Kaulų daina

Ji uždarė pudrinę, padėjo atgal, greta platina aptrauko pistoleto, užsimetė rankinuką per petį.

*Na?*

— Nežinau. Tavo nuomone, mes galėtume pasinaudoti leitenantu, jeigu jis nebūtų doras?

*Ne.*

— Sutinku. — Moteris trumpam įbedė žvilgsnį į tamsią aveniu, stebėdama purpurinį taksi, kuri šastelėjo į kairę ir pagaliau pradingo iš akiračio. — Bet tai neturės jokios reikšmės, jei jis neišgyvens.

*Maniau, kad skeptikė esu aš.*

Ji pasisuko ir nukulniavo link artimiausios juodos vandens kolonėlės. Savo tamsų automobilį — „Žiežulos“ modelio, — buvo pastačiusi šalia. Orą virpino nė per žingsnį neatsiliekantis, vos įžiūrimas raibulys.

*O gal būgštauji, kad jį įsižiūrėsi?*

Pirštais liesdama „Žiežulos“ durų rankenėlę, moteris sustojo ir pakėlė galvą.

— Ar mane taip lengva perprasti?

Erdvę vėl sudrebino mirgėjimas, pakeitęs užnugaryje stūksančios meno galerijos kontūrus.

*Čia sąmojis?*

— Ei, mane jis prajuokino. — Moteris sėdo už vairo, užtrenkė dureles, po kelių sekundžių atvėrė kitas, iš keleivio pusės, palaukė maždaug pusę minutės ir jas uždarė.

— Pratęsim budėjimą. Jei leitenantas Riordanas nepasirodys, turėsime, ką apkaltinti jo žmogžudyste. Kaip matai, Ksalija, naktį visada lydi šviesa.

*Lora, man labiau patinka tamsa.*

— Nenuostabu.

*O tau ne?*

Automobilis atsitraukė nuo šaligatvio krašto.

Priešakyje dunksojo pora didžiulių akmeninių stulpų. Atvertęs galvą, purpurinio dangaus fone išvystumėte kaukoles, prislėgusias kolonų viršūnes, pasipuošusias Uroboro juostomis — plokščiomis Mėbijaus formos gyvatėmis, kurios rijo savo uodegas.

Šiek tiek nuleidęs akis pamatytumėte gigantiškus, neapsakomai sunkius, iš juodo geležies nukaltus vartus ir milžiniškas, akmenines sienas, supančias Centrinį energijos kompleksą.

Impozantiškų struktūrų aplinkoje virtusi menku taškeliu, taksi sustingo ant juodo įvažiavimo tako, kuris nutrūko ties vartais. Už automobilio, anapus gatvės, plytėjo plikų senų namų kvartalai.

Ten, kur anksčiau, prieš masiškai pasišalindamos, kiūtojo chimeros, nūnai žiojėjo tuščios nišos.

— Vaje, — sumurmėjo vairuotojas. — Šita vieta…

— Nuspauskit garso signalą, — paliepė Donalas.

— O, aš ne…

— Nagi, pirmyn.

Iš po purpurinio gaubto išsiveržė pratisas kauksmas.

— Štai. Paten…

Ausis pasiekė džerškėjimas, automobilio kėbulą persmelkė vibracija — dvi vartų dalys prasiskyrė. Donalas abejingai lūkuriavo, o vairuotojas paeiliui tris sykius gurktelėjo ir nuvairavo taksi į priekį.

Jiems įvažiavus į nepaprastai erdvų kiemą, taksistas kone užsimerkė, leitenantas savo ruožtu tyrinėjo aplinką, atkreipdamas dėmesį į ginklams skirtus, sienas suraižiusius plyšius ir laiptelius, vedančius į sargybos bokštus.

Aikštės viduryje automobilis sustojo ant žalvarinio disko, kurio skersmuo turbūt dvigubai pranoko furgono ilgį.

— PRAŠOM IŠJUNGTI VARIKLĮ, — nuskambėjo griausmingas balsas.

— O, varge…

— Vykdykite reikalavimą.

Vos tiktai taksi liovėsi burzgusi, kėbulas vėl sudrebėjo. Kiemo siena nuslydo į šoną…

— Švenčiausias Hade.

…tačiau judėjo ne siena, o pats automobilis, po kuriuo ėmė lėtai suktis žalvarinė, skridinio pavidalo plokštė.

— Rankinį stabdį užtraukėte? — pasiteiravo Donalas.

— Aha. — Dėl visa ko vairuotojas dar kartelį trūktelėjo svirtį. — Taip, tvarka.

Siena įniko šliuožti sparčiau, ir leitenantas pajuto grimztąs — besisukdamas žalvarinis diskas leidosi apačion. Taksistas delnais užsidengė veidą, stengėsi nežiūrėti į ringiuotus, už langų iškylančius mūrus.

Apvalioji platforma sriegėsi žemyn, kartu su taksi slinko į gelmes.

Pagal Donalo laikrodį, nusileidimas užtruko septynias minutes. Galop šachtos sienas pakeitė beribė požeminė erdvė, o didis sraigtas netrukus prisiplojo prie milžiniško, olą primenančio komplekso grindų.

Vietinės infrastruktūros apimtys atimdavo žadą. Kampuotus akmeninius gremėzdus skyrė į šešėlius panirę praėjimai. Čionykštė tamsa, rodės, mirgėjo, ir dėl tokio įspūdžio, visai įmanoma, kalta ne vien Donalo vaizduotė.

Nes masyviuose kauburiuose vyko nekrosintezės procesas, jie atliko reaktorių funkcijas, miestui tiekė energiją ir palaikė piliečių gyvybę.

Žalvarinis diskas pagaliau suakmenėjo, tačiau vairuotojas niekaip nesiliovė burblenęs maldelės:

— Šventasis Magnusai, blogio naikintojau, nukirsk galvas mano priešams ir apsaugok mane. Šventasis Magnusai, blogio…

Leitenantas kišenėje sugraibė piniginę, atskaičiavo trisdešimties florinų sumą, kurią prietaisų skydelyje rodė taksometro adatėlė.

— Man reikės kvito.

— …naikintojau… ko? Ką sakėt?

— Duokit kvitą. Prašau.

— Taip, taip. — Taksistas iš dėklės ištraukė kvitų knygelę ir ėmė dairytis rašiklio.

— Už jūsų ausies, — pagelbėjo Donalas.

— Ką? Oi. — Vairuotojas stvėrė šratinuką, nuplėšė gaubtelį. Pabandė rašyti, vis šnairuodamas pro priekinį ir šoninius langus, tačiau jo rankos virpėjo. — Klausykit…

— Taip?

— Imkit tą kvitą. Pats įrašykit sumą, gerai?

Donalas atidavė kupiūras ir paėmė neužpildytą popieriaus lapelį.

— Tiek to. Jei palauksit manęs gatvėje — kur nors už komplekso sienų, — ir nuvešite atgal į miestą, gausite dar penkias dešimtines.

Vairuotojas pro veidrodėlį padėbsojo į keleivį ir energingai su-kinksėjo galva. Link automobilio artinosi kombinezonais apsirengusios figūros.

— Aš jūsų neberasiu.

— Kąjūs…

— Verčiau nemeluokit. — Donalo laukė darbas. Jis atidarė dureles ir nuleido koją ant žalvarinės plokštės. — Ir pakeliui atgal neviršykite leistino greičio.

Užtrenkęs purpurines duris, nudrožė per diską ir veikiai pasiekė akmenines grindis. Užnugaryje atgijęs skridinys pajudėjo aukštyn.

Donalo dėmesį prikaustė trys vyrai pilkais kombinezonais. Jam į akis krito kaukolės ir Uroboro simboliai, padabinę visų krūtines, ramūs žvilgsniai… apsauginiai, platininiai ausų kamštukai ir skysto gintaro liemenės, įspraustos į darbinių drabužių audinį.

— Atvažiavau susitikti su Melfaksu Kortindu.

Žalvarinė apvali plokštė įsiskverbė į olos lubas, ir dabar tebuvo matyti besisukanti kolona, kuri kėlė taksi automobilį kiaurai akmeninę šachtą.

— Taip, sere. Direktoriaus Kortindo kabinetą rasite toje pusėje.

— Iš kur žinote, kad jis mane priims?

— Leitenante Riordanai, pokalbį su jumis direktorius įtraukė į dienotvarkę, — atsakė stambiausias iš trijulės.

Savo asmens pažymėjimo Donalas jiems nerodė.

— Nuostabu.

Žaliūkas pamojo.

— Sere?

— Veskite mane.

Tačiau vyrai apsupo atvykėlį iš šonų, o vienas nužygiavo iš paskos. Drauge su juo patraukė plačiu juodu taku, abipus kurio stiebėsi eilės nekrosintezės reaktorių. Nors pastaruosius dengė švino ir anglies sluoksniai, leitenantas pajuto, jog oras tapo troškesnis. Jo krūtinė kilnojosi vis tankiau.

— Ar čia pasitaiko nuotėkių? — Donalas prabilo tylesniu balsu, nei ketino.

Nė vienas iš palydovų neatsiliepė; visi pėdino netardami nė žodžio. Aplinkui ūžė reaktoriai (juos papildė ikigarsinis, skrandį traukiantis gausmas), šnerves rietė ozono tvaikas, širdį spaudė keistas šalčio ir drėgmės pojūtis… atrodė, tarsi odą glostė nuodingame tirpale išmirkytas šilkas.