Kaulų daina

Kažkas jį patimpčiojo.

Ne!

…kristalinis, atskiras pasaulis, aplinką marginančios sodrių spalvų gijos, keistos, nuogos, tolumoje siūbuojančios figūros ir kraštovaizdis, kupinas…

Dar vienas trūktelėjimas, kuriam Donalas bandė pasipriešinti.

…tamsiai geltonų, raudonų ir mėlynų juostų bei medžių, kurie…

Pradingo.

Viskas išnyko.

— NE! — Donalas metėsi ant Melfakso Kortindo, bet tas atšlijo, apgaulingu sukamuoju judesiu išvengė smūgio. — Sugrąžinkit…

— Atleiskit. — Direktorius ėmė slinkti spirale, visu kūnu staiga pakrypo į priešingą pusę ir taip išsisuko nuo antro puolimo.

— Sugrą…

Dusliai švokšdamas Donalas susirietė dvilinkas. Plaučiuose liko mažiau oro nei tuomet, kai nubėgdavo dešimties mylių atstumą. Jis prisimerkė, dėl sūrių prakaito lašų, kurie graužė akis, beveik nieko nematydamas, ranka nusišluostė veidą.

Dėl Mirties meilės, kas čia vyksta?

— Jūs buvote paniręs, — tarė Melfaksas Kortindas, — į menininko svajas.

— Bet jūs…

Nuo kaulo poveikio direktorių greičiausiai apsaugojo storos pirštinės. Grakščiais, apsimestinai lėtais judesiais jis įdėjo kaulą į dėklą ir nuleido dangtelį. Kabinete tvyrantis slogumas, rodės, bemat prasisklaidė.

Leitenantas nusvirduliavo iki geležinės kėdės ir atsisėdo.

— Kad aš prasmegčiau skradžiai Hadą. — Jis pakėlė puoduką, nurijo arbatos gurkšnį. — Fui!

Gėrimas buvo atšalęs.

— Nepykit, leitenante, bet jūs privalėjote tai pamatyti. — Pailgą dėžę Kortindas įkišo atgal į cilindro ertmę. — Jei nebūtumėte išgyvenęs šitų potyrių, mano žodžiai jums ne ką tereikštų ir tuojau pat iškristų iš galvos.

— Atmintimi aš nesiskundžiu. — Donalas gaižiai susiraukė, ant stalo padėdamas puodelį. — Kodėl arbata tokia šal…

— Jūs nepamenat, kiek laiko praleidote svajose?

— Atleiskit? — Donalas kryptelėjo riešą ir įbedė akis į laikrodį. —Ne. Tai…

Ciferblate žibėjo skaičiai 22:63.

— …neįmanoma.

Vos tiktai direktorius uždarė metalines dureles, cilindras ėmė smigti į grindis.

— Nejaugi? Vargu bau.

Taip, Melfaksas Kortindas teisus, nes Donalas neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad laikrodį apkerėjo arba iš arbatos puodelio kažkaip išsiurbė šilumą. Akis badė vienintelė galima išvada.

Kaulo sužadintomis svajomis jis mėgavosi beveik tris valandas.

Vėl įsitaisęs už tamsiai mėlyno, stiklinio stalo, direktorius nusitraukė sunkias, apsaugines pirštines.

— Aš galėjau atimti kaulą, — tarė Donalas. — Kas tuomet man būtų nutikę?

— Mielas leitenante, mane nuo vaikystės mokė plastiško bagua kovos meno, kuris padėjo vangstytis nuo jūsų, hmm, nerangių puolimų.

— Jūs mane išplėšėte iš… — jis užsikirto.

Iš rojaus.

— Žinau. Tiesiog žiūrėjau savęs. Jeigu man būtų grėsęs rimtas pavojus, aš, be abejo, būčiau išsikvietęs sargybą.

Kortindo tonas bylojo, kad leitenantas turėtų jam padėkoti. Bet Donalas sėsdamasis atlapojo švarko skverną, idant direktoriui prieš akis sušmėžuotų „Magnuso“ dėklas.

— Malonėsite paaiškinti, kas atsitiko?

— O, man turbūt reikėtų atsiprašyti dėl vaizdingos demonstracijos…

— Gal ir reikėtų.

— …bet užtikrinu, kad linkėjau tiktai gero. Kaulas, kurį palietėte, priklausė eiliniams į reaktorių kraunamiems griaučiams.

Donalas palingavo galva. Nujautė, jog čia keliauti nevertėjo.

— Mūsų personalas pasišventęs savo darbui, — tęsė Melfaksas Kortindas, — ir puikiai apmokytas. Nekroskopiškai tiria visus į kompleksą pristatomus kaulus. Jei talentingą, bet nežinomą, varganai gyvenantį menininką pakerta mirtis, paskutinė galimybė jį atrasti kliūna mums.

Cilindras nugrimzdo iki grindų lygio ir beveik susiliejo su kilimine danga.

— Ką aš liečiau? — paklausė Donalas. — Kieno jis?

— Alkūnkaulį. — Direktorius dirbtinai nusišypsojo. — Džemikso Holandsono, kurio darbai.šiuo metu kainuoja įspūdingas sumas. Keletas jo paveikslų eksponuojami Fortiniume, federaliniame šiuolaikinio meno centre.

— O. Jis.

— Mūsų atliekamas procedūras varžo griežtos taisyklės, etatiniai darbuotojai įgiję atitinkamą kvalifikaciją.

— Kaip apmaudu, kad Sorensonas…

— Holandsonas.

— …Holandsonas neišgarsėjo prieš mirtį.

— Kaip minėjau, — Melfaksas Kortindas pirštu patrynė žilą barzdelę, — čia menininkas sulaukia paskutinio šanso.

— Veikiau pomirtinio-galutinio, — tarstelėjo Donalas. — Su sąlyga, jog toks žodžių junginys egzistuoja.

— Abejoju, mano mielas drauge.

Leitenantas įdėmiai pažiūrėjo į direktorių. Komplekse, žinoma, buvo galima atrasti daugiau įdomių dalykų, tik neaišku, kiek iš jų sietųsi su komisaro paskirta užduotimi. Donalui klaikiai norėjosi paraityti kulnus, lyg sprunkant iš Hado, bet jis prisivertė suimti save į nagą.

— Kuo čia dėtos žmogžudystės? — paklausė.

— Argi neakivaizdu?

— Nežinau. Paaiškinkit, pone Kortindai.

Ant sienų kabančios plokštelės skelbė, kad į kabineto šeimininką reikėtų kreiptis direktoriumi ar daktaru… arba herr doktor direktorę kaip buvo parašyta garbės rašte, kurį išdavė Donerhaimo universitetas.

— Jeigu jūs būtumėte kolekcionierius — turtingas ir įtakingas, — nejau už tokius kaulus nemokėtumėte padorios sumos?

Donalas nuo jo nenuleido akių.

— Tarkim.

— Taigi… tarkim , jūs renkate tam tikrą kolekciją, esate visa širdimi atsidėjęs savo pomėgiui, bet negalite susitaikyti su natūralia įvykių eiga ir laukti, kol jūsų mėgstamo menininko kaulai taps… hmm, prieinami.

— Po šimts.

— Nėra jokių garantijų, kad išgyvensite ilgiau už savo troškimų objektą. Niekas iš mūsų nežino, kada mirsime.

Leitenantas atsistojo.

— Ačiū už arbatą. Ir… už tai, jog mane apšvietėte.

— Ką jūs, — Melfaksas Kortindas irgi pakilo, — man buvo labai malonu jums padėti.

Jie paspaudė rankas.

— Tikiuosi, netrukus vėl mus aplankysite, — pridėjo direktorius.

— Turiu omenyje draugišką susitikimą, o ne…

— Aš supratau.

Laukiamajame jis čiupo apsiaustą. Juodos skysto metalo pirštinės tebeglūdėjo kišenėse. Sekundę kitą Donalas svarstė, ar nevertėtų jas užsitempti, grįžti į kabinetą ir negyvo dailininko alkūnkaulį sugrūsti Kortindui į gerklę.

Tačiau darbas, kuris jo laukė, nepalengvėtų, iškaršus kailį civiliui patarėjui.

— Dėkui, leitenante. Tikiuosi, viešnagė jums patiko.

— Arbata nuostabi. Ačiū, mem.

Nėręs pro duris Donalas nubildėjo geležinėmis spiralinio laiptatakio pakopomis. Kai pasiekė olos grindis, išlydėti svečią prisistatė tie patys trys vyrai pilkais kombinezonais.

— Džiugu jus vėl matyti, bičiuliai.

— Prašom eiti čia, pareigūne. Važiuosite automobiliu?

— Man jo nereikia.

— Žmonės kyla į paviršių ana tuo liftu.

Trijulė nuvedė svečią iki juodų, vingiuotų, akmeninėje kolonoje įmontuotų durų. Jos subarškėjo ir nuslydo į šoną. Žengęs per slenkstį Donaldas atsidūrė ant plieninės subraižytos platformos. Virš metalinių, ratu stirksančių stovų švytėjo žibintai. Jis atkragino galvą, tačiau teišvydo šešėlius, kurie aukštybėse sutirštėjo iki aklinos tamsos.

— Ar čia…

Bet durys jau užsidarė.

— Tiek to.

Pajudėjusios iš vietos grindys girgžtelėjo, ėmė kilti sparčiau ir po kelių sekundžių taip šovė viršun, kad jo kojos prisispaudė prie plieninio paviršiaus. Pro šalį lekiančias šachtos sienas tarsi aptraukė migla; mėginimai jas paliesti galėjo baigtis liūdnai.