Kaulų daina

Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas“, 459 tomas

Serija įkurta 1990 m.

John Meaney

BONE SONG

London, Orion books, 2007

UDK 820-3

Me-01

www.eridanas.lt

ISBN 978-9986-97-257-0

ISSN 1822-6302

Copyright © by Patrick Woodroffe, 1990

Cover art Copyright © by John Meaney, 2007

Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla „Eridanas“, 2009

Iš neįžvelgiamos, už akmeninių laiptelių tvyrančios tamsos spiginosi gintarinės akys. Donalas pasisveikino, piršto galiuką kilstelėdamas prie smilkinio. Tuomet rankas susikišo į apsiausto kišenes ir nužvelgė policijos štabo pastatą — tamsų, rūstų, besistiebiantį per du šimtus aukštų. Buvo šaltas vakaras, apniukusį dangų paįvairino tik sodraus purpuro atspalviai.

Kažkur netoli pastogės, savo kabinete laukė komisaras Vilnaras. Ryte su juo šnekėdamas telefonu, Donalas iš užuominų suprato, kad komisaras paskirs naują darbą — kuris, iš visko sprendžiant, didelio džiaugsmo nesuteiks.

— Kalės vaikas, — sumurmėjo.

Iš šešėlių atsklido tylus urzgimas.

— Neįsižeisk, turėjau omenyje ką kitą, — paskubomis pridūrė.

Donalas atsisegė apsiaustą, lengvu žingsniu ėmė lipti laiptais, kaskart įveikdamas po dvi pakopas, pagaliau praėjo pro aukštas akmenines kolonas, apvainikuotas oranžiniu švytėjimu, ir sustojo prie gigantiškų, iš bronzos ir plieno nukaltų durų.

— Leitenantas Donalas Riordanas, — aiškiai ištarė. — Ženkliuko numeris — du-trys-omikron-devyni.

Kūną perliejo dilgsėjimas, milžiniškų spynų mechanizmai atgijo ir sužvangėjo, vidun prasivėrė durys. Įveikęs slenkstį jis atsidūrė erdviame, į skliautuotą rūsį panašiame priimamajame.

Dešinėje, virš masyvaus granito luito, žyminčio registratūros vietą, šmėžavo miglotas budinčio seržanto, Eduardo, pavidalas. Be jo, aplinkui nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Donalas nudundėjo pirmyn, link virtinės cilindrinių liftų; jo apsiausto klostes lyg peleriną plaikstė tarpusavyje sumišę šalti ir šilti vėjelio gūsiai.

Leitenantas įžengė į tuščią šachtą.

— Ei, Gerte, prašyčiau į 187 aukštą.

Akimirkai pakibo tyla. Galop:

*DėI tavęs, širduk, padaryčiau viską.*

Žodžiai sušildė tarsi švelnios glamonės.

Šovęs aukštyn Donalas pajuto, kaip skrandis sminga priešinga kryptimi.

Po dešimties sekundžių jis išniro į blausiai apšviestą koridorių.

*Dar pasimatysime, branguti.*

— Iki.

Vilnaro sekretorė, visų policininkų vadinama Žvitriaake, sėdėjo komisaro laukiamajame nusigręžusi nuo Donalo. Aplink jos prietaisų skydą, primenantį komutatorių, kybojo plonyčiai sidabriniai kabeliai. Moteris neatsisukdama pamojo blyškia ranka, ir jis suvokė esąs raginamas kulniuoti tiesiai į kabinetą.

— Dėkui.

— Nėra už ką, leitenante.

Atvykėlis nupėdino palei dokumentų spinteles, iš pažiūros, eilinės išvaizdos, tačiau paženklintas miniatiūriniu, kumščio formos atspaudu, o tai reiškė, kad jos deramai apsaugotos. Donalas mintyse paklausė savęs, kas ten galėtų slypėti. Turbūt komisaro išlaidų ataskaitos.

Juodos durys prasidarė, ir leitenantas žengė į Vilnaro kabinetą. Priešais impozantiškos apimties stalą dunksojo svečiui skirta, iš juodos geležies nulieta kėdė. Už nugaros cyptelėdamos užsivėrė durys.

Kitapus rašomojo stalo pasisuko didžiulis krėslas, akiratyje pasirodė komisaro plikė ir platūs juodo švarko pečiai.

— Sėskitės.

— Ačiū.

— Riordanai, ar kada lankėtės operoje?

— Sere?

— Būtent… — bejausmis komisaro veidas virptelėjo: lūpas pabandė perkreipti šypsenėlė, —…tokio atsakymo ir tikėjausi. Perskaitykit.

Vilnaras atidarė stalčių ir iš jo išgriebė laikraštį. Šiltai gelsvas vaškinis popierius su įmantriu violetiniu šriftu priklausė prabangiam „Fortinium Times“ leidiniui. Sumaketuotam panašiai, kaip „Tristopolitan Gazette“, bet neturinčiam nieko bendra su plebėjiška, per kelias valandas sudrykstančia versija, kurią paprastai skaitydavo Donalas.

— Hmm…

Pirmojo puslapio apačioje jis pamatė straipsnį apie gangsterių pjautynes. Melsvoje nuotraukoje išvydo nekaltą auką — tarp žudikų automobilio ir taikinio, Bagso Landerio, įsiterpusią seselę.

— Užmeskit akį į „Kultūros“ skyrių, — tarė komisaras. — Kur rašo apie teatrą.

— Juokaujat. — Donalas pervertė sunkius puslapius. — Čia? Apie operos dainininkę?

Jam skaitant apie Marijos daLivnovos pasirodymą „Baltojoje kaukėje“, suraibuliavo purpurinis rašalas.

— Nesuprantu… O, ji atvyksta į Tristopolį. Dainuos Myriovilkio operos teatre.

Įsikūrusiame netoli Lobių gatvės, puošniame pastate, pro kurį leitenantui teko eiti daugybę kartų.

— Teisingai. Kol primadona čia viešės… — komisaras Vilnaras ištiesė ranką ir atsiėmė laikraštį, —…jai nenutiks nieko blogo. Aš teisus?

Donalas užsimerkė, po sekundės praplėšė vokus.

— Siūlote pasirūpinti apsauga, sere?

— Man nieko nereikia siūlyti.

— Hmm… aišku, sere.

Iš kito stalčiaus komisaras ištraukė atskirus vaškinio popieriaus lapus. Nusikaltimų suvestines, užrašytas indigo spalvos šriftu. Kiekvieno pranešimo viršuje buvo pažymėta vieta ir data. Pirmasis įvykis užfiksuotas Fortiniume. Kitus du puslapius užpildė iš laikraščio perspausdinti straipsniai.

— Prieš šešis mėnesius, — pastebėjo Donalas.

— Pasigilinkit į smulkmenas.

Anot vienos iš ataskaitų autoriaus, vaidindamas scenoje garsus aktorius krito negyvas; nustebę, nesuvokdami, jog tapo belaikės mirties liudininkais, kai kurie žiūrovai netgi paplojo.

— Lavoną išvežė apsimetėliai sanitarai, — pridėjo komisaras Vilnaras, leitenantui nespėjus užbaigti pastraipos. — Penkiomis minutėmis anksčiau, nei atvyko tikri medikai.

— Tanatas griebtų, — sumurmėjo Donalas.

Komisaras susiraukė: į burnojimą jis žiūrėjo kreivai. Donalas peržvelgė pranešimus, atsiųstus iš kitų Transifikos šalių, ir žinutę iš Zurinamo.

— Nusikaltimus vienija kūnai. — Jis pakėlė galvą. — Kažkas medžioja atlikėjų palaikus.

— Teisingai. — Vilnaras dūrė pirštu į trečią raportą. Apie asmens sargybinius, budėjusius prie šeimos mauzoliejaus, ne ką lengviau prieinamo negu tvirtovė. Tie vyrai ėmė šaudyti nieko neklausinėdami. Du įsibrovėlius nupylė, kitus pabaidė. — Išvogti bandė Trelvėjų Boskiną trečiąjį, bet jo kūnas liko sarkofage.

Vienas iš mirusių aktorių, seras Eilinas Konrolis, netgi sugebėjo pasiekti miesto morgą. Tai nutiko Lorgonėje, drėgnoje ir šaltoje pietų pakrantėje. Tenykščiai teismo medicinos aiškiaregiai odoje rado mikroskopines skylutes, kurias pragręžė apnuodytos, kraujotakoje tirpstančios strėlytės.

Bet kitą rytą po skrodimo, kai aiškiaregio pagalbininkas žvilgtelėjo į švinu padengtą Konrolio stalčių, paaiškėjo, jog lavonas pradingo.

— Mes kalbam apie žmogžudystes, — pratarė Donalas. — Ne vien apie kūnų grobimus.

— Teismo salėje nagrinėjant kitus atvejus, jūsų išvados tebūtų tuščios spėlionės.

— Taip. Suprantu.

Pranešimai skelbė apie dvylika nužudymų.

Mirtis užklupo ir Zuriname viešinčią, populiarią užsienio dainininkę Šalariją — tiesiog Šalariją, be pavardės. Bet pagal vietinius papročius, jai padėjus galvą, miesto tarnautojai palaikus sušėrė žvilgančioms, didžiausioje katedroje gyvenančioms gyvatėms-albinosėms.