Kaulų daina

Būtent čia mirusieji atsilygindavo už gyvenimo patogumus.

Grąžindavo skolas.

— Prašom lipti laiptais sere. Direktoriaus padėjėja jūsų lauks viršuje.

Mokėdavo jas ištisą amžinybę.

— Dėkui.

Donalas ėmė kopti geležine, eilinės išvaizdos spirale.

Laiptatakis užsibaigė aikštele, taip pat išlieta iš juodos geležies. Akmeninėje sienoje žvilgėjo apvalios plieninės durys, inkrustuotos tviskančiu, žalvariniu kaukolės ir Uroboro ženklu.

Tyliai sučepsėjusi plieno plokštė atsivėrė.

— Labas rytas, leitenante. — Žilaplaukė sekretorė į priekį atstatė pečius, įtraukė krūtinę, lyg bijodama užimti per daug erdvės. — Direktorius Kortindas tuojau pat su jumis susitiks.

— Kaip malonu. — Donalas apžiūrėjo laukiamąjį. Kambarį dengė žemos lubos, nišose plazdėjo juodos žvakių liepsnos, tačiau tikrieji šviesos šaltiniai slypėjo kažkur grindų pakraštyje.

Jis nusimetė apsiaustą, pakabino ant geležinės gembinės.

— Leitenante, gal jus pavaišinti arbata? Turime Zurinamo juodosios arba Pažasties raudonosios.

— Ačiū, nereikia.

Donaiui magėjo pasiūlyti moteriškei išsitiesti ir giliai įkvėpti. Įdomu, paklausė jis savęs, ar sekretorė visuomet taip kūprinosi, o gal pakumpti privertė slegianti aplinka, kurioje ji praleido daugelį metų?

Jis nusišypsojo, bet direktoriaus asistentė, spustelėdama tris stiklinius jungiklius, regis, abejojo dėl atsakymo. Galų gale masyvios plieninės kabineto durys atsidarė.

Iš už mėlyno stiklo stalo pakilo maždaug šešiasdešimtmetis vyriškis žila, smailia barzdele.

— Leitenante Riordanai, džiugu jus matyti.

Štai ir Melfaksas Kortindas. Vietoj kaklaraiščio jis ryšėjo sidabrišką skarelę, vilkėjo kostiumą, pasiūtą iš švelnaus, tamsaus audinio. Į krėslą rėmėsi juodmedžio lazdelė su paprasta sidabrine rankena — nors Donalas bemaž tikėjosi išvysti kaukoles ir gyvatės ornamentą.

— Ačiū. Jausmas abipusis.

Jie paspaudė rankas. Kortindo delnas pasirodė besąs glotnus — lyg ir kvepiantis alyvomis, — bet pirštuose jėgos nestigo. Donalas nusprendė, jog po elegantiškomis direktoriaus manieromis slypėjo šis tas daugiau.

— Prisėskit.

— Dėkui.

Svečias atsisėdo. Melfaksas Kortindas įsitaisė prašmatnesniame krėsle išriesta atkalte bei vingiuotais ranktūriais. Sukryžiavo kojas ir stogeliu sudėjo pirštus.

— Aš tikrai džiaugiuosi galėdamas padėti. Jūsų viešnagė, leitenante, prablaškys rutiną. Bent už tiek ačiū.

— O departamentas dėkingas, kad sutikote ištiesti pagalbos ranką.

Donalas ir Kortindas nužvelgė kits kitą. Izoliuotame, raižiniais ir įvairiais ornamentais gausiai išpuoštame kabinete reaktoriaus garsai susilpnėjo iki foninio ūžesio. Auksiniame laikrodyje krutėjo metaliniai, tarpusavyje sujungti kauliukai, iš kurių kyšojo miniatiūrinis dalgis, kas pusę sekundės šniojantis per statmeną gintarinio skysčio giją, suardantis ją į lašelius. Pastarieji krito į puodelį: tikšt-takšt, tikšt-takšt.

Pirmasis tylą nutraukė direktorius.

— Deja, man nelabai aišku, kaip turėčiau jums pagelbėti.

Donalas atsiduso.

— Jums knieti išgirsti tiesą? Man taip pat jos nesinori.

— Tuomet… — Melfaksas Kortindas elegantiškai prunkštelėjo, — …kol narpliosime klausimus, gal jus sugundyčiau brendžiu? Turiu „Sintro Mundo“, atsiųstą iš Alfrikstano.

— Dėkui, bet ne. — Tik ne šioje vietoje. — Kalbant apie bylą, man teks kruopščiai rinkti žodžius, kad neišduočiau smulkmenų.

— Suprantama.

— Be to, mums rūpi ne tiek išaiškinti nusikaltimą, kiek jam užkirsti kelią. — Bendraudamas su kolegomis detektyvais Donalas niekada nevartodavo žodžio „išsiaiškinti“; savo darbo jis nelaikė paslapčių kupinu žaidimu. — Kituose miestuose buvo nužudyti garsūs žmonės…

Kortindo žvilgsnis pakito.

— Nužudyti? Reikalas rimtas.

— Taip. — Donalas susilaikė nepridūręs, esą, priešingu atveju, jis čia nesilankytų. — Keletas jų gyvybes prarado viešose vietose, žiūrovų akivaizdoje. Mirtys susijusios tuo, jog kažkas ryžosi pagrobti kūnus. Iškilus būtinybei, netgi įžūliai rizikuodavo.

Melfaksas Kortindas išvijo kojas, palinko virš tamsiai mėlyno stalo.

— Primena stambaus masto sąmokslą.

— O, ne, — pamelavo leitenantas. — Tik norėjau pasakyti, kad egzistuoja tam tikros rūšies nusikaltimai. Jų tipą mes identifikavome ir nenorėtume, jog kažkas panašaus nutiktų čia.

— Įdomu. — Direktorius neatplėšė akių nuo pašnekovo. — Įdomu… kiek suprantu, jūs būsite atsakingas už Marijos daLivnovos saugumą?

— Ką? — Donalas atsisėdo tiesiau. — Kas apie ją šnekėjo?

— Hmm, jūs, leitenante. Bent jau pateikėte aiškią užuominą, kurią ką tik patvirtinote.

— Čia ne žaidimas.

— Aš visada maniau, jog žaisminga prigimtis padeda darbui. Bet šiuo klausimu, jei neklystu, mes nesutariame… man paaiškinti savo minčių eigą?

— Kodėl gi ne.

— Štai kaip padariau išvadas: jūs užsiminėte apie mirtis viešose vietose, žiūrovus ir palaikų grobimus, todėl spėjau, kad… aukų ratą… sudarė kažkokie atlikėjai. Dėl kitų logiškų prielaidų, manau, klausimų nekyla.

— Turite omenyje primadoną.

— Mariją daLivnovą, be abejo. Esu tikras, jūs žinote, kad jos pasirodymas taps ryškiausiu sezono įvykiu.

— O, taip.

— Leitenante, opera pernelyg nesižavite?

— Duše kartais padainuoju.

Melfaksas Kortindas mostu aprodė kabinetą.

— Pažiūrėkite. Matot statulėlę? Ji iš Zurinamo, nukalta prieš kokius keturis šimtmečius. Paveikslą, tą tamsų, nutapė Turinetas, likus mėnesiui iki savo mirties. Štai ten išsiuvinėtos eilės. Atidžiau įsižiūrėjęs suvoksite, kad posmai priklauso epinei poemai apie Žarą Kušoną, „Mirties kardui“. Ištraukoje pasakojama, kaip jis atsidūrė miške…

— Žavinga.

Donalą labiau domino ne statulos ir siuviniai, o pats direktorius. Manieringai skambančių žodžių gausa nenustelbė akivaizdaus fakto: Kortindas pasižymėjo stebėtina nuojauta, kuri jam leido atlikėjus susieti su žmogžudžių ir kūnų grobikų aukomis.

Šito šaltakraujiško tipo taip lengvai neišgliaudytum… beje, dėl Mirties meilės, jis ne įtariamasis, o žinių šaltinis.

— Kur aš lenkiu, leitenante? Šių meno kūrinių autoriai buvo ypatingi. Gal patys to nežinojo, bet jų svajos — neįkainuojamos, vertingesnės už bet kokius materialius objektus.

— Jei jau taip sakote.

— Galbūt mums derėtų pasidairyti po jėgainę? Tada jums pradėtų aiškėti, apie ką kalbu.

Apžvalginės ekskursijos Donalas nė kiek netroško.

— Puiki mintis.

— Visų pirma parodysiu jums bendrą vaizdą. — Tebesėdėdamas Melfaksas Kortindas pamojo virš mėlynojo stalo. Stikliniame paviršiuje kažkas suribėjo. — Na, štai.

Pasigirdo tyli dejonė, ir dešinėje leitenanto pusėje ėmė judėti siena. Granitinis jardo storio luitas lėtai nuslydo į nišą, atidengdamas anapus viešpataujančias erdves. Kabinetas buvo įrengtas netoli lubų. Apačioje driekėsi septynios reaktorių eilės, likusios tūnojo už kolonų ir sienų — berods, kompleksą sudarė visa sistema olų.

— Žiūrėkit. Ana ten, ties grindimis… — direktorius bedė pirštu žemyn. — Oras tarsi raibuliuoja, ar ne?

— Mmm… aha.

— Po žeme išvedžioti energijos tiekimo kanalai. Nekrosrautą būtina įkalinti reaktoriuose, nes, pakitus jo savybėms, mums grėstų katastrofiniai padariniai.