi su sesele, po pertraukėlės grįžtančia į darbą Prieš tai bendravo su mirtinai sergančio ligonio artimaisiais, kurie kiaurą naktį budėjo vietinėje koplytėlėje.

Tie žmonės patvirtino matę vyriškį, atitinkantį Haraldo apibūdinimą Jis gan ilgai sėdėjo koplyčioje, lyg ir paniręs į transą galiausiai atsistojo ir burbtelėjo: „Velniop“. Pakėlė akis į šventąsias relikvijas bei pridūrė: „Atsiprašau“.

Paskui išlėkė laukan, tik nežinia kur. Aleksa neabejojo dėl vieno: atgal į izoliatorių detektyvas negrįžo. Prie Sušanos lovos ji prasėdėjo ilgiau nei valandą, bet Haraldo taip ir nesulaukė.

— Teisingai. — Dabar seselė šnekėjo su Viktoru. — Kaulų spalvos motociklas, „Fantomas IV“. Aš draugavau su vaikinu, kuris dievino motociklus, ir jis sakė… Na, šie agregatai labai galingi, tad man jis iš karto krito į akis.

— “Fantomu“ išvažiavo šitas vyrukas? — Viktoras parodė momentinę Haraldo nuotrauką.

— Aha. Nubėgo laiptais. — Mergina pamojo į duris, įmontuotas betoninėje sienoje. — Išniro pro ten. Šoko ant savo motociklo, kuris, garbės žodis, užsivedė anksčiau, nei šeimininkas nusileido ant jo balnelio, ir nurūko protu nesuvokiamu greičiu.

— Jūs įsitikinusi? — pasitikslino Aleksa.

— O taip, čia tikrai jis. Kažką iškrėtė?

— Ne, — automatiškai atsakė detektyve.

— Kol kas, — suniurzgė Viktoras.

Jeigu jau vadiniesi donų, privalai atitinkamai ir rengtis, bent taip manė Donalas. Žmogus, kuris pakilo nuo krėslo, puikavosi perlamutriniu kostiumu, baltais, nėriniuotais marškiniais ir kaklajuoste, susegta sege su didžiuliu mėlynu deimantu.

Jis buvo lieso sudėjimo, įdegęs, smailia, žila, elegantiškai pakirpta barzdele. Iš išorės, bendrais bruožais, priminė amžinatilsį Melfaksą Kortindą tačiau dvaro šeimininką supo visiškai kitokia aura.

— Jūs esate donas Mentrasoris. — Donalas atkišo delną.

— O jūs — leitenantas Riordanas. — Jiedu paspaudė vienas kitam rankas. — Prašom sėstis, jei tik nesibaidote kietų kėdžių.

— Dėkui.

— Kavos išgersite?

— Ką tik ištuštinau visą puodą. Virėjų draugijoje.

— O… — donas nusišypsojo. — Žinote, jie valgo geresnį maistą negu aš arba oficialūs mano svečiai. Ir to nusipelnė.

— Haraldas jums siunčia linkėjimus.

— Kaip jam sekasi, leitenante?

— Puikiai. Spėju, kad klausti, kaip einasi jūsų reikalai, neverta.

— Donalas gestu aprodė rusvas lentynas, užpildytas knygomis, dauguma kurių buvo įrištos į skaisčiai raudonos odos viršelius. — Interjero vaizdas atima žadą

— Besiklausant jūsų, susidaro įspūdis, jog kalbate nuoširdžiai.

— Cha. — Donalas žvilgtelėjo į kelių knygų nugarėles. Pavadinimai priklausė filosofiniams tekstams, apie kuriuos leitenantas nedaug ką girdėjo ir, be abejo, niekada nebandė jų skaityti. — Galima ir taip pasakyti.

Donas Mentrasoris pažiūrėjo į savo rankinį laikrodį. Donalas kone tikėjosi, kad jis bus kišeninis, padabintas grandinėle, tačiau laikrodis atrodė šiuolaikiškas ir be galo brangus.

— Pasistengsiu svečių neužlaikyti ir pasirūpinsiu, kad vakare turėčiau laisvo laiko. Tuomet padėsiu jums, kuo tiktai galėsiu.

— Ačiū. Hmm… netrukus operos spektaklyje dainuos garsiosios trynukės… kokia ten jų pavardė…

— Tringulijan. Kitų nėra.

— Taip. Būtent jos. Ar sugebėtumėte gauti bilietą?

— Į kokį pasirodymą? — Donas atsilošė ir sukryžiavo kojas. — Jei neklystu, kalbate apie premjerą

— Ir kitus vakarus. Jei tik įmanoma.

— Visus? Kam to reikia?

Donalas į jį įbedė akis.

— Kad sumokėtumėte savo skolą Argi ne taip atsakytumėt?

— O, leitenante. Jūs dar nesat matęs mano dukters Rašos. Ji pasiekė stulbinančias akademines aukštumas, dabar gyvena užjūryje, bet prieš kelerius metus… žinot, sumokėčiau šimtą kartų daugiau, nei prašot ir vis vien tebūčiau atlyginęs menkutę dalį to, ką dėl manęs padarė Haraldas. Jis man grąžino dukrą

— Aišku.

— Beje, operos teatre visam sezonui nuomojuos ložę, tik pats nedažnai ten lankausi. Ar toks pasiūlymas jus tenkins, leitenante?